Praėjusios savaitės Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas yra blaivus priminimas apie kovos dėl pagrindinių laisvių gynimo sudėtingumą Europoje. Teismas atsisakė nagrinėti mano skundą dėl Slovakijoje pandemijos metu įvestų bendrųjų viešų pamaldų draudimų esmės ir paskelbė bylą nepriimtina, nes pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 34 straipsnį negalėjau būti laikomas tiesioginiu šių ribojimų „auka“.
Tai buvo netikėta. 2023 m. liepą pateiktoje rašytinėje paraiškoje aiškiai nurodžiau, kaip šie beprecedenčiai apribojimai tiesiogiai paveikė mane – ne tik kaip buvusį valstybės tarnautoją, bet ir kaip praktikuojantį kataliką, pilietį bei aktyvų Slovakijos viešojo diskurso dalyvį. Atitikau visus kriterijus, kurių reikalauja Teismas, ir parodžiau, kaip buvo pažeistos mano, kaip asmens, teisės. Atrodo, jog ši informacija liko neįvertinta.
Šios bylos tikslas buvo užtikrinti, kad krizės laikais mūsų visuomenės neišsižadėtų pamatinių įsipareigojimų religijos ir įsitikinimų laisvei. Teisė bendrai šlovinti Dievą nėra tikinčiųjų privilegija – tai lakmuso popierėlis, rodantis, kiek rimtai vertiname visas pagrindines teises, įskaitant žodžio, susirinkimų, religijos ir sąžinės laisvę.
2020–2021 m. Slovakijoje buvo įvesti bendrieji viešų pamaldų draudimai, leidžiantys tik krikštynas ir santuokas su ne daugiau kaip šešiais dalyviais. Toks sprendimas neturėjo teisinio pagrindo pagal nepaprastosios padėties įstatymus ir neatitiko pagrindinių kriterijų: teisėtumo, pagrįstumo ir būtinybės – tų pačių, kuriais grindžiami visi žmogaus teisių ribojimai. Todėl šie apribojimai buvo neproporcingi ir nepagrįsti.
Kaip asmuo, pirmasis užėmęs Religijos ir įsitikinimų laisvės specialiojo įgaliotinio pareigas už Europos Sąjungos ribų, jau seniai supratau, kad ES negali patikimai ginti žmogaus teisių užsienyje, jei jų nesilaikome savo namuose. Deja, dabartinis Teismo sprendimas išvengė aiškaus atsakymo, ar Slovakijos vyriausybė peržengė ribas – būtent tuo metu, kai labiausiai reikalingas aiškumas.
Tai buvo proga EŽTT dar kartą patvirtinti, kad net visuomenės krizės metu bendrieji draudimai dalyvauti gyvose pamaldose reikalauja aukščiausio lygio kontrolės. Kiti teismai, pavyzdžiui, Škotijoje, pagrįstai pripažino, kad virtualios pamaldos negali atstoti fizinės, bendruomeninės religinės praktikos. Konvencijos 9 straipsnis saugo ne tik privačius įsitikinimus, bet ir viešą bei bendruomeninę tikėjimo praktiką. Ši tiesa išlieka, nepaisant to, ar Teismas šiandien nusprendė ją svarstyti.
Nors byla po daugiau nei ketverių metų buvo pripažinta nepriimtina, klausimai, kuriuos ji kėlė, lieka atviri. Kaip valstybės turi derinti visuomenės sveikatą ir pagrindines laisves? Kokios ribos turi būti nustatytos, kad krizės nevirstų pretekstu nekontroliuojamai valstybės valdžiai? Tai ne vien teisiniai klausimai – tai moraliniai ir pilietiniai klausimai, esminiai demokratinių visuomenių tapatybei. Teisėjai pasirinko lengviausią kelią ir pasuko akligatviu.
Tiems, kurie nusivylė šiandieniniu procedūriniu rezultatu, sakau: darbas tęsiasi. Teisinės sistemos kartais juda atsargiai, o teismai nėra vienintelė vieta siekti teisingumo. Turime išlikti budrūs, mąslūs ir atkaklūs gindami kiekvieno žmogaus – tikinčio ar netikinčio – teisę gyventi pagal savo sąžinę ir bendruomenėje su kitais.
Ši byla galbūt nesukūrė precedento, kurio tikėjomės, tačiau ji pabrėžė esminę tiesą: laisvę ir pagrindines teises reikia aktyviai saugoti, ypač baimės ir netikrumo akimirkomis. Užtikrinkime, kad ateityje, kai kils nauja krizė, mūsų bendrą atsaką lemtų ne panika, o principai.
