Rusijos katalikų vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijos kurijos kancleris, monsinjoras Igor Kovalevskij (Igoris Kovalevskis) nusprendė nutraukti savo tarnystę. Jo pasitraukimas išryškino problemas, kurios verčia susimąstyti.
Monsinjoras Igoris Kovaleskis posovietinėje Rusijoje buvo kunigu trisdešimt religinio atgimimo metų. Kaip Rusijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, jis daugelį metų buvo balsas Bažnyčios, kuri tuomet sudarė mažumą, bet pradėjo atgimti, kartkartėmis „sureguliuodama” santykius su ortodoksais ir žvelgdama į ateitį.
Taigi, nors pirmą kartą po kelių dešimtmečių Maskvos Didžiosios Dievo Motinos arkivyskupija pagaliau turi vyskupą Nikolaj Dubinin (Nokolajų Dubininą), monsinjoras I. Kovaleskij nusprendė palikti bažnytinę tarnystę. Būdamas 56 metų, jis pradeda viską iš naujo, ieško darbo ir keičia savo gyvenimą. Tačiau tai nėra tikėjimo krizė. Tai greičiau pasitikėjimo krizė.
Niekada savo tinklaraštyje jis neragino žmonių palikti Bažnyčią ir nerašė praradęs tikėjimą. Jis veikiau uždavė esminius klausimus apie Katalikų Bažnyčios Rusijoje ateitį, taip pat apie tai, kaip šiandien vykdoma jos misija. Jis apgailestauja, kad šis klausimas bažnytinėse struktūrose užduodamas vis rečiau.
Nesutarimų kertinis akmuo arba pagrindinė staigaus pasitraukimo iš bažnytinės hierarchijos priežastis buvo pastatų, susijusių su Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčia Maskvoje, likimas. Arkivyskupija nori šiuos pastatus naudoti finansinei naudai gauti, o I. Kovalevskij siekia, kad jie būtų grąžinti religinei paskirčiai.
Iš čia ir iškyla iššūkis arkivyskupui Paolo Pezzi (Paolui Pedzi), bei kaltinimas, kad į Bažnyčios pastatų tvarkymą įtraukė privačius asmenis. Tai I. Kovalevskij laiko dar vienu „materialinio ir dvasinio Bažnyčios Rusijoje silpnumo” ženklu, ir klausia, ar Bažnyčia turėtų remtis „ambicingais projektais”, ar „realizmu”.
Ambicingi projektai – tai projektai, dėl kurių posovietiniu laikotarpiu buvo sukurta daugybė struktūrų. I. Kovalevskij vienoje iš savo kalbų pažymėjo, kad pats patriarchas Kirilas, kai vadovavo Maskvos patriarchato Išorės ryšių skyriui, piktdžiugiškai klausė, ar Katalikų Bažnyčios struktūros Rusijoje atitinka tikrąją jos paskirtį. Tai buvo pasakyta piktybiškai, kaip būdas užsipulti katalikus tuo metu, kai santykiai nebuvo patys geriausi, ir bet kuriuo atveju ne tokie geri kaip dabar.
Monsinjoras norėtų pereiti prie tam tikro misionieriškojo realizmo, turint omenyje, kad Rusijoje yra ne daugiau kaip 100 000 praktikuojančių katalikų iš maždaug milijono. Tai realizmas, kuris taip pat aiškiai suvokiamas ir integruojant kitų tautybių kunigus, net jei jie kilę iš tautų, tradiciškai laikomų priešais arba nepalaikančių gerų santykių su Sovietų Sąjunga.
Ypač daug dėmesio skiriama lenkams, tačiau I. Kovalevskij nepamiršta pabrėžti savo ryšių su Lietuva ir Ukraina, sakydamas, kad galima turėti visus šiuos ryšius ir nebūti mažiau rusu.
Todėl monsinjoras klausia, ar įmanomas „sveikas rusų katalikų patriotizmas”, kuris taip pat leistų vystytis tikresniam ekumenizmui, nes yra atotrūkis tarp oficialaus ekumenizmo (net kalbama apie būsimą antrąjį popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo susitikimą, galbūt Kazachstane) ir situacijos vietoje.
Trumpai tariant, klausimai, kuriuos kelia monsinjoro atsistatydinimas, yra aktualūs ir svarstytini. Ir kas žino, ar šis pasitraukimas nebuvo susijęs su Švento Sosto santykių su valstybėmis sekretoriaus, arkivyskupo Paulo Richardo Gallagherio (Polo Ričardo Galagerio), nesenu vizitu į Rusiją.
