„Seimo nariai yra tarsi mokytojai, tik kvadratu”, – apie parlamentarų atostogas yra pasakęs vienas kolega, kurio vardo, dėl suprantamų priežasčių, neminėsiu. Vasarodamas permąsčiau šią mintį. Iš tiesų, sunkiai suvokiu, kodėl Lietuvos valdininkai (mintyje turiu ir politikus) vasarą traktuoja kaip poilsio laiką? Kad mokytojams jo reikia, manau, abejonių nekyla. Bet kodėl, pagal nutylėjimą, vasara yra suprantama kaip politinio štilio laikotarpis? Pervargstame? Sunku? Ar tiesiog tingime?
Pagalvojus, buvimas politiku yra keistas užsiėmimas. Dabar tai patiriu savo kailiu. Anksčiau ar vėliau ateina metas, kada nusistovėjusios politinės srovės keičia vagas ir reikia iš visų jėgųstengtis, kad politinės upės tėkmė nuneštų ten, kur vėl išvysi mėlyną dangų ir maloniai teliūskuojantį vandenį. To, kaip kelias partijas pakeitęs politikas, neslepiu.
Ne paslaptis ir tai, kad už politikus geriau gyvena valstybės tarnautojo statusą turintys piliečiai. Paprasti žmonės juos vadina viršininkais, kiek išprusę – valdininkais, o man jie asocijuojasi su biurokratija.
Grįžkime prie politikų. Dabar daugiausiai bendrauju būtent su jais. Šiuose sluoksniuose randami individai, kuriems politinių srovių jėga nebaisi. Jie tiesiog vis iš naujo pasidalija postus ir toliaugyvena. Ir visiškai nesvarbu, kokia Lietuva už lango: nepriklausoma, sovietinė ar jos iš viso ten nėra. Jie vis vien sėdės postuose, nes tai – profesionalūs nomenklatūrininkai. Išmanantys dėsnius, kurie padeda išsilaikyti postuose.
Kyla klausimas: ar biurokratai ir nomenklatūrininkai yra vienodi? Kokios jų atsiradimo priežastys, ir kodėl jie taip sėkmingai tarpsta valstybės institucijose? Galiausiai, įdomu ar visi politikai yra biurokratai ar bent nomenklatūrininkai?
Man regis, svarbiausia įvardyti skirtumus tarp šių krypčių. Pagal juos galima skirstyti ir politikus.
Nomenklatūrininkas yra protingesnis. Jis turi gerokai daugiau patirties ir veiklumo, o biurokratui svarbu „laikytis įstatymų raidės”. Pirmasis yra lankstumo pavyzdys, antrasis priešingai – stuobrio etalonas. Tačiau visus juos vienija noras likti savuosiuose postuose. Valdžios praradimas griauna jų asmeninius gyvenimus, tačiau valdžios turėjimas griauna gyvenimus kitiems. Griaunami gyvenimai griauna mūsų valstybę. Visa grandinė.
Ką daryti, kad „ir avys liktų sveikos, ir vilkas būtų sotus?” Pirmiausia, atsisakyti klaidingo supratimo, kad tylėjimu galima ko nors pasiekti. Vasara politikams nėra tylėjimo metas, apie piliečius net nekalbu.
Tik netylintis ir už savo teises kovojantis žmogus turi pilietinę savigarbą.
Eiliniam klerkui nėra nieko baisesnio, negu žinojimas, kad pilietis „įstatymų numatyta tvarka” dėl prastai atliekamo darbo būtinai skųsis aukštesnei instancijai, nevyriausybinėms organizacijoms, žiniasklaidai. Kiekvieną kartą pravėrus kabineto duris ir išgirdus: „dabar posėdis”, „ateikite poryt”, „šiuo metu atostogauja”, verta skųstis. Šis veikimo būdas negriauna nei biurokratų, nei nomenklatūrininkų gyvenimų. Jis priverčia geriau dirbti. Dirbti suvokiant, kad ne jis pats, bet paprastas pilietis-interesantas šiuo atveju yra svarbiausias.
Bet klausimas, ką daryti su profesionaliais nomenklatūrininkais, išlieka? Pakeisti aukščiausią nomenklatūrininkų grandį demokratinėje visuomenėje yra vienintelis būdas – rinkimai. Patikėkite, dėl to negrius nei vieno iš jų gyvenimas, nes tie, kurie dešimtmečiais sėdi valdžioje, net ir likę be jos, turės ką veikti (siekti jos vėl iš naujo, nes tokia jų prigimtis). Tuo tarpu vidutiniam nomenklatūrininkų sluoksniui galioja tokie pat dėsniai kaip ir biurokratams – piliečių netylėjimas jiems baisiau už viską.
Tik netylintis ir už savo teises kovojantis žmogus turi pilietinę savigarbą. Tik ant jos pamatų gali būti statoma Lietuvos valstybė ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas.
