Šį kartą mūsų misija – nuvykti į vieną iš Charkivo ligoninių ir nuvežti ten Lietuvoje surinktą nedidelio, bet veiklaus fondo „Mes esam bastionas“ paramą. Planuose ir Iziumo aplankymas, kur keliauja ukrainiečių fondo „Savas už savus“ (ua. Свій за свого) nupirkti dronai, generatoriai ir kita reikalinga įranga. Laukia ilgas kelias, teks sukarti per du tūkstančius kilometrų ir atsidurti vietose, kur šahedų garsas nėra naujiena.
Lenkijos pasienis ir kiti dalykai
Vykstame keturiese: trys pareigūnai, kurie niekuomet nedėvi uniformų ir aš, šaulys. Kompanija rimta ir, tiesą pasakius, nelabai tokius vyrus kur pastumdysi. Gyvenimo patirtis, teisinės žinios ir gyvenimo praktika išmokė į visus įvykius žvelgti filosofiškai ir ramiai. Juolab panašaus pobūdžio misijos skaičiuojamos ne kartais.
Ukrainos pasienis. Lenkų pasieniečiai patikrina dokumentus (jokių spūsčių ar bruzdesio Lietuvos pasienyje dėl lenkų sustiprintos patikros nebuvo), bet papuolame į vietos muitininko rankas. Vykstame trimis automobiliais, kurie iki viršaus prikrauti paramos. Muitininkas liepia viską iškrauti. Maloniai primename, kad vežame paramą, kad turime tinklų, kurie saugo nuo dronų ir kurių iškrovimas yra sunkus ne vieno vyro darbas. Nepadeda, kraukite, sako gal dvidešimt pavasarių regėjęs lenkų muitininkas. Aplinka kaista.
Aiškinamės, baksnojame deklaracijomis, savo ne kartą ukrainiečių pareigūnų antspauduotais pasais, kažkuris iš pakeleivių net lietuvišką pareigūno pažymėjimą parodo. Nepadeda. Liepęs iškrauti muitininkas pasišalina. Kol jo nėra – bimbinėjame, kai ateina – neskubame. Toks pokvailis žaidimas. Galiausiai iškrovę gal pusę mantos ir ne juokais visi pasinervinę baigiame šias beprasmiškas procedūras.
Tai buvo pirmas kartas, kai buvome tikrinami ne išvykstant iš Ukrainos (tai visiškai suprantama: ginklai, narkotikai, atvykimas į ES), bet į ją įvažiuojant. Muitininkas mus palydėjo žodžiais, kad „visi jūs, lietuviai, esate kontrabandininkai“. Mes atsisveikinome klausdami kokiai valstybei dirbi, žmogau?
Tylos minutė ir komendanto valanda
Ivano Frankivskas – mūsų pirmoji stotelė. Čia paliekame dalį paramos, siuntinius, kuriuos nuvežti artimiesiems paprašė Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai. Tradiciškai viešime pas lietuviškų šaknų turinčią Anuškevičių šeimyną, kurie užkūrė nemenką paramos kariams tinklą. Dirbti su jais – vienas malonumas. Jokių neaiškių tarpininkų, patikimi ir patriotiški.
Kaip visuomet apsistojame netoliese esančiame viešbutyje, pavakarieniaujame ir ruošiamės kitam kelionės etapui – link Charkivo. Beje, viešbutyje eilinį kartą susiduriame su kasdien visoje šalyje vykstančiu žuvusiųjų pagerbimu. Kad ir kur bebūtum, visi atsistoja, tyli ir, nėr ko slėpti, ukrainiečių „Tylos minutė“ bent man smogia giliau ir skaudžiau, nei tai, ką regėjau Izraelyje. Ten taip pat kultivuojamas panašus visuotinis ritualas.
Ivano Frankivskas, Vakarų Ukrainoje įsikūręs miestas, laikomas saugiu. Čia bjaurasties atskrenda nedaug, nors sirenos kaukia gana dažnai. Nuo pusiaunakčio prasideda komendanto valanda. Įdomu stebėti ir stebėtis, kaip vietos jaunimas moka išnaudoti vakaro laiką. Jei pas mus jaunimo judėjimas vyksta iki paryčių, tai ten, Frankivske ir, įtariu, kituose miestuose, prieš dvyliktą nakties jaučiasi kažkoks paūmėjimas. Visi puikiai supranta, kad metas namo.
Nesilaikantiems komendanto valandos reikalavimų policija griežtų nuobaudų netaiko, bet tai nereiškia, kad visiems dzin. Veikiau priešingai. Vietiniai nurodytu laiku gana skrupulingai pradingsta iš miesto gatvių, o mūsų sukirpimo asmenybės leidžia sau slampinėti kiek tinkami. Niekas niekuomet neprisikabino ir nepaprašė dokumentų ar ko panašaus.
Didžiausias apšaudymas per visą karą
Apie ketvirtą ryto pasigirdo sirenos, o po kelių minučių ir sunkiųjų kulkosvaidžių kalenimas. Vėliau sužinojome, kad buvo atakuojamas už kelių kilometrų įsikūręs karinis aerodromas. Keista ir, pagalvojus, kvaila nesislėpti ten, kur mažiau langų. Mes to nepadarėme ir net išėjome pasižvalgyti kas darosi. Tai buvo pirmas kartas, kai šiame mieste išgirdau virš galvos skrendančio šachedo garsą. Nejaukus tas zyzimas. Dar nesmagiau buvo išgirsti balistinės raketos „Kindžal“ sprogimą. Vėliau sužinojome, kad nuostolių patirta ne per daugiausiai, tačiau aukų neišvengta.
Ryte lyg niekur nieko po parką bėgiojo žmonės, į darbus skubėjo vietiniai, miestas gyveno įprastą gyvenimą. Tądien visai atsitiktinai sudegė BMW automobilis (tai nutiko dėl techninių gedimų), tad, regis, ši naujiena miestelėnų buvo aptarinėjama labiau nei naktinis bombardavimas.
Susikrovėme likusius daiktus ir trimis automobiliais pajudėjome link Charkivo. Nemiegotos naktys, netikėta rusų ataka ir supratimas, kad vykstame į miestą, kuris yra netoli fronto, optimizmo neteikė. „Y kap y“, – lakoniškai burbtelėjo bendražygis žemaitis. Noje, atsakiau.
Laukė dar vienas tūkstantis neįveiktų kilometrų ir baugi nežinia.
Neseniai startavo jau antroji „Fūra tinklų į Ukrainą 2“ akcija. Kad Ukrainos kariai jaustųsi šiek tiek saugiau būtina surinkti 2000 eurų, kurie bus panaudoti vilkiko paslaugoms pirkti.
Labdaros ir paramos fondas „MES ESAM BASTIONAS“
LT607300010191451950
PayPal Alesia2724@gmail.com
