Daugeliu atvejų religijose abejonė laikoma trūkumu, nuodėme ar mažų mažiausiai – problema. Ji traktuojama kaip priešybė tikėjimui. Ne išimtis ir krikščionybė. Ypač mėgstama cituoti šėtono „Ar tikrai Dievas pasakė?“ iš Pradžios knygos 3-čio skyriaus. Jokūbo laiško 1-ajame skyriuje rašoma, kad žmogus, besikreipiantis į Dievą, turi melstis be jokios abejonės, o kas abejoja – nieko iš Jo negaus. Evangelijos pagal Matą 14-ajame skyriuje Jėzus papriekaištavo Petrui: „Mažatiki, ko suabejojai?“
Iš pažiūros Dievo Žodis smerkia abejonę, o jos šaltiniu nurodo patį šėtoną ar, geriausiu atveju – silpną ir nuodėmingą žmogaus prigimtį. Vis dėlto kažin, ar viskas taip paprasta. Abejonė – vargiai atsiejama mąstymo proceso dalis, nes kas mąsto, tas ir abejoja. Vargu, ar Biblija būtų prieš mąstymą, kitaip kam reikėtų kvietimo mylėti Dievą savo protu, kaip sakoma Evangelijos pagal Morkų 12-ajame skyriuje?
Abejonė yra proto savybė, raginanti prieš įtikint patikrinti. Ar įmanoma tikrinti Dievą? Malachijo pranašystės 3-iajame skyriuje pats Dievas sako: išmėginkite mane. O 34-ojoje psalmėje rašoma: išbandykite ir patirkite patys, koks geras yra Viešpats. Apaštalui Tomui aktyviai suabejojus Jėzaus prisikėlimu, Viešpats, užuot pasmerkęs ir atstūmęs Tomą, leido jam įsitikinti savo prisikėlimo tikrumu. Net priekaištas Petrui buvo švelnus ir Jėzus išgelbėjo šį mažatikį. Kitas klausimas, ar Dievas nori, kad abejotume?
ar Dievas nori, kad abejotume?
Daugelis krikščionių mėgsta tapatintis su Jėzaus minėtais mažutėliais, kai Jis kvietė tapti kaip vaikai, nes tik taip įžengiama į Dangaus karalystę. Bet 1-ajame laiške korintiečiams, 14-ame skyriuje apaštalas Paulius aiškina, ką tai reiškia, linkėdamas piktybe būti kūdikiais, o išmanymu – brandžiais žmonėmis. Vargu, ar tikintysis turi tapti vaiku ta prasme, kad pasitikėtų bet kuriuo ir bet kuo. Vaiko išmintis pasižymi tuo, kad būtent vaikystėje keliami būties klausimai, kuriuos daugelis suaugusiųjų, užspausti buities, užmiršta.
Jei smerkiame abejonę, pravartu prisiminti, kad daugeliu atvejų atsivertimas vyksta būtent per abejonę. Vargu, ar iš vieno karšto tikėjimo dažnai atsiverčiama į kitą karštą tikėjimą. Paprastai tarp vieno ir kito kirba abejonė. Kad patikėtume tiesa, prieš tai turime suabejoti melu.
O kaipgi tie atvejai, kai jau tikime tiesa?
O kaipgi tie atvejai, kai jau tikime tiesa? Gal ja įtikėjus abejonė praranda prasmę ir tampa žalinga? Vargu. Abejonė skatina ieškoti argumentų, taip lavindama protą, stiprindama patį tikėjimą ir dar labiau jį įtvirtindama tiesoje. Radę racionalių argumentų savo tikėjimui ir tiesai pagrįsti. jau turime ką pasakyti kitiems, kuriems kyla klausimų. Taip tampama brandžiais evangelistais ir misionieriais. Vargu, ar daugelį – ypač šiame abejonių amžiuje – galima įtikinti raginimu tiesiog tikėti.
Viskas būtų paprasta, jei pasaulyje egzistuotų tik viena dvasinė pasaulėžiūra, o vienintelis pasirinkimas būtų ją priimti arba atmesti. Net įsitikinus, kad Dievas yra tiesa, iš to vargu ar išplauktų, kad kiekvienas Jį skelbiantis yra teisus. Tam reikalingas tikrinimas, taigi – abejonė. Svarbu, kad rastume teisingus atsakymus, o jeigu jų dar nėra, protinga likti prie tos pozicijos, kuri anksčiau pasiteisino.
Ne visais atvejais abejonė būna racionali. Vienąsyk išmokus kelių eismo taisykles kažin, ar protinga būtų abejoti, kad gal iš tiesų jos visai kitokios. Tokių abejonių kilti gali, bet vargu, ar tikslinga joms pasiduoti. Labai tikėtina, kad būtent už tai Jėzus – nors ir švelniai – priekaištavo Petrui ir Tomui, kai šie abejojo – po tiek išgyventų stebuklų, taigi, jau patikrinę Jėzaus žinios teisingumą ir Jo galios tikrovę.
Kartais geriausias atsakas į abejonę – kita abejonė. Į klausimą, ar tikrai Dievas taip pasakė, galima atsakyti – o kodėl gi ne? Deja, kai kurie tikėjimo kritikai pačią abejonę verčia tikėjimu. Tariamai abejodami Dievu jie paklūsta tikėjimui, kurį diktuoja abejotinos šio pasaulio mados, tradicijos, prietarai.
Buvo laikas, kai būti ateistu ar liberalu reikėjo daug intelektualinės drąsos, dabar tokios drąsos reikia būti krikščionimi ir konservatoriumi.
Paradoksalu ir tiesiog tragikomiška, jog tokie tikėjimai, kaip materialistinė evoliucijos versija, suabsoliutinta vienakryptė tolerancija, istoriškai determinuota liberalizmo pergalė ar tiesiog ateizmas priimami be jokios abejonės ir be tikrinimo. Tiesiog todėl, kad tai pasakė madingi autoritetai. Taip tikintys žmonės prilygsta tiems, iš kurių dažnai šaiposi: egzaltuotiems viduramžių fanatikams, kurie taip pat aklai tikėjo savo laikmečio autoritetais. Buvo laikas, kai būti ateistu ar liberalu reikėjo daug intelektualinės drąsos, dabar tokios drąsos reikia būti krikščionimi ir konservatoriumi.
Viena svarbiausių, o gal net pati pagrindinė intelektualinės drąsos, o taip pat ir garbingumo savybių – tai drąsa ir garbingumas abejoti. Tikintysis, kurio tikėjimas nėra išbandytas abejonėmis, rizikuoja tapti nuobodžiu, lėkštu ir siauru niurzga, kuris tik atstumia nuo savo tikėjimo daugiau mąstančius. Koks silpnas turėtų būti tikėjimas, jeigu jį gali sužlugdyti racionali abejonė. Tad jeigu Jus kankina abejonės – atsipalaiduokite savo mąstymu ir tiesiog mėgaukitės abejone: tai – skiepai, stiprinantys Jūsų tikėjimo imunitetą.
