Justas Stankevičius. Kas šeimos gynėjams kabino prokremlinių etiketę?

Jau kurį laiką ypatingai sunku rasti skaidrių ir patikimų žiniasklaidos šaltinių, neturinčių propagandinio ar dezinformacinio pagrindo. Geras to pavyzdys – žurnalistas Šarūnas Černiauskas, kuris kadaise pretendavo „tiesą parodyti be iškraipymų“, o šiandien užsiima šališka ir nekritiška tyrimų kūryba prieš ideologinius oponentus.

Reikia pripažinti, kad jis atlieka vertingus politinės bei verslo korupcijos žurnalistinius tyrimus – todėl galima suprasti, kodėl dalis visuomenės jį vertina už tai. Visgi kai rašo ne skaidrumo, o vertybių klausimais bet koks nešališkumas dingsta. Siekiant atskirti pelus nuo grūdų ir kritiškai įvertinti žurnalisto kaip informacijos šaltinio patikimumą šiuo klausimu, būtina atsižvelgti į objektyvius faktus. 

Ar Š. Černiauskas yra susikompromitavęs žurnalistas?

Dar neseniai, 2019 m., Š. Černiauskas buvo atleistas iš portalo 15min.lt už tai, jog pagal užsakymus rinko ir pardavinėjo jam kaip žurnalistui prieinamą informaciją apie fizinius ir juridinius asmenis. Dėl pastarųjų įvykių tuometinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė atėmė iš Š. Černiausko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną, kurį žurnalistas buvo gavęs už nuopelnus Lietuvai. 

Pikantiška detalė: tarp aštuonių žmonių, kuriems D. Grybauskaitės prezidentavimo metu buvo atimti apdovanojimai, buvo Algirdas Paleckis ir Dmitrijus Kiseliovas. 

Kokį finansinį interesų konfliktą turi Š. Černiauskas? 

Š. Černiausko projektą „Siena“ per IJ4EU fondą finansuoja Atviros visuomenės fondas: detali informacija, kuo šis fondas yra žalingas Vakarams ir Lietuvai rasite čia. Šią informaciją Š. Černiauskas vadina „sąmokslo teorija“.

Visgi ar prisimindami neteisėto duomenų pardavinėjimo atvejį ir susidurdami su neslepiamu žurnalisto vertybiniu šališkumu, galime būti tikri, jog finansinis interesas nemotyvuoja jo rašyti „užsakomųjų“ straipsnių? 

Š. Černiauskas „pritempinėja“ šeimų gynėjų sąsajas su Rusija

Š. m. kovo 21 d. žurnalistas paskelbė naują „tyrimą“ apie šeimų ir tėvų organizacijų iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gautą projektinį finansavimą. Viena iš šio projekto dalių buvo dalyvavimas tarptautinėje konferencijoje Veronos mieste (Italija). Autorius rašė, kad minėtame renginyje „ryškiai matomas Rusijos oligarcho Konstantino Malofejevo pėdsakas“.

Iki absurdo pritempta ir pati straipsnio antraštė: „Valstybė finansavo šeimų gynėjų kelionę į prokremlišką renginį“. Taip skaitytojams kuriamos sąsajos, jog tradicinės šeimos šalininkai yra prokremliški. Ir nors absoliuti dauguma Lietuvos visuomenės palaiko būtent tradicinį šeimos modelį, niekas nenori būti tapatinamas su prokremliškais vatnikais.

Atsidarius „prorusiško renginio“ programą matome, kad jame nėra nieko bendro nei su Rusija, nei su prokremliškais naratyvais. Žinoma, tiesos dėlei verta paminėti, kad tarp daugybės Europos politikų, monarchų (!) bei intelektualų renginyje lankėsi vienas Rusijos Dūmos deputatas bei keletas kitų šalies atstovų.

Ar kelių įtakingų rusų dalyvavimas yra pakankamas teigti, kad renginys prokremliškas, o Lietuvos valstybė finansuoja keliones į prokremliškus renginius? Jeigu to pakanka, daugybė aukščiausių Lietuvos vadovų – taip pat prokremliški: juk lankėsi įvairaus formato tarptautiniuose susitikimuose, kur dalyvavo vienas ar kitas Rusijos politikas, o gal netgi pats V. Putinas.

Ar kelių įtakingų rusų dalyvavimas yra pakankamas teigti, kad renginys prokremliškas?

Kad nebūtų maža, Š. Černiauskas prokremliškumo etiketę kabina visiems šeimų gynėjams, nors minėtame renginyje dalyvavo tik vienos iš jų atstovai. Tuo tarpu nei tyrime minimos „Pro Patria“, nei Laisvos visuomenės instituto, nei jokių kitų Lietuvos šeimų organizacijų atstovai renginyje nedalyvavo. 

Dar daugiau abejotinų teiginių galime rasti „Sienos“ tiriamosios žurnalistikos epizode „Šeimų gynėjai, hibridinis karas… spiralės!“, skirtoje minėtai konferencijai bei šeimos gynėjų kritikai. Pasak laidos, tokių konferencijų dalyviai tampa „įrankiais Rusijos švelniosios galios politikoje.“ 

Š. Černiauskas tyrime taip pat teigė, kad „tradicinių šeimų asociacijos ir susivienijimai yra žemo imuniteto Rusijos hibridinio karo atmainom“ pridėdamas, kad „pats jų susijungimo principas yra ydingas, bei jis prieštarauja liberaliai demokratijai.“ Tai – dar vienas tuščias bandymas tradicines pažiūras priskirti Kremliui.

Nevengdamas daugybės etikečių (pavyzdžiui, „radikaliai dešinei priklausantys asmenys“) laidos autorius galiausiai klausė, „kaip šeimai grasina ir kuo kenksminga yra Stambulo konvencija ir kuo ji griauna šeimą?“ Laidos pašnekovė atsakė, kad toks naratyvas yra „to paties hibridinio karo, t. y. Rusijos propagandos, produktas.

Propagandai nereikia faktų, jai reikia tiesiog emocinio išsiūbavimo, propagandai reikia tikėjimo, bet ne analizės ir ne faktų kalbos“. Tai nėra sąžiningas samprotavimas nesugebant įvardinti nei vieno Stambulo konvencijos pavojų.

Kaip ir daugelis kitų laidos teiginių, šie kuria asociacijas tarp tradicinių pažiūrų organizacijų ir Rusijos. Žinia, tokia banali diskreditavimo praktika kaip tvirtinimas, kad visi, palaikantys kokią nors idėją, kurią palaiko ir visuomenėje diskredituoti ar bandomi diskredituoti asmenys, yra tapatūs tiems asmenims, paplitusi.

Prisiminkime kad ir argumentą ad hitlerum: mėginimą paneigti oponento požiūrį teigiant, jog panašiai mąstė Hitleris ar nacistai (pavyzdžiui, sakykime, kad Hitleriui patiko ūsai, taigi tie, kam patinka ūsai, yra naciai).

Visgi iš prokremliškumo etikete tradicinių pažiūrų atstovams besišvaistančio Š. Černiausko kažkodėl niekada negirdėjome panašaus komentaro, pavyzdžiui, apie Remigijų Šimašių, kuris po to, kai įsakė slapčia nukabinti atminimo lentą tarpukariu antisovietine veikla užsiėmusiam Lietuvos karininkui J. Noreikai (generolui Vėtrai), Rusijos propagandinių kanalų buvo įvardintas kaip „modernus Europos politikas, kuris aplenkė Lietuvos laiką“, nors tai, kad partizanų diskreditavimas yra vienas Rusijos hibridinio karo uždavinių – faktas. Tokia „žurnalistika“ kursto visuomenės nepasitikėjimą tiek konkrečiais ekspertais, tiek žiniasklaida apskritai.

O juk būtent Lietuvos visuomenės skaldymas (pastaruoju metu aktyviai besirutuliojantis tokių radikalių pasiūlymų kaip neapykantos kalbos įstatymas, Stambulo konvencija ir pan., ultimatyvaus valdančiųjų tono ir žiniasklaidos agitavimo dėka) yra naudingas Rusijai ir gali būti vadinamas jos politikos tikslu.

Š. Černiausko kuriama „žurnalistika“ nepalieka daug pasirinkimų. Jo tyrimų esmė yra primesti iškreiptą pasirinkimą tarp Rusijos ir radikalios kairės idėjų. Viena vertus, taip diskredituojami idėjiniai oponentai, kita vertus, nebyliai visuomenės daliai parodoma, kas bus, jei parodys savo pažiūras. Tai nėra nei tiriamoji, nei žurnalistika, o paprasčiausias visuomenės dresavimas.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis