Jaunajai menininkei Karolinai Mint, klausytojus užburiančiai mėtiniu muzikos ramumu, švelniu balso tembru bei viltingu dainų turiniu, praėję metai buvo dėkingi atradimais. Besiartinanti prie kompozicijos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pabaigos, kūrėja džiaugiasi turėdama galimybę susidurti su naujais kūrybiniais iššūkiais, kurti dar artimai nepažįstamoms atlikėjų sudėtims ar esamas dainas pildyti daugiasluoksnėmis aranžuotėmis.
Kompozitorės bei atlikėjos auditoriją bene labiausiai nudžiugino ilgai lauktas projektas – pirmasis vaizdo klipas („Naujas Rūbas“, 2022), kuriame iš smulkių nuotrupų buvo jautriai nulipdyta šilta mylinčio Tėvo figūra.
Kaip gimė „Naujo Rūbo?“ idėja?
– Kartą įsikalbėjome su drauge apie kūrybą (ji rašo eiles). Ir sako man: „Žinok, pas mane yra vienas eilėraštis, ar galėtum kada nors peržiūrėti, gal pavyktų jam sukurti kokią nors melodiją?“ Aš aišku sutikau, pažadėjau, kad pažiūrėsiu.
Pirmas ašarų kalnas išsiveržė tik perskaičius eiles. Žodžiai mane palietė, o žinojimas, kad jie sukurti mano draugės, kurios gražią širdį pažįstu, dar labiau sustiprino jų paveikumą. Galvojau apie tai, kokį nuostabų pasikalbėjimą tarp jos ir Dievo kaip Tėvo, skaitau. Tuo labiau žinojau, kokiomis aplinkybėmis gimė šios eilės…
Ar galima jomis pasidalinti?..
– Teksto autorė sakė, kad žodžiai atėjo savaime, lyg pats Dievas savo Dvasia įrašė eiles į širdį. Ji pasakojo vaikščiodama parku tiesiog išgirdusi žodžius: „Tavo meilę aš pažinus, negaliu būt tokia pat“, o grįžusi namo, pradėjo juos užrašinėti – tekstas liejosi ant popieriaus…
Kadangi žodžiai atėjo iš Viešpaties, draugė jautė, kad negali jų pasilikti tik sau, turi jais dalintis, nes jie gali paliesti ir kitus taip pat stipriai kaip palietė ją pačią. Tuose žodžiuose atsispindi mano draugės išgyventas įtikėjimas, Dievo kvietimas arčiau į Savo meilę, Jo suteikta malonė ir kvietimas misijai – „rinkti grūdus“.
Kadangi žodžiai atėjo iš Viešpaties, draugė jautė, kad negali jų pasilikti tik sau, turi jais dalintis.
Pasak jos, pagrindinė eilių mintis išreikšta eilutėse: „Rūbas tas Tavo dėvėtas, jis brangiausia, ką turiu“. Kadangi tik pažinus Jo meilę, per Jo apvalančią malonę galime gyventi, o Kristaus auka yra viskas, ko mums reikia.
Pamaniau, jog šiam tekstu tikrai norėčiau suteikti muzikinį pritarimą. Tačiau man asmeniškai nėra įprasta, pamačius turimą medžiagą, iškart galvoti apie kūrinio struktūrą – reikalingas žaidimo procesas, kurio metu galėčiau suprasti, kaip galiu dirbti su esama medžiaga (pavyzdžiui, bandyti pasigroti melodiją ar ką nors paimprovizuoti).
Panašiame žaidimo procese ir gimė muzika eilėraščiui?
– Tikrai taip. Vieną vakarą, dar karantino laikotarpiu, Naujųjų metų išvakarėse nuotoliu klausydamasi kasmetinės krikščioniškos jaunimo konferencijos „Saltshaker/Druskinė“, tarp pranešimų sesijų prisėdau prie muzikos instrumento. Turiu senų himnų giesmyną, kurio giesmės neretai pasižymi įdomiais sąskambiais, panorau jas pagroti. Nelabai greitai skaitau iš lapo, todėl pirštais berankiodama akordus netyčia nuspaudžiau klaidingą garsų kombinaciją.
