2024 metais Artumos leidykla lietuviškai išleido lenko kardinolo Gžegožo Ryśio (Grzegorz Ryś) knygą Celibatas. Ją perskaičius skaitytojo galvoje greičiausiai galėtų likti dvi pagrindinės mintys: „Mat kaip, pasirodo, celibato įvedimo istorija ne tokia jau tyra ir graži.“ Ir antra mintis: „Maniau, kad kunigų celibatas įvestas Viduramžiais, betgi pasirodo, dar vėliau – XVI amžiuje.“
Knygoje pristatoma dvasininkų celibato istorija nuo Biblijos laikų iki dabarties, vis kartojant, kad buvo nuvertinama santuoka ir lytiškumas. Tai svarbi mintis, tačiau ir sunkiai išnagrinėjama, todėl savo straipsnyje aptarsiu paprastesnę celibato pradžios temą. Ir dar – kunigystės ir celibato ryšį.
Istorija, šaltiniai ir jų interpretacijos
Pradėsiu nuo vieno svarbaus istorinio šaltinio. Jis padės išsiaiškinti svarbiausius dalykus. Pateikiu 390 m. Kartaginoje (Afrika) vykusio susirinkimo dokumento ištrauką:
Vyskupas Geneklijus pasakė <…> tinka, kad šventieji vyskupai ir Dievo kunigai, taipogi ir levitai <…> visokeriopai susilaikytų… idant ir mes išlaikytume tai, ko mokė Apaštalai ir ką senovė išsaugojo.
Visi vyskupai pareiškė: visi pritaria, kad vyskupas, kunigas ir diakonas, tyrumo saugotojai, susilaikytų nuo žmonų, kad visi tarnaujantieji prie altoriaus laikytųsi visokeriopo skaistumo.
Dokumente kalbama apie dvasininkų žmonas. Galėtų atrodyti, kad celibato dar nėra. Tačiau taip pat tvirtinama, kad dvasininkai yra įpareigoti susilaikyti nuo savo žmonų, t. y. nebeturėti su jomis vedybinių santykių. Mes celibatą įpratę suprasti kaip santuokos nesudarymą, tačiau pradžioje jis turėjo dvi prasmes: santuokos nesudarymo ir susilaikymo nuo vedybinių santykių po šventimų. Tai labai svarbu suprasti.
Šiame dokumente yra dar vienas ypatingos reikšmės tvirtinimas: dvasininkai susilaiko nuo savo žmonų, nes taip mokė apaštalai ir senovė iki tų laikų tokį mokymą išsaugojo. Trumpai tariant, dvasininkų celibatas įvestas apaštalų laikais – pačioje Bažnyčios pradžioje. Yra ir daugiau istorinių šaltinių, kurie celibatą-susilaikymą nukelia į apaštalų laikus: popiežiaus Siricijaus dekretalijos (IV a. pab.), popiežiaus Inocento I laiškai (V a. pr.) ir kt.
Tuo tarpu mūsų aptariamos knygos autorius teigia, jog privalomas celibatas buvo įvestas daug vėliau. Autorius kalba apie dvasininkų susilaikymą, tačiau neigia, kad jis galiojo Bažnyčioje nuo apaštalų laikų. Kuo jis remiasi? Autorius pasiremia vadinamąja „Pafnucijaus istorija“ Nikėjos susirinkime. Ją pateikia istorikas Sokratas Scholastikas. Truputį pakeitęs, ją perpasakoja Hermėjus Sozomenas. Toks pagrindinis kardinolo Ryśio argumentas. Tai matyti iš šių žodžių: „Rytuose (žr. jau cituotus Sokrato Sozomeno liudijimus) apie susilaikymą kalbėta vien kaip apie galimybę, kurią kiekvienas laisvai pasirenka“ (p. 83).
Būtina su šia istorija susipažinti: „Susirinkimas <…> išleido įstatymus, kuriuos vadina kanonais. Svarstant apie tai, vieniems atrodė, jog reikia priimti įstatymą, kad vyskupai, presbiteriai, diakonai ir subdiakonai nebemiegotų drauge su savo žmonomis, kurias vedė prieš šventimus. Tačiau Pafnucijus Išpažinėjas, pakilęs iš vietos, paprieštaravo <…> jis priminė, jog pagal seną Bažnyčios tradiciją tie, kurie tapo kunigų luomo nariais nesusituokę, jau nebegali vesti, o susituokusieji privalo neatsiskirti nuo savo žmonų… Sinodas pritarė jo siūlymui ir nepriėmė jokio įstatymo, bet šį reikalą paliko spręsti patiems dvasininkams be jokios prievartos“ (p. 38).
Ši istorija išties tobulai tinka kardinolo Ryśio nuomonei, kad iš pradžių celibatas kaip susilaikymas buvo laisvai pasirenkamas, o po to vis dažniau jo buvo reikalaujama. Reikia atkreipti dėmesį, kad „Pafnucijaus istorija“ prieštarauja prieš tai minėtiems šaltiniams. Taipogi nėra istorinių šaltinių, kurie paremtų teiginį, kad vyskupas, kunigas ir diakonas po šventimų toliau gali naudotis santuoka. Jau gana seniai buvo tvirtinama, kad ši istorija yra neautentiška. Mūsų laikais istorikas Friedhelmas Winkelmannas atliko išorinę šios istorijos kritiką ir parodė jos neautentiškumą, o mūsų knygos autorius rašo: „Vieni (pvz., J. A. Brundage’as) nuosekliai pripažįsta jo autentiškumą, kiti ryžtingai jį neigia. Greičiausiai teisūs antrieji“ (p. 39).
Ryśis pripažįsta, kad greičiausiai ši istorija yra neautentiška, tačiau vis dėlto būtent ją pasirinko kaip pagrindinį argumentą. Čia iškyla nelengvas galvosūkis: kam savo nuomonę apie celibato atsiradimą grįsti neautentiška, t. y. išgalvota istorija? Toks įrodinėjimas labai silpnas. Manau, kad autorius tiesiog neturi stipresnių argumentų, todėl telieka remtis šia istorija arba kitais irgi problematiškais argumentais.
Apibendrinant tai, kaip Ryśio knygoje pristatoma celibato istorija, reikia pasakyti, kad autorius nutyli patikimus ir aiškius istorinius šaltinius, kurie celibato pradžią nukelia į apaštalų laikus, o iškelia ir remiasi abejotinais šaltiniais, pagrindiniu argumentu pasirinkdamas neautentišką „Pafnucijaus istoriją“.
Ar prasminga ginčytis dėl celibato pradžios?
Kai kas galėtų paklausti: „Ar yra prasminga ginčytis dėl celibato pradžios?“ Taip, ir netgi labai! Kai kalbama apie celibato panaikinimą, labai dažnai yra cituojama ši ištrauka iš Vatikano II Susirinkimo dokumentų: „Susilaikymo kunigystė nereikalauja pačia savo prigimtimi, kaip matyti iš ankstyvosios Bažnyčios papročio (1Tim 3, 2–5; Tit 1, 6) ir iš Rytų Bažnyčios tradicijos“ (PO 16). Pasiremdami šiuo teiginiu, įvairūs autoriai dažnai pereina prie celibato panaikinimo aptarinėjimo. Mes padarykime kitaip. Paimkime ir panagrinėkime mintį, kad kunigystė savo prigimtimi nereikalauja celibato.
Noriu pradėti nuo vieno pavyzdžio. Jis padės suprasti sakramentus. Vienoje šeimoje dukra blogai elgėsi. Jos mamai kai kas patarė: „Taip negalima… Tu jai diržo įkrėsk!“ O mama atsakė: „Ar tu nešiojai, ar tu gimdei, ar tu žindei?“ Mamos žodžiuose atsiskleidžia ypatingas ryšys tarp mamos ir dukros, tai ryšys, atsiradęs per nėštumą, gimdymą ir žindymą.
Katekizmas sako, kad žmogus yra „krikštu įtrauktas į Kristų, pakrikštytasis padaromas panašus į Kristų“ (KBK 1272). Panašiai kalbama ir apie kunigystę: „įšventinamąjį šis [šventimų] sakramentas padaro panašų į Kristų“ (KBK 1581). Koks skirtumas tarp šių dviejų sakramentų ir šių dviejų panašumų į Kristų? Krikšto atveju mes esame supanašinami su Kristumi kaip vienatiniu Dievo Sūnumi, kad taptume dangiškojo Tėvo sūnumis ir dukromis. Kai yra priimamas Šventimų sakramentas, irgi įvyksta supanašinimas su Kristumi, tačiau kitoks. Šventimai vyrus padaro „panašius į Kristų, Bažnyčios Galvą ir Ganytoją, Tarną ir Sužadėtinį“ (PDV 3). Buvau pateikęs pavyzdį su mama, sakančia: „Ar tu nešiojai, ar tu gimdei, ar tu žindei?“ Krikšto esmė yra dalyvavimas ryšyje tarp Kristaus ir dangiškojo Tėvo. Kunigystės esmė yra dalyvavimas ryšyje tarp Kristaus ir Bažnyčios. Šv. Rašte Kristus pristatomas kaip Galva, o Bažnyčia kaip Kūnas, Kristus kaip Ganytojas, o Bažnyčia kaip kaimenė, Kristus kaip sužadėtinis-sutuoktinis, o Bažnyčia kaip sužadėtinė-sutuoktinė. Mūsų temai svarbiausia tai, kad šventimų dėka kunigas ima dalyvauti tame ryšyje, esančiame tarp Kristaus, Bažnyčios sutuoktinio, ir Bažnyčios, Kristaus sutuoktinės. Toks yra katalikiškas kunigystės supratimas. Dar dera pateikti kelias Bažnyčios mokymo mintis: „Celibatas nėra kunigiškąją tarnystę iš išorės veikiantis elementas <…> tie laisvai prisiimti saitai yra teologinio charakterio, nes tai yra sakramentiniu įšventinimu realizuojamo sužadėtuvių ryšio ženklas“ (Kunigų tarnybos ir gyvenimo Vadovas, 58). Kitais žodžiais tariant, celibatas išreiškia kunigystės esmę – dalyvavimą ryšyje, kuris yra tarp Kristaus ir Bažnyčios.
„Kunigystė savo prigimtimi celibato nereikalauja“ – ?
Vis dėlto Vatikano II Susirinkimas tvirtina, kad kunigystė pačia savo prigimtimi celibato nereikalauja, ir tai grindžia dviem argumentais: ankstyvosios Bažnyčios papročiu (1Tim 3, 2–5; Tit 1, 6) ir Rytų Bažnyčios tradicija. Panagrinėkime šiuos du argumentus.
Pradėkime nuo antrojo. Rytų Bažnyčios tradicija buvo nustatyta 691–692 m. Trulo susirinkime. Pagal jo nutarimus vyskupas yra įpareigotas laikytis celibato, o kunigas ir diakonas yra įpareigoti tik laikinai (priklausomai nuo tarnystės prie altoriaus) susilaikyti nuo vedybinių santykių. Kuo gi paremta tokia tvarka? Trulo susirinkimo dokumentai tvirtina, kad jie paremti Kartaginos susirinkimo dokumentais, kuriuos aptarėme pačioje pradžioje ir pagal kuriuos vyskupas, kunigas ir diakonas yra įpareigoti nuolatiniam susilaikymui. Kaip suprasti? Trulo susirinkimo tėvai ėmė ir suklastojo Kartaginos susirinkimo dokumentus. Taip, būtent taip – ėmė ir suklastojo! Čia iškyla labai įdomus dalykas. Mintis, kad kunigystė nereikalauja celibato, yra grindžiama Rytų Bažnyčios tradicija, kuri paremta dokumentų klastojimu. Kaip tai reikėtų vertinti? Kaip niekinį argumentą. Ryśis rašo: „Bandymas remtis Kartaginoje priimtais principais galiausiai neatrodo labai vykęs… Trulo tėvai pakeitė nuolatinę abstinenciją laikina, susijusia su liturginio patarnavimo dienomis, šiek tiek pritempdami Šiaurės Afrikos tradicijas prie savo sprendimų“ (p. 92). Išties, tai, kad Rytų Bažnyčios tradicija paremta Kartaginos dokumentų klastojimu, atrodo niekam nekelia abejonių. Tik negalima sutikti su Ryśio nuomone, kad čia buvo tik „šiek tiek pritempta“. Tai yra esminis iškraipymas – celibato tradicijos sulaužymas.
Kunigystės esmė yra dalyvavimas ryšyje tarp Kristaus ir Bažnyčios.
