REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Marius Kundrotas. Tamsa, šviesa ir ideologija

Vaclavas Havelas yra pasisakęs: XX amžius buvo ideologijų amžius, XXI amžius bus idėjų amžius. Turbūt, tai viena iš tų frazių, kurios vadinamos „žudančiomis frazėmis“. Jos skamba efektingai, jomis pirmiau apeliuojama į jausmus negu į protą, jos taip pat užmuša tolesnę diskusiją įsivaizduojamu svoriu.

Ideologija – tai idėjų sistema. Be sistemos idėjos tėra atskiri fragmentai, neturintys loginio tarpusavio ryšio. Visgi, ideologijos taip pat yra fragmentiškos. Jos grupuoja idėjas pagal susiklosčiusią konjunktūrą ar tradiciją, dažnai – be gilesnės dvasinės jungties. Ypač aiškiai tai matoma JAV, kur kultūrinis konservatorius pagal partinę sistemą privalo būti ekonominiu liberalu, o ekonominis socialistas – kultūriniu liberalu. Besirinkdamas vieną idėją, gauni dar keletą, kurios pačiam gal ir nėra priimtinos.

Prancūzų tautininkų patriarchas Žanas Mari Le Penas apie save sakė: nei dešinysis, nei kairysis, o prancūzas. Vietoje prancūzo mes galime paminėti lietuvį. Europietį. Arba tiesiog krikščionį.

Doras lietuvis krikščionis gali būti tautininkas tiek, kiek tai reiškia kiekvienos tautos teisę savo tėvynėje kurti savo valstybę ir savo santvarką. Gali būti konservatorius tiek, kiek tai reiškia dorybės pirmenybę pragmatinių interesų atžvilgiu. Liberalas tiek, kiek tai reiškia teisę skirtingais keliais žengti link bendrojo gėrio. Socialistas tiek, kiek tai reiškia, kad apskritai siekiama bendrojo gėrio. Pagaliau – žaliasis tiek, kiek tai reiškia bet kokios gyvybės apsaugą, jeigu joje nėra prieštaros žmogiškai būtinybei.

Gali būti konservatorius tiek, kiek tai reiškia dorybės pirmenybę pragmatinių interesų atžvilgiu. Liberalas tiek, kiek tai reiškia teisę skirtingais keliais žengti link bendrojo gėrio.

Rusų konservatorius Aleksandras Solženycinas sakė, kad riba tarp gėrio ir blogio eina per kiekvieno žmogaus širdį. Tai tikrai rusiška mintis. Vakarietis pasakytų: per protą. Tikroji karo fronto linija nėra brėžiama tarp tautų. Nėra brėžiama ir tarp ideologijų. Praktiškai nėra ideologijų, kurios būtų iš esmės blogos. Blogas gali būti tik vienpusiškumas, pereinantis į kraštutinumą. Kai konservatizmas pereina į obskurantizmą, liberalizmas – į anarchizmą, socializmas – į komunizmą ar nacionalizmas – į šovinizmą.

Intelektualinę ir moralinę tamsą nuo šviesos skiria riba, einanti praktiškai per visas ideologijas. Ta pati ideologija gero žmogaus mintyse bus vienokia, blogo žmogaus mintyse – kitokia. Johano Gotfrydo Herderio nacionalizmas iš esmės skiriasi nuo Adolfo Hitlerio nacionalizmo, Edmundo Berko konservatizmas – nuo Aleksandro Dugino konservatizmo, tikriausiai tokias pat skirtis galima rasti liberalizme, socializme ir ekologizme.

Šiandien daugybė žmonių klausinėja vieni kitų: kur Tamstos nuoseklumas, juk esate dešinysis arba kairysis? Turite mąstyti ir elgtis kaip tikras dešinysis arba kairysis. Palaikote prigimtinę šeimą ar tautinę valstybę – palaikykite ir laukinį kapitalizmą. O jei palaikote socialinį solidarumą ir atsakomybę gamtai – palaikykite tautų katilą ir septyniasdešimt lytinių tapatybių. Nes tai esanti nuosekli dešinė arba kairė.

Bet galimas ir kitoks nuoseklumas. Nuoseklumas, peržengiantis ideologijų ribotumus. Nuoseklumas, kylantis iš pagarbos Kūrėjui ir meilės Jo kūrinijai. Kas gerbia vieną, mylės ir kitą. Nėra baisesnio varianto negu Dievo redukcija į kultūrinį ar politinį kodą. Tada Dievo vardu vyksta siaubingas išnaudojimas. Tautos, žmogaus, gamtos. O tie, kurie atmeta išnaudojimą, sulig juo atmeta ir Dievą, kaip šį išnaudojimą įteisinančią idėją. Gyvuliškas interesas tapatinamas su mintimi apie Dievą.

Dievas sukūrė įvairų pasaulį. Biologiškai, psichologiškai, kultūriškai. Šėtonas yra tas, kuris siekia šią įvairovę sunaikinti. Ištisos gamtos rūšys naikinamos, tautos maišomos, kuriama globali pseudokultūra, lėkšta ir vulgari. Iš Dievo kyla idėjos, saugančios pasaulio įvairovę, gausą ir darną.

Todėl tikras krikščionis visada bus aukščiau ideologinio ribotumo, ir kartu tobuliausiai išpildys savyje geriausia, ką turi skirtingos ideologijos. Dievas įkurdino žmogų rojuje ir skyrė jam visą Žemę paversti vienu žydinčiu Rojaus sodu. Pragarą kuriame patys. Gyvosios aplinkos išnaudojimas ir teriojimas ateina iš Dievo ir žmogaus priešo. Benaikindamas žmogus susinaikina pats. Pirmiausiai – dvasiškai.

Todėl tikras krikščionis visada bus aukščiau ideologinio ribotumo, ir kartu tobuliausiai išpildys savyje geriausia, ką turi skirtingos ideologijos.

Kas laimės – žmogus-kūrėjas ar žmogus-griovėjas – jau šimtmečius žmoniją kamuojantis klausimas. Ko gero, kova tarp šių skirtingų žmonijos rasių yra amžina tiek, kiek amžina pati žmonija. Giliausia rasinė skirtis glūdi ne tarp kaukolių formų ar odos spalvų. Ji glūdi tarp dvasinės, moralinės ir intelektualinės kokybės lygių. Kaip rašė rusų konservatorius Nikolajus Berdiajevas, dvasiniame pasaulyje nėra lygybės. Dieviškasis principas yra hierarchija. Ne ekonominė, socialinė ar biologinė. Dvasinė. Yra „dvasiniai” žmonės ir yra „kūniški”.

Dvasia persmelkia ideologijas ir jas išplečia. Užuot kalbėjus apie ideologijų pabaigą, teisingiau kalbėti apie ideologijų kaitą. Akivaizdu, kad XXI amžiuje tikroji ideologinė skirtis glūdi tarp dorybių ideologijos ir vartojimo ideologijos, iš kurios kyla ir lytinis hedonizmas, ir gamtos išnaudojimas, ir susitelkimas į individualų „aš”, ir išplėstinis „aš:, kai egoistiniai interesai projektuojami į tautą, rasę ar klasę. Iš vartojimo ideologijos kyla šalies ir tautos instrumentalizavimas, kai būti vienoje šalyje ar tautoje – tiesiog naudingiau negu būti kitoje, ir tai tampa svarbiausiu vertinimo kriterijumi.

Socialinis solidarumas ir atsakingas požiūris į gamtą yra tokios pat svarbios dorybės, kaip ištikimybė prigimtinei šeimai, tautai ir valstybei, darbštumas, pagarba žmogaus asmeniui, autentiškas religingumas. Moralė nėra nei kairioji, nei dešinioji. Pastarieji konstruktai yra dirbtiniai ir sąlygiški.

Reikalinga nauja ideologinė apibrėžtis ir nauja ideologinė stovykla. Sąlygiškai vadinkime ją moralizmu. Žinoma, moralė glaudžiai susijusi ir su intelektu. Nes žmogus, gyvenantis gyvūniškame būties lygmenyje, nėra pajėgus objektyviai skirti tamsos nuo šviesos. Ko gero, teisus buvo Platonas, teigęs, kad dorybė prasideda nuo išminties. Bet išmintis be dorybės – tiktai pragmatiškas gudrumas. Didžiausia išmintis – savo gyvenime skleisti gėrį. Į visą kūriniją. Per ją vyksta santykis su pačiu Kūrėju.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte