Čia, Graikijoje, kaip jau ne kartą minėjau, visur gali sutikti Kristų, Mariją ar kokį nors šventąjį. Jų atvaizdų pilna visur: nuo kavinių, tavernų, iki benzino kolonėlių ar prabangių butikų.
Ir mūsų gatvelėje, vos nusileidus į pagrindinį kelią, ant sankryžos yra mažytė parduotuvėlė. Ten maloni pagyvenusių graikų pora prekiauja viskuo: nuo baterijų ir šluotų iki pieno ir kiaušinių. Aišku, prie kasos kabo Kristaus atvaizdas, šalia jo iškabinti visokie buities reikmenys ir lemputės… Tačiau Kristus nepyksta, o šypsosi. Užėjus į tą parduotuvę tiesiog norisi persižegnoti ir, žinote ką, aš pradėjau ten žegnotis. Iš dėkingumo. Rimtai.
Praėjusią savaitę turėjau šiurpią patirtį. Išėjusi vakarop su šunimi pasivaikščioti nusileidžiu iš mūsų šalutinės į tą pagrindinę gatvę palei jūrą, kur sankryžoje ir stovi ta parduotuvėlė. Praeinu ją. Paėjus gal dešimt žingsnių už nugaros išgirstu šiurpų garsą. Buuuum. Taip skamba avarijos metu susitrenkusios mašinos, – esame girdėję tą garsą bent jau filmuose. Ir tada – tokia spengianti tyla.
Atsisuku, matau, kad iš mūsų gatvelės į pagrindinę, ties ta parduotuvėle su Kristumi, išsukinėjo automobilis, o į jį rėžėsi motociklas. Tyla. Motociklininko nesimato, greičiausiai jis perskrido per automobilį ir guli už jo. Greičiausiai be šalmo. Juk daugybė graikų čia be šalmų važinėja. Greičiausiai sunkiai sužeistas, o gal net žuvęs.
Slenka sekundės, aš stoviu kaip sapne ir bijau pajudėti tos vietos link. Iššokusi iš automobilio jauna moteris blaškosi su telefonu, turbūt kviečia greitąją. Išgirstu tik kažką sušunkant „Panagia“, kas reiškia „Šventoji Mergele“… Bijau eiti link tos vietos. Bijau pamatyti sunkiai sužeistą, o gal net žuvusį motociklininką. Bet einu.
Bijau pamatyti sunkiai sužeistą, o gal net žuvusį motociklininką. Bet einu.
Iš namų bėga žmonės. Pamatau link avarijos skubančią pažįstamą moterį, angliškai jos prašau, kad ji pakviestų kokį nors gydytoją, gal koks gyvena šalia, maža ką, juk turbūt tas motociklininkas ten guli sužeistas – gal reiks gaivinti, kol atvažiuos policija ir greitoji.
Drebėdama einu avarijos vietos link. Eidama maldauju Dievo, kad tik tas žmogus būtų buvęs su šalmu… Kad tik gyvas… Tas garsas buvo toks baisus, kaip ir smūgis…
Štai mašina, štai vairuotoja su telefonu, o aš apeinu automobilį. Ant kelio guli žmogus, šalia mėtosi šalmas. Klausiu mašinos vairuotojos, ar motociklininkas buvo su šalmu? Taip, sako ji… Jos akys pilnos ašarų, ji vis kalba ir kalba telefonu, gal su greitąja ar policija, turbūt aiškina, kur atvažiuoti…
Prieinu arčiau motociklininko, o jis guli jau su mažyte pagalvėle, kurią turbūt spėjo duoti mašinos vairuotoja, po galva, guli susiėmęs koją, juda, yra sąmoningas. Aaaaa, ačiū Dievui, gyvas… Kuo aš jam galiu padėti? Niekuo, gal jau eisiu, juk greitoji atvažiuos…
Visgi, nugali smalsumas… Prieinu arčiau… matau veidą… Nors nesvarbu, kas jis, svarbiausia, kad gyvas … Bet pala pala, matytas kažkur. Taigi čia tas vaikinukas, gražuolis iš pliažo kavinės, uždarbiavo ten vasarą, kepdamas labai skanius mėsainius su bulvytėmis. Mano dukra su draugėmis ir pusseserėmis, kai vasarą čia viešėjo, paklaustos, ar čia joms patinka koks nors bernas, unisonu paskelbė, kad taaaaip, tas mėsainių kepėjas iš baro… Žodžiu, čia jis, gražiausias Ksilokastro bernas. Jis mane irgi atpažįsta, nusišypso tokia miela, dar vaikiška šypsena…
Sakau, vaikeli, ar tu ok? Su šalmu buvai? Taip, sako, viskas gerai, tik koją skauda… Baltas kaip popierius, šoke, išsigandęs, bet narsiai laikosi… Ir net bando keltis. Neeeee, sakau gulėk, gal yra koks vidinis kraujavimas, sulaukim greitosios… Duodu jam savo treningą, tiksliau, man draugės dovanotą, kad čia nereiktų pirkti naujų rūbų. Užkloju vaikiną tuo „adidasu”, lai guli, nors šiaip šilta, bet jis juk šoke, tai geriau lai šiltai guli. Vaikinas vis trina koją, skauda matyt, paskui atsisėda, išsitraukia telefoną ir pradeda skambinėti… Turbūt mamai, dar kažkam… Kol laukiam greitosios atvažiuoja ir sužeistojo artimieji. Ilgokai užtruko greitoji, gal pusvalandį, nes ji čia net iš Korinto, esančio už keliasdešimt kilometrų, važiuoja.
Atvažiuoja policija, susidaro kamštis, prisirenka žmonių… Vieni stebi situaciją, bando reguliuoti susidariusį kamštį, kiti kalbina vaikinuką, nes visi vieni kitus pažįsta. Net Zorba supranta, kad įvyko kažkas neįprasto ir rimto, atsigula, netempia manęs, nors tik ką išėjome pasivaikščioti.
Merginos, kuri vairavo, mama, sėdi šalikelėje ant kėdės, kurią jai matyt kažkas atnešė iš šalia esančių namų, raudona kaip burokas, stambi, tokia išsigandusi moteris, spaudimas turbūt sukilęs dėl streso. Mes prieiname, o ji paprašo paglostyti Zorbą, taip matyt raminasi, vis glosto, o Zorba stovi patenkintas ir svarbus… Visi dar šoke, išsigandę, bet jau su palengvėjimu akyse… Jos su dukra išsukinėjo iš šalutinio kelio ir nepamatė iš kairės pagrindiniu keliu atlekiančio motociklo… Saulė jau žemai, šviečia tiesiai į akis… O tada bum…
Viešpatie, tas vaikinas gyvas ir beveik sveikas… Policija patikrina jo blaivumą, užpildo protokolą. Pasirodo, jo vardas Leonidas. Policija matuoja kryžkelėje atstumus, apklausia liudininkus. Atvažiuoja ir greitoji, atsargiai įkelia sužeistąjį ir išveža…
Vakare aš jį susirandu feisbuke per bendrus draugus, parašau žinutę, klausiu, kaip koja, ar lūžo? Sakau, aš žurnalistė, padariau nuotraukų iš avarijos vietos, galiu atsiųsti. Vaikinas atrašo, kad jam viskas gerai, juk jis stiprus, koja irgi sveika, nelūžo, nors skrydis virš automobilio turbūt buvo įspūdingas, o asfaltas kietas… Laimei, buvo šalmas. Aš tokia laiminga, sakau, tu mano mergaičių lietuvaičių favoritas, jos už tave pasimels. Nusiunčiu jam nuotraukas, Leonidas dėkoja…
Tą minutę, kol ėjau avarijos vietos link, visa savo esybe supratau, kas iš tikrųjų yra svarbu.
Kelias dienas po to visiems pasakoju apie tą įvykį, ir apie sapną išvakarėse, kad važiuoju su dukra automobiliu, ji vairuoja (nors realybėj dar ne), baru ją, rėkiu, kad ji blogai vairuoja. Paskui susitaikome, o ji sako, kad grindis išplovė… Toks keistas tas sapnas buvo, o kai vakare įvyko ta avarija, pagalvojau, kad visgi ir pranašiškas, nes aš tą vaikinuką būtent dėl dukros ir jos draugių įsidėmėjau, o mašiną vairavo jauna šviesiaplaukė moteris, ir jos mama šalia sėdėjo.
Vis mąstau, kodėl Dievas taip gražiai tą vaikinuką ir mane, mus visus, kas ten buvo ir bėgo mašinos link, bijodami blogiausio, apsaugojo nuo tragedijos. Net koja nelūžo. Avarija įvyko tiksliai ties ta parduotuvėle su Kristumi… Kristus apsaugojo? Žinoma, o kas dar?
Dar gal apsaugojo dieviška jėga, tvyranti čia visur, Graikijoje. Gal apsaugojo tai, kad tas vaikinukas buvo su šalmu, yra labai mandagus ir mielas, kaip ir dauguma graikų. Gal jis turi savo likimą ir jam dar reikia gyventi?
O gal apsaugojo tai, kad aš pajūry renku šiukšles, kai Zorbą vedžioju… Tokios mintys mane lankė tas dienas po avarijos. Vis sukau ir sukau juostą, vis dėkojau Dievui už tą stebuklą, pamiršusi visas savo merkantiliškas smulkiaburžuazines problemas ir negandas, kamavusias iki to įvykio, kai tą minutę, kol ėjau avarijos vietos link, visa savo esybe supratau, kas iš tikrųjų yra svarbu.
Gal visų mūsų geros mintys ir darbai mus ir saugo. Nuo pikto, nuo blogio… Viskas saugo. Nes Dievas yra visur ir mato viską. Tikiu tuo. Būkim geri, saugokime save ir vieni kitus. Ir Dievas mus apsaugos…