Dabar reikia aptarti pirmą argumentą. Vatikano II Susirinkimas kalba apie ankstyvosios Bažnyčios paprotį ir nurodo šias Šv. Rašto vietas: 1Tim 3, 2–5 ir Tit 1, 6. Šiose ištraukose sakoma, kad vyskupas ir kunigas turi būti tik kartą vedę, o tiksliau dvasininkas turi būti „vienos žmonos vyras“ (unius uxoris vir). Dar reikia paminėti trečią ištrauką – 1Tim 3, 12. Joje teigiama, kad diakonas turi būti „vienos žmonos vyras“. Taigi Šv. Rašte atrandame reikalavimą, skirtą trims dvasininkų laipsniams (vyskupui, kunigui ir diakonui), kiekvienas iš jų turi būti „vienos žmonos vyru“. Kaip šios Šv. Rašto ištraukos buvo aiškinamos Bažnyčioje? Popiežius Siricijus dekretalijoje Cum in unum (apie 386 m.) teigia: „Galbūt tuo [kad leidžiama turėti santykių] tikima, nes parašyta vienos žmonos vyras (1Tim 3, 2). [Paulius] kalbėjo ne apie tą, kuris vis dar trokšta turėti palikuonių, o apie būsimą susilaikymą“. Popiežiaus mintis yra tokia: monogamija (unius uxoris vir įstatymas) yra sąlyga šventimams gauti, kadangi ištikimybė vienai moteriai (kurios buvo laikomasi iki tuomet) laiduoja, kad kandidatas įstengs (ateityje) praktikuoti nuolatinį susilaikymą, kurio iš jo bus reikalaujama po šventimų.
Tikriausiai daugeliui skaitytojų toks šios ištraukos aiškinimas pasirodys netikėtas ir nesuprantamas, tačiau Bažnyčios Tradicija būtent tokį mums perduoda. Dažnai ši Šv. Rašto vieta suprantamai taip – dvasininkai gali būti vedę, bet tik vieną kartą, o jeigu žmona miršta, jie nebegali antrą kartą vesti. Toks aiškinimas turi didelį trūkumą. Jis nepaaiškina, kodėl, mirus žmonai, dvasininkams draudžiama vėl vesti, jeigu kitiems krikščionims tai yra leidžiama. Tokį aiškinimą būtų galima vadinti formalistiniu – jis pateikia draudimą be teologinio turinio. Šv. Rašte (pvz. 2 Kor 11, 2) Bažnyčia yra pristatoma kaip moteris, nuotaka, skaisti mergelė. Egzegetas Ignacas de la Potri (Ignace de la Potterie) teigia, kad žodžiuose vienos žmonos vyras mes „susiduriame nebe su išoriniu bažnytiniu nurodymu, bet veikiau su vidiniu suvokimu, kad šventimai padaro tarnautoją Jaunikio Kristaus atvaizdu santykyje su Nuotaka ir Mergele Bažnyčia, taigi jis nebegali gyventi su kita žmona“.
Vatikano II Susirinkimas teigia, kad kunigystė pačia savo prigimtimi celibato nereikalauja ir šį tvirtinimą grindžia dviem argumentais, kuriuos ką tik aptarėme. Abu argumentai stipriai svyruoja. Remtis Rytų Bažnyčios tradicija negalima, nes ji remiasi Kartaginos susirinkimo dokumentų klastojimu. Remtis biblinėmis ištraukomis – 1Tim 3, 2–5 ir Tit 1, 6 yra sunku, nes Bažnyčios Tradicijoje jos buvo suprantamos taip – po šventimų dvasininkai turi susilaikyti nuo vedybinių santykių.
Belieka palinkėti, kad teologai dirbtų, nagrinėdami kunigystės ir celibato ryšį. Kai teologai pamini Vatikano II Susirinkimo mintį, kad kunigystė savo prigimtimi nereikalauja celibato ir po to pereina prie svarstymų apie celibato panaikinimą, jie dirba prastai. Būtina temą nagrinėti iš esmės. Būtina nagrinėti ryšį tarp kunigystės ir celibato.
Kur gali nuvesti toks nagrinėjimas? Kardinolas Alfonsas Maria Stickleris, kalbėdamas apie santykį tarp kunigystės ir celibato, rašo: „Mes taip pat turime klausti, ar priežastys už celibatą, kaip jos buvo pateiktos, pagrindžia tik jo tinkamumą, o gal iš tikro jis yra būtinas ir nepanaikintinas.“ Jeigu celibato tema bus nagrinėjama ne paviršutiniškai, bet iš esmės, gali paaiškėti, kad celibatas kunigystei yra ne tik tinkamas, bet netgi ir būtinas, nes jis išreiškia kunigystės esmę – dalyvavimą ryšyje, kuris yra tarp Kristaus, Bažnyčios Sutuoktinio, ir Bažnyčios, Kristaus Sutuoktinės.
Šiuo straipsniu aš neneigiu dabartinio Bažnyčios mokymo. Noriu tik parodyti svarbią teologinių tyrimų kryptį, kuriai pagrindą suteikia Šv. Raštas, Tradicija ir katalikiškas kunigystės supratimas.
