Tikriausiai manėte, kad rašysiu apie migracijos problemą, o tiksliau apie tą nedidelę Italijos salą Viduržemio jūroje, kuri prieš kelis metus tapo migrantų antplūdžio ir visų tos migracijos bėdų simboliu. Bus šiek tiek ir apie geografiją, bet visų pirma – apie žmones.
Giuseppe Tomasi di Lampedusa buvo XX amžiaus pirmosios pusės Sicilijos rašytojas, kilęs iš aristokratiškos giminės, be kitų skambių vardų turėjo ir „Lampedūzos Princo“ titulą. Nieko nuostabaus, kad daug rašė apie jam pačiam skausmingą aristokratijos saulėlydį, ypač po to, kai visokie ten „garibaldžiai“ suvulgarino gyvenimą iki respublikos balagano.
Taip jau atsitiko, kad minėto rašytojo įžvalgas šiandien vis dažniau ėmė cituoti Europos (ypač Europos Sąjungos) likimą aprašantys autoriai. Viena skambiausių, laisvai išvertus iš originalo, skamba maždaug taip: „Jei norite, kad viskas liktų kaip buvę, daug kas turi pasikeisti…“
Prieš porą dešimtmečių Europai atrodė, kad gyvenime viskas gerai, kad sukurtas geriausias gyvenimo modelis, su juo bus galima gyventi ilgai ir laimingai. Visas pasaulis arba stengiasi gyventi, kaip Europa, o jei negali, tai labai pavydi. Žinoma, ateina kokios nors krizės, bet tai tik nelaimingi atsitikimai gyvenime. Niekas dėl jų nesikeičia. O ir nereikia keisti. Sporto komandų treneriai neskuba keisti sudėties, kol komanda laimi, pinigai nesikeičia, kol nenuvertėja, ir dar daug dalykų nesikeičia, kol neateina neganda. Tačiau, kad ji neateitų, pasirodo, reikia ne šiaip sau gyventi „ilgai ir laimingai“. Reikia daug dirbti, daug ką keisti… kad niekas nesikeistų.
„Jei norite, kad viskas liktų kaip buvę, daug kas turi pasikeisti…“
Rašytojas Lampedusa sakė, kad aristokratija suseno ir mirė dėl to, kad norėjo gyventi taikiai, teisingai ir patogiai savo pačios susisvajotoje idilėje, manydama, kad to nusipelnė, ir taip gyvendama yra geru pavyzdžiu aplinkiniams. Europa nori būti patogi, taiki ir teisinga, niekam netrukdanti. Patogumo dėlei parsidavė rusų žaliavoms, kinų rinkai, saugumą atidavė amerikiečiams. Sugalvojo savo vertybes, kurios turėjo „išlaisvinti“ nuo visokių istorijos ir biologijos nemalonumų…
Dvidešimtmečiams studentams neseniai pasiūliau nedidelę intelektinę užduotį – pavadinti Europos Sąjungą vienu žodžiu, kuriame atsispindėtų tai, kas jums ateina į galvą, apie tą sąjungą pagalvojus. Jei manote, kad tai progresas, gerovė, taika ir viltis, klystate. Taikliausias žodis – „močiutė“, taip sena gera turtinga močiutė, labai mylinti savo anūkus ir nenorinti nieko pradėti iš naujo, tik tie anūkai jau seniai gyvena visai kitokį gyvenimą.
Klausydamas debatų Europos Parlamente daug kartų girdėjau kalbas apie tai, kad net ir karo-maro metais mums reikia stropiai laikytis savo nustatytos gyvenimo tvarkos, saugoti tai, kas sukurta, ginti bendras vertybes, t.y., kas yra tie garsieji „Briuselio standartai“. Pasakysiu – paika ir pavojinga! Paika, nes ir vertybės dažnai tėra „močiutės sentimentai“, o pavojinga, nes ginamės gal ne visai taip ir ten, kur reiktų. Jei jau nesutariame dėl vamzdžių ir tarifų, tai ar sugebėsime sutarti, kai reikės realiai sutartinai ginti ne sąjungas ir aljansus, o konkrečią Lenkiją ar Estiją? Sunkus klausimas. Ne penktas straipsnis gins, o konkretūs žmonės.
Nenorime keistis. Ypač dėl to, kad dedamės laimėję Šaltąjį karą, kuris buvo tikrai nepigus. “Taikos dividendai”, išmokėti jam pasibaigus, reiškė daugiau pinigų socialinėms išlaidoms. Dabar reikia jas ginti, taip manome, bet iš tikro tai reikia ginti tėvynę, o ne procentus tam ar kitam, netgi ne švietimą ir mokslą, „nemokamą“ miesto transportą ar pigius priešpiečius moksleiviams. Ginti savo tėvynę, kurios vertybės yra tikėjimas, tautiškumas, šeima, kalba, visa tai, ką Europa vis dar yra linkusi laikyti antrinėmis, lyginant su vieninga rinka, laisve gyventi bet kur ir bet kaip, teise žalotis ir žudytis. Šiandien matome, kad daug europietiškų mitų apie vertybes yra kvaili močiutės kaprizai. Net ir žinodami, kad bus blogai, gyvename, kaip gyvenę. Vos ne ant kiekvieno Briuselio stalo dulka 400 puslapių ataskaita, kurią pernai paskelbė buvęs Italijos premjeras Mario Draghi, kupina protingų idėjų, kaip gilinti ekonominę integraciją. Vargu ar kuris nors iš jų buvo įgyvendinta, nes visos reikalauja… keistis.
Kažkada nestigo manančių, kad yra tokios tautos, kaip jugoslavai ar čekoslovakai, sakė, kad yra net sovietų tauta, nes visus tokius „jugoslavus“ jungia didesnės vertybės, nei etniškumas. Dabar įsivaizduoja, kad yra vieninga Europos tauta, kažkokie bosniahercegovinai, kosovarai ir daug kitų. Kuomet teko atstovauti respektabilias Europos institucijas Bosnijoje ir Hercegovinoje, sužinojau, kad šalyje yra net trys seksualinių mažumų sąjungos – serbiška, kroatiška ir musulmoniška. Tautiškumas kur kas aukščiau nei gėjų vienybė, neva, vienoje šalyje… yra dar blogesnių pavyzdžių, bet…
Ar šiandien tikrai esame įsitikinę, kad vienodai entuziastingai ginsime ir Normandijos ir Panemunės pliažą. Ginsime, jei turėsime aiškią motyvaciją, bet šiandieninė motyvacija labai abejotina, ypač matant, kai rinkimus laimi tie, kurie sako, nepaaukosiantys ir euro Ukrainos gynybai, kol nebus užganėdintos savo „socialinės“ reikmės. Jei manote, kad jus apsaugos 2, 5 ar 10 procentų BVP, manykite kitaip – kariaujame dėl to, kas pinigais nematuojama.
Lampedūzos sala iš kurortinės idilės virto migrantų sulaikymo stovykla, nes niekas nenorėjo, kad ji tokia taptų, ir nieko nekeitė. Didžiosios imperijos ir ideologijos tapo „močiutėmis“, kurios tenorėjo tęsti praeities gyvenimą. O kai slėgė senatvė, imdavo puikuotis savo didybe, perrašinėti istoriją ir gyventi paikoje didybėje, kurios gal niekada ir nebuvo.
Geriausiu Giuseppe Tomasi di Lampedusa kūriniu laikomas romanas, pasaulyje pasklidęs pavadinimu „Leopardas“, turint galvoje, žinoma, tą gyvūną, kurio pavadinime „leo“ reiškia liūtą. Tačiau tas pavadinimas yra gerokai klaidinantis, nes pats autorius vadino savo kūrinį „Il Gattopardo“, labiau siedamas tą simbolį ne su liūtu, o su… kate (lietuviškas vertimas, beje, vadinasi „Gatopardas“). Sarkastiška tai, kad aristokratiškos giminės, kurios likimas aprašomas, herbe pavaizduotas Afrikoje gyvenantis plėšrūnas servalas, didesnis už naminę katę, bet kur kas menkesnis už leopardą. Tokia tad aliuzija – vis dar manai, kad esi leopardas, bet… nesi.