Įsiklausiau, girdžiu, kad įdomiai skamba, galvoju, kokia gi galėtų būti tema ir tuomet dingtelėjo mintis – „reikia giliau šiuos sąskambius ištyrinėti“! Pradėjusi improvizuoti prisiminiau, jog turiu atsidėtą eilėraštį, kuriam dar nesukūriau muzikos. Paėmusi jį, pati stipriai nustebau, kadangi muzika tarsi pati natūraliai iš manęs išplaukė.
Tuomet prasiveržė antrasis ašarų lietus, nes su melodija šios eilės dar stipriau lietė širdį. Dabar tokia mintis kelia nuostabą – iš klaidos, pabandymo, improvizacijos iškart gimė muzika visam eilėraščiui.
Vadinasi, pati daina gimė daugiau nei prieš metus… Kokia buvo tolimesnė jos kelionė?
– Vėliau daina „Naujas rūbas“ sudalyvavo viename konkurse, todėl „Youtube“ svetainėje atsirado jos demo versija. Buvo sukurta aranžuotė balsui ir fortepijonui, patobulinusi juodraštinį dainos variantą. Čia skiriu atskirą padėką mano specialybės dėstytojui, kuris pagelbėjo su šiuo nelengvu darbu, kadangi minėtoji daina tapo pagrindiniu kūriniu, kurį pateikiau stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (ji man buvo svarbi, kadangi turėjau galimybę pasitreniruoti rašyti pilnesnę faktūrą muzikos instrumentui).
Na o atėjus antrajam studijų semestrui pagalvojau, jog norėčiau pamėginti sukurti aranžuotę styginių kvartetui, tiesiog tam, kad pasimokyčiau. O reikia juk būti praktiškai! Nusprendžiau papildyti jau esamą dainą kita aranžuote, nes man pasirodė, jog tokiu būdu darlabiau išryškės jos grožis.
Procese supratau, kad ši daina tapo man labai brangi, o tas sluoksninis jos papildymas tik išplėtė ją į gylį. Todėl galiausiai gimė noras kūrinį profesionaliai išleisti – taip nenorėjau, kad jis lengvai paskęstų kitų dainų jūroje. Pamaniau, jog būtų nuostabu, jei žinutė, kurią dainuoju, būtų palaikoma ir vaizdo klipu, norėjosi išryškinti visus sluoksnius, esančius dainoje.
Ar klipo idėja kilo Tau asmeniškai?
– Vystėme šią istoriją kartu su komanda „Subkinas” (vaizdo produkcijos agentūra, su kuria dirbome prie projekto). Buvo daug įvairių siužeto variantų, iš kurių rinkomės (tam tikrų idėjų teko atsisakyti dėl esamų apribojimų), kol viskas kristalizavosi ir susiliejo į visumą, pasirodžiusią klipe. Norėjosi pabrėžti vieną pagrindinę liniją, santykį su Tėvu.
Tikiu, kad krikščioniui, besiklausančiam tokios dainos, pavyktų joje atrasti dar daugiau gelmės, būtent per savo santykio su Kūrėju palyginimą.
Tikiu, kad krikščioniui, besiklausančiam tokios dainos, pavyktų joje atrasti dar daugiau gelmės, būtent per savo santykio su Kūrėju palyginimą. Nors klipe vaizduojamas žemiškas tėvas, tačiau ta istorija turi ir gilesnių metaforiškų sluoksnių.
Kalbant apie metaforas, klipo vaizdiniame siužete yra nemažai simbolių. Ką jie reiškia Tau pačiai (apleistas instrumentas, tėvo rankos, padedančios dukrai juo skambinti, jo džiaugsminga figūra, žaidžianti kieme su vaikais, vaikiška knygelė ir pan.)?
– Mane asmeniškai labiausiai liečia tie momentai, kuriuose yra susilietimas tarp amžinybės ir žmogaus. Pavyzdžiui, klipe matome, jog tėvas tarsi visuomet yra šalia, tačiau jis nėra apčiuopiamas. Vaizduojami momentai, atskleidžiantys kokiu būdu jis nuolat išliko šalia: vartoma knygelė, kartu skambinama fortepijonu – man taip gražu ir simboliška suprasti, kad Tėvas visuomet yra čia (nors ne visada matomas ar pastebimas) ir kartu skambina savo dukros gyvenimo melodiją.
O jeigu žvelgtume tik į tekstą? Man asmeniškai itin jautriai suskambo pirmosios eilutės – „Tavo meilę aš pažinus, negaliu būt tokia pat“. O Tu juk kurdama muziką tiek daug laiko praleidai su tekstu, tikiu, jog ne vieną kartą kiekvieną žodį teko permąstyti…
– Taip, pirma eilutė be galo svarbi, ji pilnai atveria visą eilėraščio temą, pabrėždama, jog negali išlikti nepakitęs, susitikęs su Dievo Tėvo meile. O likęs tekstas tarsi metafora apie Jėzaus darbą dėl kiekvieno iš mūsų – Jo paties pramintą siaurą kelią į Namus, į Savo širdį, į santykį su Tėvu.
Metafora ir apie naują, švarų rūbą be dėmių, primenantį apie dovanotą naują gyvenimą, naują kelią ir likimą. Šį rūbą galime dėvėti vietoje seno, kurį slėgė kaltės sunkumas. Ir tai išties brangiausia, ką mes turime. Manau, kad eilių lyrika labai turtinga, o klipe pasirodantys simboliai žavūs ir dėl tos priežasties, jog yra nuspalvinti lietuviška dvasia: rugių laukai, lino siūlas, vyžos… Visa tai į atmintį siunčia nostalgiškus vaikystės, kaimo, lietuvių literatūros įvaizdžius.
Taip pat nemažiau grožio randu ir paskutinėse eilutėse, kalbančiose apie Tėvelį, dalinantį Duoną, jog visi būtų sotūs, kadangi prisimenant Jėzaus žodžius „aš esu gyvybės Duona“, tekstas įgauna gilesnę reikšmę… Būtent dėl esamo gylio ir atrodė brangu bei svarbu suteikti pačiam eilėraščiui kuo gražesnį išorinį muzikinį ir vaizdinį rūbą.
Manau, kad kūrėjui svarbus atgalinis ryšys, o ypatingai krikščioniui, savo kūryba nešančiam konkrečią žinią pasauliui, nemažą reikšmę turi vidinė klausančiojo kelionė. Ką viliesi, kad klausytojas išgirstų, pastebėtų, suprastų, išjaustų šioje kompozicijoje?
– Nežinau ar galiu norėti, kad kitas išgyventų kažką konkretaus (šypsosi)… Galbūt dėl to, jog Dievas prie visų prisiliečia skirtingomis formomis. Ir netgi tėvo asociacija kiekvienam iš mūsų gali atrodyti be galo skirtinga. Bet jei galėčiau, norėčiau, kad žmonės kažkokiu būdu pajustų Tėvo meilės prisilietimą, kadangi tikrai ne visi savo gyvenimuose turėjo mylinčio tėvo įvaizdį.
Tačiau gera žinia ta, jog Dievas atstato mūsų tėvo įsivaizdavimus pagal tai, koks Jis yra ir ką padarė dėl mūsų, kai priimame Jo meilę. Iš daugybės būdų, kuriais daina galėtų paliesti, ir žinučių, kurios galėtų surezonuoti širdyse, vilčiausi, kad tai būtų jautrus Tėvo meilės prisilietimas.
Dėl šios priežasties ir pasirinkai simboliškai išleisti dainą, švenčiant Kalėdų šventę?
– Hm… (juokiasi) Klipo kūrimą su komanda pradėjome jau rugsėjį ir manėme, jog baigsime iki lapkričio mėnesio, tačiau darbai kiek užsitęsė. O gavosi dar geriau – patys to neplanuodami išleidome dainą tokią simbolinę dieną, reikšminga ir brangia proga. Ir netgi tiems, kurių širdyse ši šventė nerezonuoja, tikiuosi, kad galbūt jos žinutė išliko vietoje šventinių sentimentų. Tikiuosi, kad jos esmė nebuvo prarasta.
Ši kompozicija sukurta Tavo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais. Artinantis studijų pabaigai, prisimenant kitas kompozicijas, galbūt iškyla Tau brangių kūrinių pavadinimai?..
– Sukūriau keletą naujų dainų, kurios dar nėra įrašytos, todėl vis dar gryninasi begrojant. Tie, kurie lankėsi mano paskutiniuose koncertuose turėjo galimybę išgirsti kai kurias iš jų. Na o tai, kas konkrečiau susiję su studijomis dažniausiai atspindi mano norą mesti sau iššūkį ir išbandyti tai, ko nesu anksčiau dariusi. Kadangi dainų forma man geriausiai pažįstama, norisi praplėsti savo kūrybinį akiratį ir išbandyti kažką daugiau.
Pavyzdžiui, praeitais metais sukūriau savo pirmąjį kūrinį chorui („Has a name“, 2022), paremtą taip pat man labai svarbia tema – Dievo įsikūnijimu, Jo atėjimu į pasaulį žmogaus kūne, kas visiškai sprogdina smegenis (šypsosi). Ir man atrodo daugelį amžių jau šia tema yra kuriamos kompozicijos, kadangi ta žinia kaskart žmonėms daro milžinišką įspūdį.
Galvoju apie naujai sukurtų dainų išleidimą, tačiau šiuo metu daugiau koncentruojuosi į kūrinius, skirtus akademinei aplinkai – dėl šios priežasties jie taip pat greičiau ateina į šviesą (kaip ir „Naujas rūbas“).
Tačiau kūriniai egzaminams nėra atskirti nuo Tavo dainų kūrybos?..
– Aš manau, jog vis dėlto jie yra atskirti, kadangi kompozicijas studijoms kuriu pirmiausia kaip užduotį pačiai sau. Suprantu, jog tokie kūriniai nebus atliekami mano koncertų metu, kadangi kol kas jie nėra man išpildomos bei pasiekiamos formos (pavyzdžiui, choras).
Taip pat studijoms esu sukūrusi nemažai elektroninės muzikos pavyzdžių, kuriose yra daug atskirų sluoksnių, o jų šiuo metu negalėčiau atkartoti būtent gyvo atlikimo metu. Tiek startinė įkvėpimo pozicija, tiek ir pats atlikimas man šiek tie skiriasi – matau atskirtį tarp kūrinių, skirtų tam tikroms erdvėms ir progoms bei kompozicijų, kurias atlieku pati. Sukūrus dainą, galiu lengvai ją „nusinešti į sceną“ – pasiimti gitarą ir ją atlikti, priešingai į akademinę aplinką orientuotoms kompozicijoms.
Tikėkimės, jog tokie konkrečioms erdvėms bei progoms kuriami kūriniai nenuguls ilgam į stalčių ir bus atliekami ateityje…
– Gal ir bus. Tačiau tikriausiai ne mano pačios pastangomis (šypsosi). Nežinau, kokį gyvenimą jie gyvens.
O kokiems kūriniams turi konkretesnių planų? Galbūt šiuo metu planuoji ką nors išleisti?
– Iš tiesų turiu keletą svajonių. Kalbant apie naują klipą, suprantu, jog jis reikalauja tam tikrų sąnaudų, todėl artimiausiu metu neturėčiau galimybės jo išleisti. Galbūt kada nors ateityje dar grįšiu prie šios minties, kai jau turėsiu konkretesnę dainos idėją.
Jei ne klipą, gal albumą?..
– O dainų albumui idėjų tikrai yra! Labai norėčiau daugiau muzikos rašyti styginiams instrumentams, jų skambesiu pildyti vokalinius kūrinius. Taip pat turiu norą kurti balsų aranžuotes žinomoms krikščioniškoms giesmėms. Buvau įrašiusi giesmę („Jėzau, Tu nuplovei“), kuri netikėtai tapo vienu grojamiausių mano kūrinių. Džiaugiuosi, jog žmonėms patinka ir viliuosi, jog ką nors ši kompozicija liečia.
Aišku, visgi tai yra giesmės – jos daugeliui žinomos, o mano dainas kartu tikriausiai ne taip ir paprasta sudainuoti (juokiasi). Manau, kad tokie kūriniai mums reikalingi – iš vienos pusės jie pažįstami ir artimi, tačiau papildyti naujais sąskambiais ar faktūromis.
Turiu sukūrusi ir autorinių dainų, jos vis kaupiasi – neskubu įrašinėti.
O kažkada jos visos staiga ims ir prasiverš..
– Manau (šypsosi), ateis laikas ir vėl Dievas duos ženklą, kad galiu judėti pirmyn.
