Šių metų piligriminė kelionė į Krekenavą švęsti Žolinę paliko ne tik džiaugsmo, bet ir nerimo ženklų. Piligrimai, užsukę į Rodų Švč. Mergelės Marijos, Karmelio kalno karalienės koplyčią (aptarnauja Krekenavos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas), išvydo neįprastą vaizdą: virš altoriaus – hinduistiniai simboliai, ant altoriaus – Krišnos knyga, ant sienų – kitų religijų užrašai ir paveikslai.
Kilo klausimas: tai – vis dar Dievui pašvęsta erdvė, ar jau konferencijų salė, atvira visiems įmanomiems kultūriniams ženklams?
Mūsų laikmetis gana aiškiai atspindi įtampą, kurią šiandien jaučia nemažai katalikų: iš vienos pusės – Bažnyčia kviečia dialogui ir pagarbai kitoms religijoms, iš kitos – tikintieji susirūpinę, kaip išsaugoti tai, kas šventa, kad reliatyvizme nebūtų ištirpdyta tikėjimo esmė.
Šventovės tapatybė
Panevėžio vyskupijos mažasis perlas – Rodų Švč. Mergelės Marijos, Karmelio kalno karalienės koplyčia projektuota italų architekto L. C. Anikinio antrųjų Rodų dvarininkų Švoinickių užsakymu, pastatyta 1861 m. Šventovė buvo restauruota Krekenavos klebono kan. Petro Budriūno rūpesčiu ir 2000 m. pašventinta Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo. Rodų koplyčioje vyksta pamaldos, švenčiami Švč. M. Marijos, Karmelio kalno karalienės (Škaplierinės) atlaidai.
Koplyčia, kaip ir kiekviena bažnyčia, nėra neutralus pastatas. Ji pašventinta ir skirta vieninteliam tikslui – krikščionims melstis bei Dievui garbinti. Remiantis daugybės amžių Katalikų Bažnyčios tradicija, Dievui pašvęsta šventovė nėra daugiafunkcinis pastatas. Liturginiai joje esantys ženklai – altorius, kryžius, paveikslai – yra skirti Dievui garbinti. Jie nėra kultūrinio pliuralizmo ženklai. Todėl natūralu, kad tikinčiajam skaudu matyti, kai bažnyčiose atsiranda simboliai, nesusiję su krikščioniškuoju tikėjimu, ypač jeigu jie užgožia pačią Kristaus aukos prasmę.
Dievas reikalauja šventumo. Tačiau ar dar galime suvokti ką reiškia „šventas”? Dievas ir religija tampa abstrakčiomis sąvokomis, kurios tuoj ims reikšti tai, ką kiekvienas norės, kad reikštų. Nerimastingai pastebiu, kad viešumoje Šventasis Raštas suprantamas jau nebe kaip Dievo žodis, o kaip literatūra, adoracija – kaip ramybės pajauta, o ne buvimas Dievo akivaizdoje, Šv. Mišios – kaip viešas renginys, o ne Kristaus aukos sudabartinimas, Bažnyčia – kaip religinis klubas, o ne mistinis Kristaus kūnas. Dievas tampa sąvoka, abstrakcija.
Dialogas ar kompromisas?
Bažnyčia visada skatino dialogą. II Vatikano Susirinkimas aiškiai mokė, kad kitose religijose galima rasti tiesos sėklų, kurias dera gerbti. Popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė, kad visi žmonės yra Dievo vaikai, nes Jis yra visų Kūrėjas. 2024 m. rugsėjo 13 d. tarpreliginiame jaunimo susitikime Singapūre jis sakė, kad visos religijos yra keliai pas Dievą: „Visos religijos yra kelias nueiti pas Dievą. Jos – pasitelksiu palyginimą – yra lyg skirtingos kalbos Jį pasiekti. Tačiau Dievas yra Dievas visiems. O kadangi Dievas yra Dievas visiems, mes visi esame Dievo vaikai. „Bet mano Dievas svarbesnis už tavo!” Ar tai tiesa? Yra tik vienas Dievas, ir mes, mūsų religijos yra kalbos, keliai pasiekti Dievą. Vieni yra sikhai, kiti musulmonai, kiti hinduistai, kiti krikščionys, bet visa tai tik skirtingi keliai.“
Rodų koplyčioje matėme kaip atrodytų tiesmukas pontifiko žodžių įkūnijimas. Tačiau sveikas ekumenizmas ar tarpreliginis dialogas niekada neturėtų paneigti to, kad Bažnyčia yra Kristaus kūnas, o liturginė erdvė – Dievui pašvęsta vieta. Ribą išlaikyti yra būtina: dialogas turi vykti išorėje, bendrose iniciatyvose, o bažnyčia turi likti sakrali vieta, kurioje susitinkame su gyvuoju Dievu.
Popiežiaus žodžius dera suprasti teisingai: dialogas nereiškia religijų sumaišymo. Katalikų Bažnyčia aiškiai išpažįsta – Kristus yra vienintelis Tarpininkas, vienintelis kelias pas Tėvą.
Šv. Pauliaus perspėjimas šiandien – išsaugoti šventumą
Apaštalas Paulius Laiške romiečiams įspėjo: “Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.” (Rom 1, 23). Pasirodo, tai nėra vien istorinę reikšmę turintis perspėjimas – jis labai aktualus ir šiandien. Kada žmogus atsisako gyvojo Dievo, jis neišvengiamai pradeda garbinti kūrinius, idėjas ir abstrakcijas.
Sacrum – ypatinga tikrovė
Katalikų tikėjime bažnyčia yra daugiau negu pastatas. Ji yra šventa (sacrum) – ženklas ir įrankis, per kurį Dievas veikia savo tautos gyvenime. Tai kas šventa katalikui yra visiškai kita tikrovė nei ta, kurią galima suvokti racionaliai. Sacrum – antgamtinė kategorija, kurios tikroviškumas pasireiškia įvairiais religiniais potyriais – išgyvenant ją kaip didybę, bauginantį slėpinį, antgamtinę galią.
Būtent sacrum dėmenį katalikai ilgus amžius mėgino įkūnyti savo statomose šventovėse. Todėl liturginė jų erdvė negali būti „neutralizuota” ir naudojama kaip universali kultūrinė scena. Pašventintas altorius nėra „platforma” įvairioms religijoms, tai – Kristaus kryžiaus pratęsimas. Kaip sakė Benediktas XVI, „bažnyčia yra vieta, kur žemė paliečiama dangaus”. Šią teologinę tiesą sumaišius su kitų religijų apeigomis, pats šventumas eliminuojamas, o tikėjimo žmonėms siunčiamas klaidinantis signalas: tarsi Kristus nebūtų vienintelis Dievas.
Bažnyčia ar koplyčia visada privalo išlikti tikėjimo širdimi, o ne vieta skirtingiems religiniams simboliams demonstruoti. Jei mes, katalikai, patys nebegerbsime savo šventovių, tuomet pasauliui jos taps tiesiog gražiais pastatais be gyvosios Dvasios. O tai būtų didžiausia išdavystė – ne tik tradicijos, bet ir pačios Evangelijos.
