Ką katalikai turi žinoti apie Prancūzijos ataskaitą dėl seksualinio nepilnamečių išnaudojimo

Nepriklausomos Prancūzijos komisijos ataskaitos, paskelbtos spalio mėnesio pradžioje, ir sudarančios net 2 500 puslapių, tikslas buvo ne tik atskleisti seksualinio išnaudojimo faktą ir mastą Prancūzijos Katalikų Bažnyčioje. Ja siekta ir pateikti rekomendacijas, kurios padėtų ateityje geriau kovoti su seksualiniu išnaudojimu, savo straipsnyje teigia „National Catholic Register“ žurnalistė Solène Tadié (Solena Tadjė).

Spalio 5 d. paskelbta Prancūzijos ataskaita pavadinimu „Seksualinis smurtas Katalikų Bažnyčioje 1950 – 2020 m.“, kurią parengė Nepriklausoma komisija dėl seksualinės prievartos Katalikų Bažnyčioje sukėlė daug įvairių reakcijų.

Katalikai žino, kad tokie tyrimai yra būtini, norint padaryti galą rykštei, sugriovusiai tūkstančių žmonių gyvenimų ir niokojančiai Bažnyčią. Tačiau taip pat nepaprastai svarbu, kad prancūzų ataskaitos išvados būtų pateiktos tiksliai.

Ataskaita yra 32 mėnesius trukusio darbo vaisius. Jos tikslas buvo ne tik atskleisti seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje faktą, bet ir nustatyti, kaip šie atvejai buvo sprendžiami, bei pateikti rekomendacijas, kurios padėtų Bažnyčiai ateityje geriau spręsti seksualinio išnaudojimo problemas.

Toliau autorė pateikia keletą svarbių elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti, kad būtų galima susidaryti išsamesnį vaizdą apie bendrą komisijos ataskaitoje analizuojamą kontekstą, kurio stulbinantys skaičiai šokiravo viso pasaulio katalikus.

Nepriklausoma komisija buvo įsteigta 2018 m. Prancūzijos Katalikų Bažnyčios iniciatyva, kuri taip pat visiškai ją finansavo. Sprendimas įsteigti komisiją buvo tų pačių metų Lurde vykusios plenarinės asamblėjos prieš lytinį piktnaudžiavimą, kurioje kai kurios aukos dalyvavo pirmą kartą, darbo rezultatas. Prancūzijos vyskupų ir šių aukų susitikimas buvo laikomas lūžio tašku Bažnyčios seksualinio išnaudojimo atvejų nagrinėjime.

Susirinkti buvo nuspręsta dėl 2015 m. atskleistų faktų apie tėvą Bernard Preynat (Bernardą Prejnatą), kuris buvo kaltinamas 1971-1991 m. lytiškai išnaudojęs dešimtis nepilnamečių. Tai paskatino Prancūzijos episkopatą suvokti, kad reikia pakelti šių nusikaltimų uždangą, ir imtis tinkamų priemonių, kad būtų geriau atskleisti galimi pedofilai Bažnyčios gretose.

Dėl šiam dvasiškiui pateiktų kaltinimų 2019 m. bažnytiniam teismui priėmus kaltinamąjį nuosprendį, jis buvo laicizuotas. Vėliau, 2020 m., jį nuteisė civilinis teismas, o jo byla taip pat lėmė kardinolo Philipe Barbarin (Filypo Barbareno) atsistatydinimą iš Liono arkivyskupo pareigų.

Ataskaitoje teigiama, kad 1950 – 2020 m. nuo kunigų, vienuolių ar diakonų vykdytos seksualinės prievartos nukentėjo 216 000 nepilnamečių. Šie skaičiai grindžiami Prancūzijos apklausų bendrovės IFOP atlikta apklausa, kurios reprezentatyvioji imtis – 28 000 žmonių. Komisija apklausė 243 asmenis ir gavo 2 819 laiškų. Komisijos ataskaita taip pat parengta remiantis Bažnyčios archyvuose esančia informacija, prie kurios komisija turėjo visišką prieigą.

Penkiasdešimt šeši procentai minėtų incidentų įvyko 1950 – 1969 m. Šių atvejų faktai beveik visada nėra viešai prieinami dėl senaties termino, o dauguma kaltininkų jau yra mirę. Pristatydamas ataskaitą spaudai, komisijos pirmininkas Jean-Marc Sauvé (Žanas Markas Sovė) teigė, kad seksualinės prievartos atvejų absoliučiais ir santykiniais skaičiais mažėjo septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kol dešimtojo dešimtmečio pradžioje atvejų skaičius buvo stabilus, o pastaraisiais metais – sumažėjo. J. M. Sauvé, kuris yra Prancūzijos administracinių mokslų instituto prezidentas, taip pat pranešė, kad nors Bažnyčia nesugebėjo užmegzti tinkamo santykio su aukomis, tačiau nuo 2000-ųjų visais institucijos lygmenimis vykdė tikrą prevencinį darbą.

Komisija nustatė, kad per 70 metų katalikų dvasininkų įvykdytas seksualinis smurtas sudarė 4 proc. viso tokio smurto atvejų Prancūzijos visuomenėje. Tai buvo susiję su 2 900 – 3 900 dvasininkų, o tai sudaro 2,5 – 2,8 % visų dvasininkų. Šiuo atžvilgiu dienraštis „Le Figaro“ priminė, kad naujausiais Prancūzijos vyskupų konferencijos paskelbtais duomenimis, nuo 2018 iki 2020 m. iš daugiau kaip 13 000 tarnaujančių kunigų per metus vidutiniškai buvo užfiksuoti 35 nepilnamečių prievartos atvejai. Pagal šiuos duomenis dabartinis procentas siekia 0,26 %, o tai yra gerokai mažiau nei ataskaitoje pateiktas 1950 – 2020 m. vidurkis.

Aštuoniasdešimt procentų aukų yra berniukai, dažniausiai 10 – 13 metų amžiaus, ir šis amžiaus vidurkis ataskaitoje nurodytu laikotarpiu turi tendenciją vis didėti, tarp aukų atsirandant vis daugiau paauglių. Likusioje visuomenės dalyje seksualinės prievartos aukomis dažniausiai tampa mergaitės (iki 75 proc. atvejų, 80 proc. šeimos rate). Komisijos pirmininkas taip pat patikslino, kad dvasininkų vykdomas smurtas apskritai yra „šiek tiek mažiau pavojingas“ nei kitų agresorių.

Daugiau nei trečdalis smurtautojų yra pasauliečiai, veikiantys Katalikų Bažnyčioje. Įskaitant ir pasauliečių įvykdytus prievartos atvejus, susijusius su nepilnamečiais Prancūzijos Katalikų Bažnyčioje, bendras prievartos atvejų skaičius išauga iki 330 000 aukų.

Seksualinis smurtas prieš nepilnamečius yra plačiai paplitusi Prancūzijos visuomenės rykštė. Apklausos, kuria remiantis nepriklausomos komisijos ataskaitoje apskaičiuotas bendras prievartos atvejų, susijusių su Bažnyčios darbuotojais, skaičius, duomenimis, 5,5 mln. šiuo metu Prancūzijoje gyvenančių žmonių buvo seksualinio smurto aukos, kai jie buvo nepilnamečiai.

Žinoma, kad didžioji dauguma šių prievartos atvejų įvyksta šeimoje arba draugų rate. Nors Bažnyčia yra aplinka, kurioje prievartos atvejų skaičius yra antras pagal dažnumą (0,82 % visų Prancūzijos katalikų), ataskaitoje taip pat atskleista, kad per tą patį laikotarpį Prancūzijos valstybinėse mokyklose, išskyrus internatus, užfiksuota apie 141 000 atvejų.

Be to, septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Prancūzijos intelektualinėje sferoje pedofilija buvo plačiai pripažįstama ir net ginama. Pvz., 1976 m. paskelbtame nuomonių straipsnyje daugybė žymių įvairių politinių pažiūrų asmenybių, tarp jų ir buvęs Prancūzijos kultūros ir nacionalinio švietimo ministras Jack Lang (Žakas Langas), 2007 – 2010 m. užsienio reikalų ministras  Bernard Kouchner (Bernardas Kušneris) ir filosofas Jean-Paul Sartre (Žanas-Polis Sartras) vardan laisvės prašė įstatymu leisti suaugusiesiems lytiškai santykiauti su vaikais.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis