Kai viso pasaulio akys nukreiptos į „popiežiaus vertus“ kardinolus, į šešėlį lieka viena, bet konklavos kontekste ne mažiau svarbesnė figūra – vadinamasis „popiežiaus meistrautojas“, rašo italų leidinyje „Il Tempo“ vatikanistas Nico Spuntoni.
Šiuo metu, kai viso pasaulio dėmesys nukreiptas į vadinamuosius papabili, t. y. realius kandidatus į Petro Sostą, viena figūra lieka šešėlyje, nors jos vaidmuo artėjant konklavai yra ne mažiau lemiamas. Tai – „pope maker“, tarsi Bažnyčios pasaulio „ponas Vilkas“, kuris sprendžia problemas savo pasirinktajam kandidatui. Jei pasklinda gandai apie kokį nors „skeletą spintoje“, jis būna pirmasis, kuris, maloniai ir ryžtingai, skuba tai paneigti. Jis kalbasi su visais kardinolais, giria ir iškelia savo kandidato dorybes bei savybes.
Šių „patikėtinių“ vaidmuo itin svarbus jau bendrosiose kongregacijose, o dabartinėje situacijoje – dar labiau. Kardinolų kolegijoje, kurioje dominuoja mažiau patyrę nariai ir daug neapsisprendusiųjų, nežinojimas vienas kito tapo visų pastebėta problema. Norėdami bent šiek tiek susipažinti su kolegomis, kai kurie kardinolai naudojasi „The College of Cardinals Report“ svetaine, sukurta vatikanistų Edwardo Pentino ir Diane Montagna, kur pateikiamos visų kardinolų bylos.
Per šias dvi savaites kai kurie senbuviai pamažu prisiima „patarėjo“ vaidmenį – dažniausiai tai daugiau kaip 80 metų sulaukę kardinolai. Jie, turėdami didelę patirtį, stengiasi padėti „saviškiams“, net ir žinodami, kad patys negali būti renkami. Šie vyresnieji kardinolai dažniausiai jau dalyvavo bent vienoje konklavoje, o jų bažnytinė karjera neretai gerokai lenkia neseniai paskirtų kardinolų patirtį.
Vyresnieji kardinolai labai aktyviai darbuojasi Sinodo salėje, stengdamiesi įtikinti kuo daugiau rinkikų palaikyti jų remiamą kandidatą dar iki extra omnes momento.
Tarp dažniausiai minimų vardų – kardinolas Pietro Parolinas, laikomas vienu iš pagrindinių favoritų. Už jį itin aktyviai veikia jo tautietis Beniaminas Stella, kuris kongregacijose pasisakė kritiškai Pranciškaus atžvilgiu. Taip jis galimai taikosi į konservatyvių kardinolų balsus, kurie gali būti linkę ieškoti kompromisinio kandidato. Kitas Kurijos kandidatas – amerikietis Robertas Prevostas, turintis stiprų rėmėją – įtakingąjį hondūrietį kardinolą Óscarą Maradiagą. Pastarasis turi didelį autoritetą tarp Lotynų Amerikos kardinolų, nes 2013 m. jis buvo pagrindinis „popiežiaus meistrautojas“ užkulisiniuose susitikimuose, kai iškilo Jorge Mario Bergoglio vardas. Būtent Maradiaga tada sugebėjo išsklaidyti abejones dėl Pranciškaus fizinės sveikatos.
Šiandien 2013 m. „pralaimėjusieji“ bando susitelkti, kad išvengtų jiems nepriimtino popiežiaus. Jų akys krypsta į vengrų kardinolą Péterį Erdő, kuris, kaip manoma, gali pasikliauti gvinejiečio kardinolo Roberto Sarah autoritetu Siksto koplyčioje. Buvęs Dieviškojo kulto dikasterijos prefektas tikisi suburti afrikiečių kardinolų balsus už Budapešto arkivyskupą. Konservatyvusis sparnas svajoja apie scenarijų, kuris primintų 2005 metų konklavą, kai kolumbietis kardinolas Alfonso López Trujillo padėjo išrinkti Benediktą XVI, įtikindamas Pietų Amerikos kolegas, skeptiškai vertinusius išlaisvinimo teologiją pasmerkusį kardinolą Ratzingerį.
Tuo tarpu prancūzas Jeanas-Marcas Aveline’as, Marselio arkivyskupas, iškyla kaip galimas kandidatas, palaikomas Vokietijos kardinolo Reinhardo Marxo, kuris, būdamas Ekonomikos tarybos vadovu, pelnė pastebimumą. Aveline’ą taip pat remia sinodiškumo simboliu laikomas Liuksemburgo kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas ir 80 metų perkopęs Gualtiero Bassetti, buvęs Italijos vyskupų konferencijos vadovas.
