Kardinolas Sigitas Tamkevičius: saugodami save ir kitus nuo šios pandemijos, taip pat kovojame už savo ir kitų laisvę

Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius šiandien kreipėsi į tikinčiuosius savo feisbuko įrašu, kurį pavadino „Dievas mūsų laisvės kelyje“. Jis yra skirtas III gavėnios sekmadieniui. Kviečiame paskaityti kardinolo mintis apie žmogaus ir tautos laisvę.

S. Tamkevičius savo įrašu kviečia paieškoti atsakymų į šiuos klausimus: kaip mes naudojame savo laisvę, ar šaliname iš savo gyvenimo mus pavergti besikėsinančius stabus, ir ar pilnutinai priimame Kristų kaip mus išlaisvinančią Tiesą?

Žmogus jaučiasi laimingas tik būdamas laisvas, todėl netekę laisvės nepaliaujame jos siekti. Mes, lietuviai, turime ilgą kovų už laisvę patirtį: mūsų laisvės kovų savanoriai, partizanai, neginkluoto pasipriešinimo dalyviai yra palikę pamoką, kaip reikia branginti laisvę, o netekus – už ją kovoti. Dėkojame Dievui už laisvę, tačiau matome, kokia ji yra trapi ir kaip lengva ją prarasti. Daugelis žmonių neturi aiškaus laisvės suvokimo: vieniems atrodo, kad jie tik tuomet yra laisvi, kai gali išpildyti visus savo norus; kiti mąsto, kad tikėjimas į Dievą trukdo žmogui būti laisvam; treti nori būti tiek laisvi, kad galėtų pasikeisti net savo lytį. Bet ar tai yra laisvė?

Pradžios knygoje pasakojama, kaip Dievo paragintas Mozė vedė izraelitus iš vergijos į laisvę. Keturiasdešimt dykumoje praleistų metų buvo kupini vilčių, bet netrūko ir abejonių, klaidžiojimų bei nuopuolių. Prisiminkime, kaip Mozei užtrukus ant Sinajaus kalno izraelitai pasidirbdino aukso veršį ir jį garbino. Izraelitams reikėjo ne tik fiziškai tapti laisvais žmonėmis, bet ir atsikratyti vergo mąstysenos, kuri buvo neišvengiamai susiformavusi per keturis šimtmečius trukusius nelaisvės metus.

Į laisvę einančiai tautai Dievas davė Dekalogą – moralinį kodeksą, kurio privalėjo laikytis laisvę branginantys žmonės. Dekalogas nubrėžė būtinas laisvę mylinčio žmogaus gyvenimo gaires. Svarbiausia iš jų – nusigręžti nuo stabų ir savo gyvenimą patikėti žmogų mylinčiam Dievui.

Dievas yra absoliučiai laisvas ir žmogų sukūrė pagal savo panašumą, todėl laisvė mums yra gyvybiškai būtina. Žmogų pavergia jo paties susikuriami stabai: egoizmas, mamonos garbinimas, galios troškimas ir besaikis malonumų ieškojimas. Dievas davė žmonėms Dekalogą ne tam, kad apribotų jo laisvę, bet kad žmogus pašalintų stabus ir skleistųsi kaip Dievą mylinti ir artimui tarnaujanti laisva būtybė.

Dievas yra absoliučiai laisvas ir žmogų sukūrė pagal savo panašumą, todėl laisvė mums yra gyvybiškai būtina.

Dievas tik rodo žmogui kelią į pilnutinę laisvę ir kartu į laimingą gyvenimą, bet niekada jo neverčia. Santykyje su Dievu mums nereikia apibrėžti savo laisvės, nes Dievas nerodo savo galybės ir nedaro prievartos nei mūsų mąstymui, nei elgesiui, – esame laisvi nuo Dievo net nusigręžti.

Apaštalas Paulius rašo: „Jis (Jėzus) turėdamas Dievo prigimtį <…> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6. 8b). Šitaip save apiplėšdamas, Dievas sukūrė sąlygas pilnutinei žmogaus laisvei: gali laisvai nukryžiuotąjį atmesti, bet gali jį sekti: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32).

Santykyje su artimu mes esame priversti savo laisvę apibrėžti; šitai daryti įpareigoja tas pats Dekalogas. Su artimu negalime elgtis kaip su daiktu – turime elgtis kaip su Dievui brangiu kūriniu. Dėl to Dekalogas skelbia, jog nevalia artimo skriausti, jo šmeižti ar seksualiai išnaudoti; jį reikia mylėti taip, kaip mylime save pačius.

Šventajame Rašte yra pasakojimas apie Abraomą ir Lotą. Kai jų kaimenės tapo labai gausios, atsirado daug sunkumų. Tuomet Abraomas tarė Lotui: „Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai. Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę“ (Pr 13, 8–9) Giminaičiai išsiskyrė, kad nevaržytų vienas kito laisvės. Taip ir mums reikia duoti vietos vieni kitiems. Galime būti laisvi tik tam tikra savos laisvės auka, nes ši auka teikia erdvę kito laisvei, o kito auka – mūsų laisvei.

Savo laisvės kelyje susiduriame ne tik su žmonėmis, bet ir su gamta. Mes niekada nepajėgsime pertvarkyti gamtos tiek, kad galėtume ją valdyti be rūpesčių. Visa žmonijos istorija – tai sunki kova už žmogaus laisvę gamtoje; šiandien jos sunkumą matome susidūrę su koronavirusu. Kovojantieji su pandemija vykdo pirmiesiems žmonėms Dievo duotą įsakymą viešpatauti kūrinijai (plg. Pr 1, 28). Saugodami save ir kitus nuo šios pandemijos, taip pat kovojame už savo ir kitų laisvę.

Tepadeda Dievas pažinti laisvės kelią ir juo eiti.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis