Lina Dūdaitė-Kralikienė. Ar mūsų bažnyčia taps „Ostijos baru“: pamąstymai apie pelkę, kurioje atsidūrėme

Veidmainystė yra viena didžiųjų nuodėmių, kurią griežtai smerkė pats Jėzus. O mes? Kiek save laikančių katalikais, skaitėme Šventąjį Raštą? Nes, nu, o kam?

Daugelis save laikančių tikinčiaisiais, būkim sąžiningi, „Tėve mūsų“ be gūglo nebemokam. Tačiau kai tik Bažnyčioje nutinka koks incidentas, tai kaip mat susiformuoja garsus, stiprus ir entuziastingas choras kodiniu pavadinimu „Kaip taip galima“.

Ir pradeda choras koncertuot, gilaus susirūpinimo veidais giedoti: „O kas čia atsitiko, kur žiūrėjo bažnytinė vadovybė?“. Dargi baisiau – prasideda giesmė daug sykių jau girdėta: „Tikiu Dievu, bet ne kunigais“, „Į Mišias nevaikštau, pasėdžiu bažnytėlėj, su Dievuliu pakalbu“.

Susitarkime: nusikaltusių kunigų neteisinu. Suaugusio žmogaus (įskaitant kunigus) santykiai su kitu suaugusiu žmogumi, jei jie yra savanoriški, yra tų žmonių, Dievo ir bažnytinės vyresnybės reikalas.

Kai lytiniai santykiai užmezgami su nepilnamečiais žmonėmis, tai yra nusikaltimas. Nes vaikystė ir paauglystė nuo tokio elgesio turi būti apsaugota. Nepilnametis asmuo ir yra nepilnametis todėl, kad jis nesuvokia tam tikrų sprendimų reikšmės ir pasekmių. Ar jis to nori, ar nenori, kodėl jis tą ketina daryti, neturi reikšmės.

Suaugęs žmogus todėl ir yra suaugęs, kad geba atskirti gera nuo bloga ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Todėl santykiuose su vaiku, paaugliu už tų santykių raidą visada yra atsakingas suaugęs žmogus. Tai jo sveiko proto ir profesionalumo reikalas neperžengti neleistinų ribų.

Lygiai taip pat nepateisinamas yra ir pornografijos, ypač vaikų pornografijos, žiūrėjimas. Negi jūs tikite, kad tie nufilmuoti vargšai vaikai tą daro savo noru? Jei suaugę tos industrijos darbuotojai bent turi nors kažkokias, nors menkas pasirinkimo galimybes, vaikai jų neturi. Tai yra vaikų prievartavimas. Tai lygiai tas pat, kaip žiūrėti į prievartaujamą vaiką. Ir tokių žiūrėtojų buvimas skatina vaikų pornografiją: nebūtų kam žiūri, niekas ir nerodytų.

Grįžkime prie skandalų. Aišku, apkaltinti atskirus kunigus, visą kunigiją ir (rankos niežti prirašyt „visą atpirktąją žmoniją“) bažnytinę vyresnybę yra labai lengva ir paprasta. Tačiau tuomet eiliniu pasipiktinimų choro koncertu bus pridengtos tikrosios situacijos priežastys.

Gaila, kad mūsų bažnytinei vyresnybei per trisdešimt metų neužteko drąsos kalbėti apie tai, kas iš tiesų dedasi su mūsų visuomenės tikėjimu. Kalbėti atvirai: ir apie problemas, apie tikinčiųjų (ne)buvimą, liaudiškąją katalikybę XXI a. poindustrinėje visuomenėje, ir apie bažnytinius finansus (kurie yra viena esminių situacijos dedamųjų).

Bailiai kasmet komentuojant straipsnius iš serijos „kiek kainuoja krikštynos, vestuvės ar laidotuvės“. Nieko nėra baisiau, kai Bažnyčios hierarchai nedrąsiai teisinasi, kad už auką „kiek negaila“. O kiek negaila? Kaip tam anekdote apie suvalkiečius: „vienas centas. Až abu“.

Kalbėkime atvirai: tikinčiųjų yra apie 5-8 proc. Tie, kas eina į šv. Mišias ne keturis kartus gyvenime, o nuolat. O visi kiti yra… Bažnyčios paslaugų gavėjai. Pas mus mada visuomenėje tokia: teikti paslaugas…

Mokykloje žmogus ne ugdomas, o jam teikiamos pavėžėjimo, maitinimo, linksminimo, užimtumo, na ir šiek tiek, kai dar lieka laiko nuo visų kitų veiklų, mokymo paslaugos. Ligoninėje žmonės ne gydomi: teikiamos medicinos paslaugos. Socialinėje erdvėje, užuot padėjus žmogui, teikiamos socialinės paslaugos. Atėjau, suteikė paslaugą, susimokėjau (ar sumokėjo mokesčių mokėtojai) ir čiau braške, niekas niekam nieko neskolingas.

Bet paslauga ir švietimo, ir gydymo, ir tikėjimo procesą sufragmentina, kaip toj dainelėj: „nuo žolės ant stiebelio, tai taip lengva ir paprasta“. Nelieka nuoseklumo, augimo, pažangos. Ką apie tikėjimą išmano tie geri 70 proc. pagonių, save laikančių katalikais? Nieko. Jų tikėjimas yra mitų, zabababonų ir kažkur girdėtų pletkų mišinys. Jų tikėjimas yra keturnedėliai, porinis gėlių skaičius nešant puokštę numirėliui ir pasibaisėtinos laidotuvių giesmės.

Mūsų tikėjimas prasideda ir baigiasi tuo, kad kiaušinius per Velykas dažome, o per Sekmines kepame. Mūsų tikrojo pagoniškojo primityviojo tikėjimo atspindys yra Mišios už mirusįjį. Jos yra neaišku, kas: ar Mišios už mirusįjį, ar už tų Mišių mirusius tikėjimui žiūrovus. Kur kunigas kalbasi pats su savimi, atsakinėdamas į savo paties kreipinius, kur kumšima vienas kitam į pašones, kas eis išpažinties ir komunijos, nes nu negražu, kad niekas neina. Nepatogu. Kas, kad nepasiruošę. Va toks mūsų paslaugųgavėjiškasis tikėjimas.

Ir dabar įsivaizduokite jauno kunigo situaciją, kai jis ateina į šitą numirusią visuomenę. Ten geriausią Lietuvoje išsilavinimą turintis žmogus kas sekmadienį stovi prieš tų pačių penkių babyčių auditoriją, kuri tariasi, kas antrąją Kalėdų dieną ateis į šv. Mišias, nes niekam jų nereikia, bet nu nepatogu, kai kunigas ten vienas.

Vienas baisiausių absurdų, kuriuos kaskart matau, tai vaikų ruošimas sakramentams. Kai po šv. Mišių prie kunigo nusidriekia eilė vaikučių su knygutėmis parašams. Kaip reikia negerbti, nepasitikėti kunigu, kad jis turi tuos priverstinius autografus dalinti?

Mūsų tikėjimas prasideda ir baigiasi tuo, kad kiaušinius per Velykas dažome, o per Sekmines kepame.

Mielieji mano, negi jūs manote, kad ganytojas nepažįsta savo avių? Net didelėse parapijose tie, kurie šv. Mišiose lankosi nuolat, yra atpažįstami. Ką bekalbėti apie mažutes. O jei žmogus į bažnyčią atėjo tik parašo ir po parašu, tai gal Bažnytinės vyresnybės (su visa pagarba jai) pareiga paklausti tikinčiųjų: jei jūs į bažnyčią neinate, tai kam jums tie sakramentai?

Mes su sakramentais elgiamės kaip su „chlamu“ sandėliuke: iš pradžių į balkoną, paskui į rūsį, paskui į kaimą, nes o maž prireiks? Kiek dar perėsime „sutvarkytus“ katalikus? Jei nėra tikėjimo, tai žmogui sakramentų neprireikia: nei Eucharistijos, nei Atgailos, nei Sutvirtinimo, nei Santuokos.

Ir vaikų krikštyti, jei susigraiboma, kad Krikšto reikia, nes su visa klase negalės dalyvauti Pirmosios Komunijos šventėje, nereikia. Tikinčios šeimos vaikus krikštija kūdikiais, o jei vaikas yra paauglys, tada jau sąžininga palikti nuspręsti pačiam, kokių santykių su Dievu jis nori.

Sakramentai tai ne proga šventei ar fotosesijai, tai kasdienis gyvenimas. Kasdienis, sąmoningas krikščionio gyvenimas, o ne vienkartinė malda tada, kai gyvenimas visai uodegą prižnybo. Kiek to sąmoningo gyvenimo turime?

Kiek einame į šv. Mišias? Kiek gilinamės į savo tikėjimą? Kiek augame šiame procese? Kodėl tai svarbu kunigų elgesio kontekste? Kaip turi jaustis kunigas, Šventojo Rašto vertėjas, kai kaimo bobos su atitinkamu išsilavinimu ir intelektu jam į akis drebia, kad pamokslai šv. Mišiose turi būti ne apie Dievą, o apie gyvenimą… Kiek užtenka to jaunatviško entuziazmo ir pašaukimo iki kelių murksoti šioje tamsumo, abejingumo ir atviro priešiškumo terpėje?

Kiekvienas sveiko proto žmogus anksčiau ar vėliau užduos klausimą: o ką aš čia darau? Šitoje klaikioje, nykioje beviltybėje, kiauroje šaltoje bažnyčioje su septyniom babytėm sekmadienį, su 7 pinigėliais pintinėlėje, su aiškiai nuobodžiaujančiais veidais per pamokslą. Kai tamsią šaltą naktį vienumoje sukasi mintys ne apie Dievą ir maldą, o kur išpešti tuos nelemtus keliasdešimt eurų sumokėt šiukšlių mokestį už varpinę, ir už verslo objekto – klebonijos kiaurais langais ir lauko tupykla – elektros sąskaitas.

Kaip jaustis, kai pakvietus jį gedulingų pietų (nes normalu pakviesti pavalgyti žmogų, kuris dėl jūsų prašytos laidotuvių paslaugos atmynė 25 km, atšalo šv. Mišias nešildomoj bažnyčioj sausio mėnesį ir meldėsi vienas vėjo košiamose kapinėse už jūsų artimojo „vėlę“) aplink kunigą susidaro kelių kėdžių tarpas?

Kaip jaustis, kai veždamas iš kapinių (į kapines kunigas važiuoja paprastai tame automobilyje, kuris veža karstą) dvasininką, vairuotojas per 10-15 min. nepasako nė žodžio. Net akių į jį nepakelia. Nes kalbėti su kunigu ir baisu, ir nėra apie ką.

Jūs, broliai katalikai, suvokiate, kaip tokioje situacijoje jaučiasi normalus žmogus? Ar nekyla jam klausimas, ką savo gyvenime padarė ne taip, kad čia atsidūrė?

Todėl pradedama ieškoti išeičių. Stipriausieji dvasia dvasininkai renkasi studijas, mokosi naujų įgūdžių, susiranda prasmingą hobi. Silpnesni bando ieškoti išeičių bendraujant su šio pasaulio (dažniausiai susitraukusio iki miesto ar miestelio) galingaisiais: tampa jų švenčių, sueigų ir, deja, pirtelių dalimi.

Kiti vyksta inkognito į didžiuosius miestus, į vakarėlius, diskotekas, nuotykius. Pamažu ribos nyksta, atsiranda drąsa, priklausomybės. Vienų garsios, kitų tylios. Kurioms reikia pinigų. Ir niekam, įskaitant bažnytinę vyresnybę, nekyla klausimai, kodėl dotuojamoje vyskupijoje vienų kaimo parapijų klebonai važinėja teslomis, kiti – veržlių ir rūdžių kibiriukais.

Iš kur šitie lobiai? Kodėl prie populiarių dvarų steigiamos koplyčios? Kasdienei maldai ar atvežtinėms fotosesijoms (pardon, santuokoms) su svečiu populiariu kunigu? Ir prasideda: bažnyčia pamažu tampa „Ostijos baru“ su visomis prieinamomis paslaugomis. Nori sutuokti išsiskyrusius? Be problemų. Sutuokti porą be sužadėtinių kursų? Palaiminti žiedus? Be problemų.

Nes mes, tikintieji, norime to „Ostijos baro“. Argi ne mes nuolatos skundžiamės, kad netgi tie maži ir menki reikalavimai, kurių dar išdrįsta iš mūsų pareikalauti, yra pertekliniai. Juk mes pagatavi ne stengtis, o Šventąjį Raštą pataisyt.

