Šiandien esame genderistinio totalitarizmo grėsmės akivaizdoje. Ir visgi tai yra džiaugsmingas metas Bažnyčiai – mes pagaliau vėl turime progą įrodyti savo meilę Dievui ir žmonėms…
Nacionalinis transliuotojas tapo genderistinės propagandos įrankiu, internetiniai portalai mirga nuo užpirktų straipsnių apie garsenybes, laimingai gyvenančias po lyties keitimo ir t.t.
Ir visgi esame geresnėje padėtyje, nei Vakarų Europa. Sovietų Sąjungoje visa ši „seksualinė pažanga“ jau buvo Lenino centralizuotai įvesta ir išbandyta prieš 100 metų. Pasekmės buvo tokios blogos, kad netgi sovietų valdžia nusprendė atsisakyti šių marksistinių idealų įgyvendinimo. Vakaruose šis „progresas“ prasidėjo tik XX a. septintajame dešimtmetyje, taigi 50 metų vėliau, ir jis nevyko centralizuotai bei visuotinai. Tad Vakarai tik dabar pradeda praregėti šios beprotybės pasekmes.
Jau ne vieną dešimtmetį Lietuvoje vyksta kova dėl lytinio švietimo pamokų turinio. Prisimenu, knygoje „Tavo sparnų ūksmėje“ vienuolis pranciškonas, paimtas į Hitlerio kariuomenės SS dalinį, liudijo, kaip iš jaunų krikščionių vyrų (nes dauguma to meto Vokietijos žmonių buvo krikščionys) padarydavo režimo marionetes. Tiems vyrams paprasčiausiai rodydavo pornografinius žurnalus. Tuomet jie lengvai pamesdavo krikščionišką tikėjimą ir moralę.
Deja, daugelyje šalių šiandien ideologinio lytinio švietimo pamokos tapo vaikų tvirkinimo ir smegenų plovimo įrankiu. Tose šalyse, kur vykdomas genderistinis lytinis švietimas, žymiai išaugęs homoseksualių porų, netvarių šeimų, skyrybų, abortų, lytiškai plintančių ligų, lyties keitimo operacijų skaičius. Už viso to stovi ne LGBT bendruomenė, bet Tarptautinė Planuotos tėvystės federacija, kurios siekis yra mažinti gyventojų prieaugį propaguojant homoseksualizmą, abortus bei dekonstruojant šeimą.
Ši baimė, kad Žemėje bus per daug žmonių ir mums pritrūks vietos, yra labai egoistiška. Ypač turint mintyje, kad 85% pasaulio išteklių yra 10% turtingųjų rankose, o 1% turtingiausių turi net 40% Žemės išteklių. Taigi pasauliui reikia ne gyventojų skaičiaus mažinimo, bet atsivertimo ir dalinimosi kultūros. Tose šeimose, kurios turi dosnesnę širdį ir turi daugiau vaikų, yra ir daugiau meilės džiaugsmo.
Visgi dėl technologijų pažangos įvykusi medijų demokratizacija leidžia kiekvienam iš mūsų be didelių finansinių išteklių garsiai ginti tiesą nuo melo ideologijų. Kas ta saujelė turtingųjų, turinčių milijardą eurų propagandai, palyginti su milijardais krikščionių ir visų geros valios žmonių, skiriančių po 1 eurą tiesos skleidimui kasdien? Be to, didžioji dalis propagandos lėšų skiriama darbo užmokesčiui, o mes juk galime darbuotis savanoriškai.
Kai kunigas Algirdas Toliatas buvo užsipultas dėl raginimo pasirašyti peticiją prieš Stambulo konvenciją, jis vėliau dalinosi, jog kai kurie žmonės jį palaikė tyliai, sakydami, kad bijosi dėl savo šeimų ir darbo.
Mūsų celibatas leidžia drąsiai stoti prieš totalitarines ideologijas, nebijant susidorojimo su mūsų šeimomis, nebijant, kad mus išmes iš darbo ir neturėsime, kuo išmaitinti savo vaikų.
Kai Sąjūdžio pradžioje žmonės ėjo į gatves ir reikėjo drąsiai pasisakyti prieš komunizmo režimą, Nijolė Sadūnaitė liudijo, kaip žmonės jai sakydavo: „tu eik pasisakyti, juk tu neturi šeimos, tau nieko negali padaryti…“
Štai tikroji celibato prasmė. Juk mes atsisakėme šeimos ne todėl, kad nemylėtume priešingos lyties asmenų ar nenorėtume turėti vaikų. Anaiptol… Mano didžiausia gyvenimo svajonė buvo sukurti šeimą ir turėti daug vaikų. Bet kai vieną Velykų rytą vos prabudęs supratau, kad Dievas šaukia mane būti kunigu, kartu supratau, kad tame išsipildys ir giliausi mano troškimai. Įdomu, kad po keliolikos metų, kai daviau celibato priesaiką, per diakonystės šventimus vienas kunigas man padovanojo neseniai išleistą Ralph Martin knygą „Troškimų išsipildymas“, kurios pagrindinė mintis – tik Dievas gali išpildyti giliausius mūsų troškimus.
Taigi mūsų celibatas leidžia drąsiai stoti prieš totalitarines ideologijas, nebijant susidorojimo su mūsų šeimomis, nebijant, kad mus išmes iš darbo ir neturėsime, kuo išmaitinti savo vaikų. Šventasis Jonas Laiptininkas yra parašęs: „Nebijokime mūsų priešų – nors jie yra nematomi, tačiau stebi mūsų sielą, o pamatę, kad ji išsigando, dar aršiau prieš mus ginkluojasi, stengdamiesi dar stipriau mus išgąsdinti. Taigi prieš šiuos priešus apsiginkluokime drąsa, nes su drąsiais kovotojais niekas negali kautis.“
Todėl norėčiau paraginti visus kunigus ir vienuolius drąsiai ginti šeimas – visuomenės ir valstybės pagrindą. Dievas kadaise skundėsi per pranašą Izaiją: „Mano sargai – akli, jie visi nieko nepastebi. Visi jie – kurti šunys, negalintys loti, – tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti.“ (Iz 56, 10)
Mes nebūkime kaip tie šunys, negalintys loti. Juk neturime, ko prarasti. Panieka, šmeižtai, grasinimai mums ruošia amžiną atlygį Danguje. Baudos suteiktų progą paremti mūsų prasiskolinusią valstybę ir padaryti gerą darbą. Įkalinimas už tiesą būtų didelė garbė ir nemokamos rekolekcijos, o ir mirtis mums būtų tik laimėjimas – sugrįžimas pas mūsų mylimą Viešpatį amžinajai laimei.
