Lina Dūdaitė – Kralikienė. Mūsų politikos spindesys ir skurdas

Kokybės kontrolė – esminis bet kurio gamybos proceso etapas. Normaliomis sąlygomis brokuotų gaminių kiekis siekia 3-5 proc. Augant broko kiekiui, gamybos technologas iš naujo įvertina technologinį procesą, ieškodamas nekokybės priežasčių. Tai yra normalu, taip turėtų būti. Tik ne Lietuvoje, kurioje politikoje, sveikatos apsaugoje, švietime brokas pasiekė protu sunkiai suvokiamus dydžius. Ir niekas nieko nedaro. Nes, pirmiausia, net įvertinti, kas yra brokas, o kas ne, mūsų visuomenė yra tiesiog nebepajėgi.

Visos kontrolės vertinimo sistemos tiesiog neveikia. Ir netgi gavusi politinius kakučius vietoj šokolado, visuomenė vis dar bandoma įtikinti, kad tai yra… šokoladas. O bandantys paaiškinti, kad popierėlyje esanti substancija klaikiai smirdi, apšaukiami vatnykais, užpjudomi „žurnalistais“ (atiū, Makaraityte, atiū Rupšį, atiū) ar bandomi išcancelinti. Kas nuo to kenčia?

Politinę visuomenę sukrėtė skandalas: parlamentaras apkaltintas pedofilija. Žinoma, galima (ir ne be pagrindo) kaltinti konservatorių partiją dėl jos parlamentarų moralės. Bet, yra vienas bet… Ponaitis, visuomenei žinomas tik kaip mitinės „Mėslitos“ direktorius, yra… ne konservatorių partijos narys.

Taip, mielieji, prasikrapštykite akis. Konservatorių sąrašo Seimo rinkimuose narys, parlamentaras yra… ne konservatorius. Jis tiesiog – žmogus iš gatvės, kažkokiu stebuklingu būdu patekęs į išrinktųjų kompaniją.

Tuo stebėtis nereikėtų. Premjerė Ingrida Šimonytė-geriausia-kas-nutiko-Lietuvai irgi tik prieš keletą mėnesių pagaliau ryžosi savo gyvenimą ir likimą susieti su konservatoriais. O iki tol ji, kaip suprantate, buvo biškį… ne prie ko. Vaizdžiai sakant, stambiausias kortų kaladės tūzas, nenorintis savo nugarėlės išsidažyti kortų kaladės spalvomis. Šiandien vienoks, ryt kitoks…

Apačioje – nuotrauka iš feisbuko platybių. Toje pačioje formoje gali būti ir šokoladas, ir… Na, patys suprantate.

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad nuo pedofilijos ar kitokių nusikalstamų veiklų nėra apsaugota jokia organizacija. Žmonės yra tokie. Tačiau dabartinė Lietuvos visuomenės sąranga pati suponuoja padidintas tokių žmonių galimybes užimti aukštus postus. Kodėl?

Normalioje politinėje sistemoje žmogus, ketinantis pradėti politiko karjerą, pirmiausia tampa partijos nariu ir lankstinukų mėtytoju. Pradeda, taip sakant, nuo žemiausios grandies. Tikrinama viskas: jo ir šeimos biografijos, reputacija. Daugelyje šalių žmogus, netarnavęs kariuomenėje, apie jokią politinę karjerą svajoti negali. Nes būtent tarnyba sukalibruoja žmogų, moko strateginio mąstymo, gebėjimo priimti sprendimus, suvokti ir prognozuoti jų pasekmes. Stovėti tvirtai ant žemės ir dirbti, o ne loti liežuviu apie iš principo neįgyvendinamas vertybes.

Daugelyje šalių žmogus, netarnavęs kariuomenėje, apie jokią politinę karjerą svajoti negali.

Keletą metų panešiojęs lankstinukus, paagitavęs už kitus, stipresnius politikus, įgijęs patirties, ima kandidatuoti į pirmuosius, pradžioje vidinius partinius, vėliau ir į savivaldos, rajonų tarybų rinkimus. Lankstinukų nešiojimo laikotarpis ugdo ne tik būsimojo politiko įgūdžius. Daugelis turinčių daug entuziazmo, bet mažai proto, iškituojami jau šiuo laikotarpiu. Jei patinka partinė veikla, jie dešimtis metų nešioja lankstinukus, o jei turi daugiau proto, supranta, kad būtina save realizuoti kitose srityse. Tik atidirbę porą kadencijų rajonų tarybose, atsilaikantys augančios vidinės konkurencijos sąlygomis, kandidatuoja į aukštesnes politines pareigas.

Dabar gi situacija yra visiškai kitokia. Lietuvoje partinėje veikloje dalyvauja apie 2-3 proc. gyventojų. Kodėl taip nutiko? Priminkit, kuri čia labai gerbiama politikė suskėlė kadencijos frazę: jei mūsų veikla nepatinka, tai po ketverių metų išsirinksite kitus.

Normalioje visuomenėje politikas, išdrįsęs tai pasakyti visuomenei, gautų stiprų spyrį į minkštąją ir su vilko bilietu skristų iš politikos. O pas mus… tebepremjierauja dar vis. Vadinasi, politikas gali ramiausiai niekinti jo veikla nepatenkintą visuomenę, ir jam už tai… nieko? Vadinasi, jei per klaidą tamstą išrinkom, tai turi ketverių metų indulgenciją visoms kvailystėms krėsti, o visuomenė negali nė žodžio kritikos pasakyti?

politikas gali ramiausiai niekinti jo veikla nepatenkintą visuomenę, ir jam už tai… nieko?

Kai yra toks menkas pasitikėjimas partine sistema, toks menkas skaičius partijų narių, apie jokią pirminę būsimųjų politikų žaliavos kontrolę kalbos nebelieka. Tinka visi kreivi, šleivi ir priedurniai. Ir kai ima grėsmingai artėti kokie nors savivaldybių rinkimai, mažesni politiniai žaidėjai ima į sąrašą, kaip katė žioplą kačioką, tempti už pakarpos visus draugus, gimines ir dar kaimynus, nes pateikti penkių asmenų rinkiminį sąrašą yra tiesiog nesolidu. O tai oponentai ims pirštais badyti, kad be šeimos narių už šituos daugiau niekas ir nebalsuoja.

Nors, tiesą sakant, juokiasi puodas, kad katilas juodas. Tam, kad taptų kažkokio sąrašo nariu (o neretai ir būtų išrinktas) kažkam pakanka prieš rinkimus tik sutikti, kad jo pavardė būtų sąraše. Ką toks vargo politikas veikia ten, kur net ir pakliūti nenorėjo, patys suprantat.

Politinių partijų programas, parašytas tokių raštininkų, galima apibūdinti vienu sakiniu: dangus – paukšteliams, žolė – žvėreliams, o vanduo – žuvytėms. Žodžiu, papilstymai iš tuščio į kiaurą apie visuotinę gerovę. Jokios konkretikos, Dieve sergėk. Nes, neduok Dieve, koks nors rinkėjas perskaitys ir paklaus: o ką iš užupernykščio sąrašo įgyvendinot?

Manot, tai kamuoja tik mažesnes partijas? Aha, kurgi ne. Pasakykim sąžiningai, kiek vidinių konservatorių partijos rinkimų praėjo Gabrielius Landsbergis, kad taptų partijos vadovu? Pasufleruosiu, paskutinį kartą rinkimų net nebuvo, jis buvo vienintelis kandidatas. Kiek vidinių partijos rinkimų praėjo I. Šimonytė, prieš tapdama premjere? Nulį. Nes ji… tada net partijos narė nebuvo.

Ir įsivaizduokit, kokią situaciją gaunam: premjerė, kuri net nepartinė, ir šį postą turi tik partijos dėka, turi pavaldinį Gabrielių, kuris yra partijos pirmininkas. Ir niekam – politologams, žiniasklaidai, pagaliau visuomenei – niekad ir nekilo durnas klausimas: o tai kuris kuriam čia vadovauja? Ne nominaliai, o tiesiog kurio rankose yra galios svertai?

Grįžkim prie žmogaus, kurio vienintelis nuopelnas visuomenei ir jį delegavusiai partijai yra tas, kad kažkada jis vaidino „Mėslitos“ direktorių. Kokias vidines partijos (kurios narys jis nėra) atrankas šis žmogus praėjo? Į sąrašą jis pateko dėl to, kad yra biškį jaunas, biškį fainas ir biškį žinomas. Ir biškį iš gatvės.

Visoje partijoje ne tik kad neatsiranda savo pačių užauginto žmogaus, galinčio būti premjeru. Ar pirmininko, gebančio laimėti vidinius rinkimus, o ne kaip geriausiais sovietų laikais, paskirto iš vieno. Ką ten apie tokius postus bekalbėt, kai per visą partiją nerandama šimto su trupučiu žmonių, galinčių kandidatuoti į Seimą. O kai „graibo už karšienės” gatvėje bet ką, tai tokie ir rezultatai.

O partinių nepartiškumas yra patogus. Juk ir dabar, kaip gražiai būtų sužaista. Nepartinis, kai kurių dvaro politologų teigimu, nereikšmingas Seimo narys prisidirbo. Jei prokuratūra nebūtų susivikrinusi, jis ramiausiai padėtų mandatą, o konservatorių partija nutaisiusi dorą ir pamaldžią miną kamuolių padavinėtojams (čia taip vadinami savi žurnalistai, kas savaime yra oksmoronas) sakytų: „Nepažįstam mes to draugo“. Ir formaliai būtų teisūs.

Padėjęs mandatą šis žmogus išeitų, o partijos munduras liktų švarus. Ir niekas iš dvaro žiniasklaidos nebepaklaustų: o kaip, atleiskite, šitas žmogus jūsų sąraše pateko į Seimą? Kas jį rekomendavo? O dabar – prakišo ir tiek. Va ir stebimės, kaip, atleiskit, kakutis atsidūrė šokolado pakavimo ceche, buvo suvyniotas į blizgantį popierėlį ir paduotas pirkėjui, t. y. rinkėjui.

Va ir stebimės, kaip, atleiskit, kakutis atsidūrė šokolado pakavimo ceche, buvo suvyniotas į blizgantį popierėlį ir paduotas pirkėjui, t. y. rinkėjui.

Ir, kas baisiausia, niekas net neketina aiškintis, kaip kakutis pateko į šokolado farbriką, kaip jis praėjo visą technologinį procesą, ir niekas to nematė? Tą turi daryti ketvirtoji valdžia, žiniasklaida. Ji yra tas kontrolės etapas, pro kurį turi praeiti visi politikai ir jų sprendimai. Apie kokią kontrolę galima kalbėti, kai žiniasklaida nesugeba pateikti jokios politinio sprendimo analizės. Nes nesugeba analizuoti. Jos galimybių riba – aprašyti įžymybės laidotuves.

O kai kurių dalykų geriau neliesti tyčia. Nes žiniasklaida dirba ne skaitytojui. Ji dirba įsisavinti viešinimo pinigus. Kuriuos skirsto kas? Teisinga ir dora valdžia. Todėl, jei nori, kad neužduotų klausimų, pavyzdžiui, apie visuomeninio transliuotojo veiklą, kai šefukas liepia, įtakotukas apsimiegojęs šoka iš būdelės ir ima loti, kur šefukas siundo. Ką loti, neturi reikšmės. Kas kad supranta kaip, pardon, viena žurnalistė apie haubicas. Svarbu nesumaišyt ant ko lot.