Vieni nekantriai laukia, kada bus išbraukti skyriai apie Sodomą ir Gomorą, kiti norėtų nematyti Evangelijos skaitinio apie Kristų ir prekeivius šventykloje. Treti – keturis ar penkis kartus apeiti „ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“. Ketvirti vietoj pamokslo nori pasakos. Penkti – atšaukti išpažintį. Šešti – išvyti kunigą iš bažnyčios, nes Dievu, matote, tiki, o kunigais – ne. Septinti, kaip tame anekdote apie Seimo narius, Dievo įsakymui „Nevok“ pateikė 25 pataisas.

Juk norime tos patrauklios Bažnyčios, to „Ostijos baro“ su reklamomis ir paslaugiais paslaugų teikėjais, kurie įleistų visus: ką su meiluže, ką su meilužiu, ką su šuneliu, ką su arkliu (o ką, irgi augintinis). Dieve sergėk, nekalbėti apie nuodėmes, apie atsakomybę už jas, apie Paskutinįjį teismą, apie skaistyklą ir pragarą. Betrūksta tik didžiakrūtę blondinę prie durų pastatyt. Deja…

Bažnyčia niekada nebuvo ir nebus „Ostijos baru“. Dievas padarė viską, kad būtume atpirkti: atidavė vienatinį sūnų vergo mirčiai ant kryžiaus. Dabar mūsų eilė pasirinkti. Kur eiti: į Bažnyčią, šventovę, su visomis jos taisyklėmis, su visomis mūsų pareigomis ir atsakomybėmis, ar į „Ostijos barą“ su jo paslaugomis ir naktiniu gyvenimu. Su padavėjais ir kitu, mandagiai sakant, aptarnaujančiu personalu.

Bet tada nepykim, kad žmonės pamina savo pašaukimą, išsilavinimą, ir įvairiomis prasmėmis tampa Ostijos baro padavalkomis paduodančiomis paslaugas. Atsiskaitėme už jas, ir vieni kitiems nebeskolingi.

Mūsų teisė rinktis. Ir kai rinksimės, kai mums reikės ne paslaugų, o sielovados, tada ir turėsime kunigus. Tada ir pašaukimų atsiras. Nes žmogus jaus prasmę dirbti, o ne aptarnauti, ne parsiduoti galingiesiems už bažnyčios stogo remontą. Tada turėsime orius kunigus, o ne padlaižius paslaugų teikėjus.

Mūsų teisė ir pareiga rinktis.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

19 KOMENTARAI

  1. gurkšnis. Tai teikia vilties. Juk tik pripažinę pūliuojančias Bažnyčios žaizdas galime jas išvalyti. Bet.. kodėl kalba pasauliečiai..? Kodėl tyli kardinolai, kodėl tyli vyskupai, kodėl tyli kunigai, profesoriai tie, mokslus Romose baigę? Ar jų neliečia grabų/kanclerių/gėjųKatedrųKlebonų skandalai? Tai kas kad Kauno dalykėliai neišviešinti, jie – vieša paslaptis.

    Kokia garsi, GANYTOJAI, yra jūsų tyla! Net ausyse spengia.

  2. Sielovada toks dalykas, pasibeldi į parapijiečių duris, prisistatai kunigu ir evangelizuoji… Taip ir tęsiasi per amžių amžius evangelizacija. Iš lūpų į lūpas ar kt… Kad kunigui gyvent pagal pašaukimą reiktų būtent tam tikro “teisingo” mąstymo žmonių – giliai abejoju!
    Visa baisi pelkėta sistema įsuka į pasimetimą ir žmones, ir kunigus !!!
    Jei mes, žmonės matome bažnyčią, kaip pelkę, manau kunigai MATO ją dar DIDESNĘ, juk arčiau realybės… !
    Rūpestis kyla dėl visos tylios ir ypač slaptos sistemos (slapti vaikai, sugyventinės, pedofilija… ) , ir kas tai? Ar ne palikimas jaunajai kunigų kartai, gyvenkit kaip norit, viską įslaptinsim po 9užraktais!
    Jėzau, teik mums Savo Dvasią… Tavo Bažnyča…

    • Kiekvieną situaciją labai lengva perkelti į šeimos gyvenimą. Kai šeimoje daugiau narių, vieni kitais rūpinasi, kad išliktų šeima. Kai įvyksta nesėkmė dėl kurio nors nario silpnybių, kiti šeimos nariai stengiasi jam padėti. Juk tėvas ir motina rūpinasi savo paklydėliu, o kiti šeimo

  3. Nuostabu. Taikliai, aiškiai, argumentuotai, solidžiai… Aš irgi klykavau prieš “skandalo” eskalavimą, mačiau kitus argumentus. Bet čia išdėstyta pati esmė. Visiškai pritariu šitam “žiūrėjimo kampui”, kad kunigai tikrai kvailoj padėty atsiduria, išgrūsti į kaimus, net ir į didesnes teritorija ir gyventojų skaičium parapijas. Tačiau

    Tačiau kai PAGALIAU buvo priverstas teisintis Grušas, apsidžiaugiau. Vadinasi, kiti vyskupai išdrįso pasipriešint ir įveikė…. Nesgi tas karjeros žmogus jau kiek metų nepajudinamas… Ogi pasirodo, žinojo , kas tas kancleris per paukštis, bet laikė…

    O iš eilinių tikinčiųjų, ko gi norėt… Per Bažnyčią buvo plaunami pinigai, manau ir kitų versliukų buvo… Kai dievas buvo Mamona, prasti žmogeliai ir liko prasti… Iš kur jiem žinot, kaip bažnyčioj elgtis. Bet ateiti vistiek ateina… Kol kas

  4. Tylėjimas gali būti ne tik vengimas, bet ir kančia. Man prisimena kardinolo nuteisimas Australijoje ir vėliau išteisinimas… Neduota žmogui teisti, kaip ir neduota atidaryti kito sąžinę.

    • šį kartą tai ne kančia, o energinga tyla. Arba ir kančia, – kaip čia bus, kai visi sužinos, ką aš esu pridirbęs, ką aš dangstau ir galu gale paaiškės koks aš pats esu.

  5. Supratau – Kunigai negali savęs realizuoti kaip sielovadinikai, nes parapijiečiai labai primityvūs ir iš tikro nėra realūs katalikai (tikintieji). Mačiau, patyriau, patikėjau…
    Klausimėlis: tai iš kur imsime tuos nuoširdžius iš ties tikinčius katalikus kurių buvimas leis iškankintiems parapijiečių bukumo ir savo gyvenimą pašventusiems tarnystei dievui kunigėliams (ištremtiems į tikslingai naikinamą provinciją) pagaliau pradėti vykdyti savo PAŠAUKIMĄ ?
    Šiandienėje Lietuvoje kai daugelį problemų nūnai siūloma spręsti didinant atvykstančiųjų (kitaip imigrantų) iš kitų (nebūtinai svečių) šalių, kiekį SIŪLAU :
    ATSIVEŽKIME t. y. leiskime įmigruoti, pasikvieskime nesvarbu iš kur, nesvarbu kokia kalba kalbančių bet TVIRTŲ KATALIKŲ ir bus išspręsta kunigėlių nenuklydimo nuo pašaukimo problema (kitaip – ištrauktas pašinas iš skaistaus užpakalio).
    P S
    Gal ir klystu, gal man pasigirdo, kad savo subtiliu (ne celibatišku) elgesiu išgarsėjes kunigas Palikša nebuvo kažin koks tai nuvargęs užmiršto kaimelio nenutikęs sielovadininkas.
    Nemanau kad kurija dabar jau vadintina kaimeliu.

  6. Visa tai, ką autorė yra surašiusi yra tiesą, visiems teiginiams galima pritarti, visas pasipiktinimo emocijas palaikyti.
    Tik yra vienas “bet”.
    Visos šios temos, kurios gvildenamos straipsnyje yra svarbios, bet ne svarbiausios.
    Šiuo metu pati svarbiausia Lietuvos tema yra konservatorių bandymas sukčiavimo ir apgaulės būdu įteisinti gėjų partnerystę tuo aferistinių apgaulės būdu pakeičiant mūsų visų priimtą konstitucinę nuostatą, kad šeima yra tik vyro ir moters sąjunga.
    Turime įsisąmoninti, kokio svarbumo yra šis klausimas, nes Amerikoje, kurioje šie žingsniai yra jau anksčiau žengti, šiuo metu net 25 procentai jaunimo tapatina save su gėjais. Gėjų partnerystės įteisinimas – tai būtų didžiulis smūgis visai jaunajai kartai, kuriai valstybė imtų tvirtinti, kad homoseksualumas – tai normali būsena, tokia pati, kaip vyro ir moters sąjunga. Tai būtų nuodėmės įteisinimas ir visi ja patikėjusieji ir jų artimieji gautų patirti šios nuodėmės prakeikimus iki pat savo ir artimųjų gyvenimų sugriovimo. Kokio tai dydžio yra nuodėmė, galima suprasti iš Šventajame Rašte reikalaujamos bausmės už ją. Ištisi miestai, tokie kaip Sodoma ir Gomora dėl šios nuodėmės buvo sunaikinti.
    Visi katalikai ir kitų konfesijų tikintieji, visa krikščioniška ir kita vertybinė žiniasklaida šiuo metu turėtų kelti būtent šį klausimą, nes šis klausimas yra pirmo svarbumo visai jaunajai kartai ir tuo pačiu visai Lietuvos ateičiai.
    Ne tik krikščioniška žiniasklaida, bet pirmiausia dvasininkai ir Bažnyčios vadovai turėtų kelti būtent šį klausimą, skirti jam pačią pirmąją vietą, burti, konsoliduoti žmones, ir vertybinius politikus, jei reikia netgi rinkti politikų balsus po vieną kaip tą daro konservatoriai ir laisvės partija.
    Matykime mūsų padėtį blaiviai, šiuo metu velnio pajėgos yra iniciatyvios, deda daugiau pastangų, renka savo palaikytojų balsus, išlaukia momento sukuria situacijas, kuriose balsavimuose nedalyvautų jų priešininkai, kuriose Bažnyčios vadovai būtų priversti teisintis dėl mažai reikšmingų skandalų visiškai ignoruodami pirmo svarbumo įvykius ir matome iš balsavimų seime, kad jie laimi.
    Čia yra didžiulė tragedija, kad jie laimi, o mes nieko nedarome, mūsų Bažnyčios vadovai neatlieka jokių veiksmų, tuo suteikdami leidimą jiems veikti.
    Visų mūsų, pirmiausia vadovų, pirmutinė pareiga šiuo metu yra imtis aktyvių veiksmų ir apginti jaunų žmonių sielas, krikščioniškas vertybes bei Lietuvos ateitį.

    • Pritariu. Tačiau, kaip jau rašiau, tai, kad Grušas turėjo pats teisintis, yra labai neblogas ženklas, jog kiti vyskupai nemiega, bando kažką daryti…

  7. Kaip čia neprisiminsi anų senųjų laikų raudonskruosčių rubuilių klebonų, su lietpaltis,skrybėle ir sutana bei rožančium rankoje einančių per miestelį ,kuriuos pamatę miestelių pijokai nudelbę akis sprukdavo į šalis , o miestelio partijos sekretorius iš tolo pagarbiai pasisveikindavo

  8. Labai taiklus straipsnis ir teisingas. Tačiau labai daug kas priklauso ir nuo parapijos klebonų. Jie daug stebuklų padaro žmonių gyvenimuose, jeigu myli savo pašaukimą. Kiek yra gražių atvejų, kai patys kunigai prieina prie žmogaus bažnyčioje, teiraujasi kodėl negyvena sakramentinio gyvenimo, kviečia ateiti pokalbiui, nes parapijiečius padrąsina nebijoti atverti širdies. Kokie nuostabūs dalykai vyksta, kiek atsivertimų. nes tikrai viskas priklauso nuo kunigo. Kunigas turi patį aukščiausią išsilavinimą. Verta pažymėti, jog ne visi kunigai myli savo pašaukimą (skandalai, prabangus gyvenimas). Bet yra tikrai tikrų ir pasišventusių kunigų, kuriems rūpi, kad žmonės gyventų sakramentinį gyvenimą, moko žmones, aiškina, pataria. O kunigų darbas yra bendravimas su žmonėmis ir skelbti Evangeliją. Dėkojame už Jūsų tarnystę žmonėms ir Jėzui Kristui. Tegul Šventoji Dvasia lydi ir saugo nuo pagundų kunigus. Mergelė Marija te globoja ir suteikia sveikatos.

  9. Sakramentai ir reikalingi tam, kad žmogus pasveiktų. Gal ne dabar, gal po 50 metų. Krikštas turi ir tokių prolonguotų savybių.

  10. Kritikuoti Bažnyčia labai sugebame, reikėtu išmokti taip melstis už bažnyčia , kaip sugebame kritikuoti. Daug gali teisiojo malda, melskimės už Bažnyčia ir laiminkime.🙏

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte