Nedidelė Šv. Onos bažnyčia stovi prie vienų iš penkerių Vatikano vartų, kurie yra ir sienos tarp Vatikano ir Italijos perėjimo vietos. Bažnyčia taip pat vykdo visą Vatikano teritoriją apimančios parapijos funkcijas. Sielovada joje yra patikėta tėvams augustinams.
Pradėdamas homiliją popiežius pirmiausia pasveikino savo brolius augustinus, ypač šioje bažnyčioje nuo seno tarnaujantį kunigą Gioele Schiavella, kuriam neseniai sukako 100 metų.
Popiežius pabrėžė, kad Šv. Onos bažnyčia stovi ypatingoje vietoje, per vieną jos sienų eina Vatikano ir Italijos valstybinė siena. „Visi, atvykstantys į Vatikaną ir išvykstantys iš jo, praeina pro Šv. Oną. Vieni praeina darbo reikalais, kiti – kaip svečiai ar piligrimai; vieni – skubėdami, kiti – ramūs ir susimąstę. Tačiau kiekvienas, kuris eina pro čia, gali patirti, kad jo laukia atviros durys ir atviros širdys, gali susikaupti maldoje, būti išklausytas, sulaukti pagalbos.“
Toliau homilijoje popiežius perėjo prie šio sekmadienio Evangelijos, kuri kviečia pamąstyti apie mūsų santykį su Viešpačiu ir mūsų tarpusavio santykius. Jėzus pateikia labai aiškią alternatyvą tarp Dievo ir turtų, prašydamas, kad ir mes užimtume aiškią poziciją. Neįmanoma tuo pat metu tarnauti Dievui ir pinigui (plg. Lk 16, 13).
Tai nėra tik šiaip pasirinkimas, kaip daugelis kitų, ir ne nuostata, kurią galima laikui bėgant pakeisti, priklausomai nuo situacijos. Turime aiškiai apsispręsti dėl savo gyvenimo būdo. Turime apsispręsti, kur yra mūsų širdis, ką mes iš tikrųjų mylime, kam esame pasiryžę tarnauti ir kas yra mūsų tikrasis gėris.
Jėzus pateikia labai aiškią alternatyvą tarp Dievo ir turtų, prašydamas, kad ir mes užimtume aiškią poziciją.
Kodėl Jėzus teigia, kad materialinių turtų siekimas ir tarnavimas Dievui yra nesuderinami? Viešpats taip kalba, nes žino, kad esame vargšai kūriniai, kad mūsų gyvenimas kupinas poreikių. Mes gimėme nuogi ir neturtingi, mums visiems reikia rūpesčio ir meilės, namų, maisto, drabužių. Tačiau turto troškimas kelia grėsmę pašalinti Dievą iš mūsų širdies; esame gundomi patikėti, kad turtai išgelbės mūsų gyvybes, kaip manė šio sekmadienio Evangelijos palyginimo nesąžiningas prievaizdas (plg. Lk 16, 3–7).
Esame gundomi manyti, kad galime gyventi gerai ir be Dievo, o tuo tarpu be turto būtume liūdni ir mus kamuotų tūkstančiai poreikių. O kai susiduriame su poreikiu, kai patys ko nors stokojame ar sutinkame stokojantį žmogų, užuot su pasitikėjimu prašę pagalbos ar broliškai dalijęsi, esame linkę skaičiuoti ir kaupti, tampame įtarūs ir nepasitikime kitais. Tuomet artimas mums tampa konkurentu ar asmeniu, kuriuo galima pasinaudoti.
Viešpaties žodis nesupriešina žmonių ir neskirsto jų į konkuruojančias grupes, bet kiekvieną skatina ryžtis atsivertimui, kuris prasideda širdyje. O kai atsiverčia širdis, tuomet atsiverčia ir rankos – jos ne tik ima, bet ir duoda. Atsiverčia ir mūsų protai – siekiame kurti geresnę visuomenę, o ne tik ieškome pigių sandorių už mažiausią kainą.
Šventojo Rašto šviesa mums padeda suprasti, kad prisirišimas prie materialinių gėrybių suklaidina mūsų širdis ir iškreipia mūsų ateitį. Popiežius priminė, kaip šv. Augustinas komentavo šį palyginimą apie nesąžiningą prievaizdą. „Tas prievaizdas labai stropiai rūpinosi gyvenimu, kuris turi baigtis, tad kodėl jūs nenorite pasirūpinti amžinuoju?“, – klausė Augustinas viename pamokslų.
„Būkime pasirengę ir vykdykime Dievo valią, sekdami Kristaus pavyzdžiu!“, – baigė homiliją Leonas XIV.