Ir kol visuomenė nesuvoks, kad situaciją gali pakeisti tik pati, tol partijos graibys už pakarpų į sąrašus atsitiktinius žmones. Tol partijų politikai diriguos prisiplakę nepartiniai. Tol demokratiškiausių partijų vadovai bus renkami iš vieno asmens. Tol kitaminčiams ir kritikams bus klijuojamos vatnykų etiketės, o visuomenei bus liepiama užsičiaupt ir sukandus dantis kentėti iki kitų rinkimų. Tol valdžia ir žiniasklaida mėgins įtikinti, kad šūdas saujoje yra šokoladas, o nesuprantantys šito rudo gaminio vaizdinių ir skoninių savybių yra, geriausiu atveju, kažkokie šeimamaršiniai, antivakseriai, runkeliai, o blogiausiu – kitos valstybės agentai, tol mūsų valdžia ir gamins vietoj šokolado mėšlą. Nes kurti šokoladą reikia ir žaliavos, ir pastangų. O mėšlui atliekų visada pakanka. Ir jo niekada nepritrūksime.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

15 KOMENTARAI

  1. taip užguita,kad nesupranta ,kaip ją giliai žaloja neteisingumo jausmas.Visuomenė gilioje depresijoje ir tai pavojinga Lietuvos išlikimui.

    • mano nuomone, nemaža visuomenės, nujausminta, užliūliuota, apsirūpinusi bei aptingusi, todėl visiškai atitrūkusi nuo realybės, negebanti pakovoti už save, kaip pilnateisį visuomenės dalyvį.
      Įdomi būtų balsuojančių ir nebalsuojančių asmenų statistika…

      • Čia Jūs teisus / teisi, grynai iš asmeninių stebėjimų matau ir darau išvadą, kad nemenkai daliai visuomenės nuoširdžiai vienodai rodo vieši reikalai, jie gyvena savo asmeniniuose burbuluose, dirba, šeima, namais rūpinasi. Ir juk nepasakysi, kad ką pikto daro. Ir įstatymų nepažeidžia. Tiesiog yra atsiriboję. Į kokius nors ten rinkimus nė nežada eiti. Žmonėms nerūpi. Tiesa, nežinau procentiškai, kokia būtent tai dalis. Nėr kaip sužinoti. Nedarysi gi savo privataus tyrimo, jis nebūtų reprezentatyvus.
        Gal, sakau, čia tokia savisauga, savotiška išgyvenimo strategija. Bet ką ji gali duoti ateičiai? – susinaikinimą ir nebūtį.

    • Žmonės pavargo nuo neteisingumo jausmo. Pagalbos stokos. Mediciną neprieinamas žmogui. Žmonės krenta kaip lapai ir niekas nėra kaltas. Vaistų trūkumas. Prekybos centrai nesąžiningai įmušė į kritikus sumas, kad net tiesos nerasi. Todėl ir milijonierių daugėja. To pasekoje, žmogus už viską kaltas lieka. Tikrai žmonės gilioje depresijoje ir jų labai daug. Jie apkaltinti kaip pagiežos, tinginiai t.t. o kiek jie dirbo. Bet jiems jokios pagalbos nėra, net bažnyčioje nėra atramos. Seniau žmonės galėjo atsiremti net bažnyčioje ir buvo suprasti, paguosti, išklausyti, patarimų gaudavo. Apibenrinant, jie kurie siekė, darė, dirbo jau pavargo ir skaudžiai nusivylė. Ir nebėra pasitikėjimo.

      • dabar irgi elgiasi nelabai sąžiningai,neatsiribodama nuo konservatorių negerų darbų.Bijo?Tai ji jau ne bažnyčia.

  2. Negalima sakyti, kad niekas nieko nedaroma. Gal prieš žmones panaudojama matoma ar nematoma galia? Atėjo neramūs laikai. Žmonės už savo nuomonę greitai bus baudžiami ir tas jau matosi. Žmonėms nebėra prieinama medicina. Žmonės miršta, niekam nebeįdomu suteikti med. pagalbą. Vaistų trūkumas. Kam tai naudinga? Prekybos centrai nėra kontroliuojami. Už pirkinius kartais kvituose dvigubas sumas įmuša ir tiesos nerasi. Žmonės jau maisto nebeįperka. O milijonierių daugėja, nes jie nepasotinami. Iš žmonių tiesiog pasityčiojama. Dažnai išgirsi, kas turi pinigų tam ir teisingumas yra.

    • uždaromos ligoninės,mokyklos,o milijonai metami kažkokiems menkaverčiams takams po miškelius,suvelniojant visą mišką,neliestą amžių amžiais.Ir tie miškus,kuriuose daromi tie takai, baigia vabalai nugraužti.Žmonės vaikščiodami išsigąs,pamątę ,ką valdžia ir žali fanatikai padarė su mūsų giriomis,jų neišvalydami,o palikdami parazitams.Toks pinigų mėtymas pramogoms ir žmonių kvailinimui jau nuskaltimas.

  3. J.Sėjonienė kai buvo pasiųsta į konservatorių Kėdainių skyrių, buvo išrinkta Kėdainių pirmininke panaudojant tą patį metodą, kuriuo remiantis Gabrielius buvo paskirtas visos partijos pirmininku. J. Sėjonienė taip pat buvo išrinkta iš vienintelės savo pačios kandidatūros, kaip geriausiais sovietų laikais.
    Jokios demokratijos, jokių vertybių šioje partijoje nėra, ji neatstovauja mūsų žmoniųm ji mums nereikalinga, turime rasti savo sąžiningus atstovus.

  4. Pagrindinis šiuo metu išpuolis prieš Lietuvą yra ne Bartoševičiaus skandalas, bet šiuo metu konservatorių norimas priimti spec tarnybų įstatymas.
    Jei spec. tarnybų įstatymas būtų priimtas toks, kokio norėtų konservatoriai, tuomet būtų įteisinta valadančiųjų diktatūra, kuomet valdantiesiems būtų suteikta teisė be jikių apribojimų, be jokių derinimų su niekuo, neturint netgi dabar reikalingo teismo leidimo imti sekti, rinkti duomenis, pasinaudojant šiais duomenimis persekioti ir susidoroti su visais jiems neįtinjančiais.
    Ant kiekvieno neįtinkančio valdžiai žmogaus, remiantis siekiamu priimti įstatymu, būtų užsiundomos spec. tarnybos be jokių apribojimų be jokių šią spec. tarnybų galią ribojančių teisinių svertų, be teismo atsiklausimo ir pateikimo jam žmogaus kaltės įrodymų.
    Jei būtų priimtas šis įstatymas būtų įteisinta valdžioje esančių diktatūra ir savivaliavimas. Žmonės už bet kokį neigiamos nuomonės pasireiškimą, už bet ką, net už nieką galėtų atsidurti spec. tarnybų taikiklyje kaip stalino laikais, kai žmogus būdavo nuteisiamas už akių ir represuojamas be jokio teismo, be jo klatės įrodymų, be teisės į gynybą.
    Šis spec tarnybų įstatymas – tai grėsmė visai mūsų bendrabūvio sistemai, siekis panaikinti likusią bet kokią demokratiją ir visas žmogaus teises.
    Pedofilija yra skaudi tema, bet dėl jos nenukrepkime dėmesio viso dėmesio nuo šių esminių žmogaus teises ir visą demokratiją liečiančių dalykų.
    Kartais net pagalvoju, ar konservatorių pedofilijos skandalas nėra naudojamas dėmesio nukreipimui nuo esminių problemų, apie kurias šiuo metu niekur net nėra svarstoma.
    Žmonės, išlaikykime budrumą visais klausimais.

    • ką galim padaryti vienu ar kitu klausimu. Belieka stebėtis valdančiųjų įžūlumu bei perdėtu pasitikėjimu ir melstis, kad per savo įvairiais būdais daromas niekšybes patys sau gilią duobę išsikastų. Jokios atgailos iš jų neišgirsime…

    • Teisinga įsakyta nuomonė. Diktatūra tikrai bus, nes jie to siekia. Kontroliuoti žmones, atėjo vergovė. Nebus jokios laisvės, žmonės bus persekiojimi, baudžiama už nieką. Ir dabar jau nėra duomenų apsaugos. Persiakojimas jau yra. Jau matosi ženklai. Susidorojimas su visais kas neįtinka dabar tas vyksta, nebijokite paminėti ir dvasininkų, jie liaupsejo dėmesiu, jie darė reklamas, jie draugai. Artėja rinkimai stebėkite. Mielieji, atkentės nekalti žmonės. Bažnyčia negali būti politizuota ir liberalėjanti. Kur dingo tikroji Bažnyčia Tikėjimo puoseletoja, vargšų gynėja?
      Nes kunigai negina paprasto žmogaus ir jie jo neapsaugos. Būkite atsargūs. Atėjo neramūs laikai. Žmonės sužaloti neteisingumo jausmo, nujausminti, baidžiami be kaltės. Numes duonos plutą ir turėsite būti dėkingi. Tik turtingi turi savo balsą ir įtakingi.

    • Ačiū visiems žmonėms, atsiliepusiems į mano komentarą.
      Išsakyčiau plačiau savo požiūrį į mintį, kad mes mažai ką galime padaryti. Sakyčiau, kad mes visi, veikdami vieningai, veikdami išvien galime labai daug.
      Būdami vieningi ir prašydami Dievo vedimo mes galime viską.
      Jie žino, kad mes galime viską, todėl deda milžiniškas pastangas, uzurpuoja media kanalus, samdo propagandos specialistus, skiria dideles pinigų sumas, kuria strategijas tam, kad mus klaidintų, kad nuteiktų vienus prieš kitus, vienus paskelbtų tarkime vakseriais, kitus antivakseriais ir paskelbtų kad abi šios žmonių grupės yra priešai, tam kad patikėjusieji jų propaganda pultų vieni kitus. Fašistinėje Vokietijoje propagandos ministerija buvo ypač svarbi, Gebelsas ypač skrupulingai ruošdavo savo propagandos žmonių klaidinimo ir melo spektaklius, nes fašistai (taip pat ir stalinistai) suprato, kad jei žmonės liautųsi tikėti jų melu ir vieningai stotų tiesos pusėje ir vieni už kitus, tai kaip mat baigtųsi jų viešpatavimo ir nesiskaitymo laikas.
      Tas pat yra ir šiandien. Žmonės turi visi kartu, vieningai, stoti už tiesą, už Tėvynę, už tikėjimą, už vertybes, vieni už kitus.
      Matome, kad tie pasaulinių masonų planų vykdytojai Lietuvoje eina Lietuvos kaip laisvos suverenios valstybės, visų jos išgyvenimo ir socialinių struktūrų naikinimo ir destrukcijos keliu. Jie akyse griauna ir drasko mūsų Tėvynę už kurią mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai guldė savo galvas. Tokioje išdraskytoje ištryptoje dikynėje kokia jie ir jų šeimininkai norėtų paversti Lietuvą nebūtų gera gyventi niekam, čia būtų bloga gyventi visiems.
      Todėl turime visi kilti visi iki vieno – ir mokytojai, ir studentai ir ūkininkai ir darbininkai ir tarnautojai ir gydytojai ir policininkai ir kariai ir jų generolai ir gaisrininkai ir troleibusų bei visi kiti vairuotojai ir žurnalistai ir verslininkai ir mokslo ir kultūros žmonės.
      Visi turime kartu stoti už bendrą visų mūsų reikalą, kuris vadinasi – mūsų visos išgyvenimo aplinkos, mūsų visų struktūrų, mūsų atminties, vertybių, tikėjimo, mūsų Tėvynės gynyba ir išsaugojimas.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte