Penktadienio, rugsėjo 19 d., pavakare popiežius Leonas XIV nuvyko į savo, kaip Romos vyskupo, katedrą – Švenčiausiojo Išganytojo, Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Evangelisto baziliką – ir dalyvavo Romos vyskupijos asamblėjoje, per kurią buvo apibendrinami pastarojo meto sinodinės kelionės proceso rezultatai.
„Mielieji broliai ir seserys, man didelis džiaugsmas būti su jumis Romos katedroje. Popiežius yra Romos vyskupas. Jums esu vyskupas, su jumis – krikščionis“, – cituodamas šv. Augustiną kreipėsi Leonas XIV į bazilikoje susirinkusius du tūkstančius su Romos miesto ribomis maždaug sutampančios vyskupijos bendruomenės atstovų.
Per sinodinį procesą Šventoji Dvasia pažadino viltį, kad Bažnyčia atsinaujins, bendruomenės atgaus gyvybingumą ir augs pagal Evangeliją, artėdamos prie Dievo, liudydamos tikėjimą ir tarnaudamos žmonėms, sakė Romos vyskupas Leonas. Pasak jo, ilgo klausymosi ir diskusijų laikotarpio vaisius buvo visų pirma aiškesnis suvokimas, kad Bažnyčioje turi būti vertinamos visos tarnystės ir charizmos, kad Krikštas visus įpareigoja sutelkti dėmesį į Kristų ir tuo pat metu būti atidiems brolių ir seserų poreikiams, pradedant nuo vargingiausių, dalytis jų džiaugsmais ir skausmais, viltimis ir vargais. Tokiu būdu atsiskleidžia tikrasis Bažnyčios veidas. Ji yra sakramentas – Dievo meilės žmonijai ženklas.
Pasvėrus, kas iki šiol nuveikta, reikia drąsiai tęsti darbą, kad Romoje gyvenanti Bažnyčia taptų tikrąja sinodiškumo laboratorija dabartiniame kontekste, kuriame netrūksta sunkumų. Kaip pagrindinius dabartinio meto Bažnyčios Romoje sunkumus popiežius paminėjo nesugebėjimą perduoti tikėjimą jaunajai kartai bei ekonomines ir egzistencines problemas, kurias išgyvena ypač šeimos ir jaunimas.
Sinodiškas žvalus žengimas pirmyn turi būti skatinamas kiekvienos vietinės Bažnyčios realiomis sąlygomis. Tačiau, ką tai konkrečiai reiškia? – klausė popiežius ir čia pat atsakė, kad visų pirma reikia siekti, jog visi aktyviai dalyvautų Bažnyčios gyvenime. Sinodiškai keliaujanti Bažnyčia turi išmokti vertinti kiekvieno turimas dovanas, skatinti dialogą, kuris padėtų įveikti prieštaravimus ir izoliavimosi tendencijas.
Popiežius taip pat paminėjo tris konkrečias sritis, į kurias turi būti sukauptas Bažnyčios dėmesys. Pirmiausia – tai įkrikščioninimas ir evangelizacija. Visi žinome, kad yra vis mažiau norinčiųjų priimti sakramentus. Dėl to reikia siekti, kad krikščioniško gyvenimo pradžia būtų procesas, kuris integruoja įvairius egzistencijos aspektus, reikia padėti žmonėms palaipsniui ugdyti santykius su Viešpačiu Jėzumi, padėti jiems pasitikėti klausantis Žodžio, trokšti gyventi malda ir su meile tarnauti kitiems. Popiežius ypač ragino su dideliu jautrumu ir dėmesingumu rūpintis tais, kurie paauglystėje ar jau sulaukę brandaus amžiaus išreiškia norą priimti Krikštą.
Sinodiškas žvalus žengimas pirmyn turi būti skatinamas kiekvienos vietinės Bažnyčios realiomis sąlygomis.
Kitas svarbus dalykas, kurį popiežius priminė savo vyskupijai – stengtis įtraukti jaunimą ir šeimas. Būtina skatinti solidarią, empatišką, diskretišką, žmogaus neteisiančią, visus priimančią pastoracinę veiklą ir siūlyti kuo labiau individualizuotus, skirtingoms gyvenimo situacijoms pritaikytus kelius.
Galiausiai popiežiaus iškeltas trečiasis uždavinys – ugdymas visais lygmenimis. Žinoma, sakė Leonas XIV, mes negalime būti visų sričių specialistai, dėl to reikia pasikvieti į pagalbą daugybėje įvairių sričių kompetentingus žmones, kurių Romos mieste netrūksta.
„Visa tai, – sakė popiežius, – turi būti apmąstoma ir daroma kartu, sinodiškai, kaip Dievo tauta, kuri, vadovaujama ganytojų, nenustoja laukti ir tikėtis Viešpaties jai parengtos puotos.“
