Didžiosios Britanijos karaliaus karūnavime gegužės 6 d. dalyvaus katalikų vyskupai – tai pirmas toks atvejis nuo Reformacijos laikų, praneša „Vatican News”.
Pagal Anglikonų Bažnyčios paskelbtą karūnavimo liturgijos programą gegužės 6 d. ceremonijos pabaigoje karalių Karolį III palaimins Vestminsterio katalikų arkivyskupas kardinolas Vincentas Nicholsas.
Taip pat pirmą kartą – naujojo karaliaus prašymu – tikimasi, kad karūnavimo ceremonijoje dalyvaus ir kitų krikščioniškų bendruomenių atstovai. Tarp jų – Didžiosios Britanijos graikų ortodoksų arkivyskupas Nikitas Loulias ir Laisvųjų bažnyčių vadovė Helen Cameron (Helen Kameron). Nauja bus ir tai, kad dar prieš karūnavimą Karolis III prisieks „ginti visas religijas”.
Tikimasi, kad po karūnacijos bus perskaitytas bendras „visų religijų” sveikinimas britų monarchui: pagal patvirtintą programą judaizmo, islamo, hinduizmo, budizmo ir sikhizmo atstovai pasveikins karalių Karolį III kaip „tikėjimo kaimynai”.
Pirmą kartą per karūnaciją bus paskelbta karūnavimo priesaikos įžanga, kurioje Kenterberio arkivyskupas paaiškins istorinį karaliaus pasižadėjimo „išlaikyti Jungtinėje Karalystėje įstatymu nustatytą protestantų reformuotą religiją” kontekstą.
Lambeto rūmai teigė, kad ši liturgija, pagrįsta anglikoniška Eucharistija, buvo tiesiogiai sukurta 937 m. Bato abatijoje karūnuojant karalių Edgarą.
Tarp pažadų, kuriuos karalius duos ant karūnavimo Biblijos, yra ir pažadas išlaikyti protestantų religiją ir „neliečiamai saugoti Anglikonų Bažnyčios įsikūrimą, jos doktriną, pamaldas, discipliną ir valdymą”.
Jis taip pat turi pareikšti, kad yra „ištikimas protestantas”, kuris laikysis „tikrosios protestantų įpėdinystę užtikrinančių teisės aktų intencijos”.
Priesaika yra teisinis, o ne liturginis įvykis, jos formulė nustatyta 1688 m. Parlamento aktu.
Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby (Džastinas Velbis), kuris aprobavo naująją liturgiją ir vadovaus pamaldoms, paaiškins Anglikonų Bažnyčios troškimą „puoselėti aplinką, kurioje visi žmonės gali laisvai gyventi”.
Nors didžiąją pamaldų dalį laikys Anglikonų Bažnyčios dvasininkai, svarbų vaidmenį atliks ir kitų konfesijų bei religijų atstovai.
Po to, kai karalius bus pateptas Jeruzalėje pašventintu aliejumi, jam regalijas perduos Lordų rūmų nariai. Po regalijų įteikimo arkivyskupas Welby vainikuos karalių.
Karalius yra ir Anglikonų Bažnyčios galva.
anglai.Jie ,atrodo,tokie paprasti,kuklūs,trapūs,jautrūs ir tuo pačiu labai kieti,tvirti,atkaklūs.
Nu va jau gatavi klientai – antikristo garbintojai, kurie neturi jokio supratimo, kas tai yra Kristus ir jo įkurtoji Bažnyčia, kad nors Kristus skelbė skaistumą ir tyrumą ( priešingu atveju liepia išsilupti akį ar nusipjauti ranką Mt 5, 28) anglikonų bažnyčią įkūrė seksualinis iškrypėlis, kai Katalikų Bažnyčia jam neleido išsiskirti su žmona, jis įkūrė savo religiją, persekiojo ir žudė Anglijos katalikus, nesutikusius atsiversti į jo religiją, kai antroji žmona nusibodo, jai nukirto galvą, turėjo viso 6 žmonas, sirgo sifiliu. Na tiesiog nuostabu. Ir manau bet koks turintis sveiko proto jo įpėdinis, tame tarpe ir nuostabioji mass media aktyviai propaguojama karalienė-tikėjimo saugotoja, (beje savo parašu įteisinusi homoseksualų santuokas Anglijoje) būtų sugrąžinęs Anglijos Bažnyčią į Katalikų Bažnyčią, bet matyt tas noras būti bažnyčios galva, tegul ir seksualinio iškrypėlio, sifilitiko ir dar pamišėlio įkurta, toks didelis, kad jie tęsia savo pamišusio iškrypėlio protėvio tradicijas toliau.
Stebint dabartinius įvykius, nėra sudėtinga suprasti, kokiu būdu išsipildys visos pranašystės – kad Popiežiaus soste sėdės antikristas. Netrukus susijungs draugiškai krikščioniškos religijos ir tos trys galvos – katalikų, Anglikonų ir ortodoksų, išsirinks iš jų vyriausiajį – žinoma anglikoną karalių (tik greičiausia ne Karolį, bet Williamą) ir tokiu būdu antikristas atsisės šventykloje – Kristaus vietininko soste.
Visi tokie, kuriems tai nuostabu krykštaus iš džiaugsmo, nes galės kruštis pro visus galus, bet kur, bet kada ir su bet kuo atvirai ir dar eiti vienos pasaulio religijos „komunijos.” Kunigams ir vyskupams irgi bus didelis džiaugsmas, nes galės savo santykius su vyrais ir moterimis propaguoti atvirai ir įteisinti oficialiai, na o uoliausiai palaikysiantys tokią vienybę, galės padaryti greitą ir puikią karjerą, ko irgi ypatingai troksta visi kunigai ir vyskupai. Taigi artėja visuotinis svajonių išsipildymas 🙂
Jėzus įsakė mylėti ir priešus. Iš Anonimo teksto trykšte trykšta neapykanta kitokiems.
Artėja antikristo rojus žemėje.
Dar prisiminiau kaip šiemet Didijį Ketvirtadienį arkivyskupas G. Grušas su pasididžiavimu pasakė, kad šį krizmos aliejų, kurį jis ruošėsi pašventinti, jau pašventino Jeruzalėje ortodoksų ir anglikonų vyskupai.
Tai tik belieka tokiam ganytojui pasiūlyti paskaityti pvz Šv, Kazimiero biografiją, parašytą Zacharijo Ferrerio (A iiii r.) ką Šv Kazimieras manė apie klaidatikius ir kokių veiksmų prieš juos ėmėsi. O šv. Kazimiero šventumas buvo paliudytas negendančiu kūnu ir daugybe stebuklų.
Bet matyt ten, kur nėra skaistybės ir tyrumo, o vien karjera, tai nėra ir supratimo apie tai kas yra tikroji Kristaus bažnyčia.
To Juozui, gal galėtum konkrečiau papasakoti, kaip tuos priešus mylėti?
Pritarti jų iškrypimams ir Kristaus įkurtos bažnyčios paniekinimui? Palaikyti žmogaus įkurtą bažnyčią, džiaugtis ja ir sakyti kokia ji nuostabi ir koks nuotabus jos tikėjimo saugotojas ir galva, atvirai skelbiantis vieną pasaulio religiją ?
Beje teisybė nėra neapykanta – Anglikonų bažnyčios įkūrėjas tikrai turėjo 6 žmonas, tai reiškia buvo gašlus ištvirkėlis, tikrai sirgo sifiliu ir savo neilgo gyvenimo pabaigoje pamišo, dar galima pridurti, kad jis buvo žudikas, nes jo įsakymu buvo žudomi katalikų kunigai ir pasauliečiai, nesutinkantys, kad jis, o ne Romos popiežius yra bažnyčios galva.
„Viršenybės aktas skelbė, kad Anglijos karalius yra „vyriausias Anglijos bažnyčios vadovas žemėje”. Maištų aktas skelbė, kad visi apkaltinami išdavyste ir baudžiami mirtimi, jei nesutinka, kad karalius yra Anglijos bažnyčios vadovas.”
Oho! Ir netikėk po to, žmogau, „sąmokslo teorijomis” ir pranašystėmis … 🙂
Šiaip visa istorija ir jos pabaiga yra aprašyta Šventajame rašte – Danieliaus knygoje, istorijoje apie Siusaną – kuri yra Kristaus Bažnyčios ir Mergelės Marijos provaizdis. O du gašlūs ištvirkėliai tai Anglijos karalius Henris VIII, protestantų anglikonų pradininkas ir Liuteris, kurie norėjo, kad Kristaus Bažnyčia pripažintų jų gašlumą ir įteisintų jų ištvirkimą bet šiai atsisakius, jie apkaltino ir apšmeižė Bažnyčią ir Švč. Mergelę Mariją siekdami jas sunaikinti.
Visokie sektantai ir protestantai, puolantys Katalikų Bažnyčios mokymą ir jos dogmas ir Švč. Mergelę Mariją ir tokiu būdu palaikantys savo pirmtakų vertybes yra šių „herojų” dvasiniai įvaikai, tęsiantys jų pradėtus „žygdarbius”. Jie irgi nežino, kas yra skaistumas ir tyrumas, ir nors teigia, kad gyvena pagal šventą raštą, bet kažkodėl dėl savo gašlių minčių ir veiksmų akių neišsilupa ir rankų nenusipjauna (Mt 5, 28)
to Juozui,
paskaityk, gal bus naudinga, labai gerai Katalikų Bažnyčios Šventojo išnagrinėta meilė kaip seilė, kuri dabar visuotinai ir aktyviai propaguojama
tekstas iš Katalikų Tradicija
Nuostabus ir pranašiškas šv. Džono Henrio Njumeno tekstas apie šių dienų katalikybę. Pasak jo, „kiekviename krikščionybės amžiuje, nuo tada, kai ji buvo pradėta skelbti, egzistavo tai, ką galima pavadinti pasaulio religija, kuri mėgdžiojo vienintelę tikrąją religiją, apgaudinėdama netvirtus ir neatsargius žmones. Pasaulis nesipriešina pačiai religijai. Galiu pasakyti, kad jis niekada jai nesipriešino. Visų pirma visais amžiais jis vienaip ar kitaip pripažino Kristaus Evangeliją, prisirišdavo prie vieno ar kito jos bruožo ir tvirtindavo, kad tai įkūnija savo praktikoje; nors, nepaisydamas kitų šventosios doktrinos dalių, jis iš tikrųjų iškraipydavo ir sugadindavo net tą jos dalį, kurią pateikdavo kaip išskirtinę, taip sugalvodamas paaiškinti viską; nes tas, kuris puoselėja tik vieną Evangelijos priesaką, atmesdamas kitus, iš tikrųjų nesirūpina jokia jos dalimi.“
Rašytas prieš pusantro šimto metų, tekstas gerai apibūdina tendenciją, prasidėjusią jau tada, kurios baisius vaisius matome dabar:
„Kokia dabar yra pasaulio religija? Ji pasirinko šviesiąją Evangelijos pusę – jos paguodos žinią, jos meilės priesakus; visi tamsesni, gilesni požiūriai į žmogaus būklę ir perspektyvas palyginti pamiršti. Tai civilizacijos amžiui būdinga religija, kurią šėtonas gerai išpuošė ir papildė, paversdamas ją tiesos stabu. Mūsų manieros yra mandagios, vengiame skaudinti ar įžeisti, mūsų žodžiai tampa taktiški, rūpestingai atliekame savo pareigas. Mūsų padorumo jausmas pasireiškia net savo namų tvarkyme, namų puošyboje, pramogose, taip pat ir mūsų religijos išpažinime. Nuodėmės tampa nepadorios ir bjaurios vaizduotei, arba, kaip kartais įprasta sakyti, „neskanios“.
Taip elegancija pamažu tampa išbandymu ir etalonu dorybės, kuri, kaip manoma, nebeturi vidinės teisės į mūsų širdis ir reikalinga tik tam, kad padėtų kitiems gyventi ramiai ir patogiai. Sąžinė nebepripažįstama kaip nepriklausomas veiksmų teisėjas, jos autoritetas panaikintas; dalies žmonių sąmonėje ją išstumia vadinamasis moralinis jausmas, kuris laikomas tik meile grožiui, iš dalies – tikslingumo taisyklė, kuri tuoj pat pakeičia ją elgesio detalėse. Sąžinė yra griežtas, niūrus principas – ji mums praneša apie kaltę ir būsimą bausmę. Todėl, kai jos baimė išnyksta, tuomet ir šių dienų tikėjime išnyksta tie bauginantys Dievo rūstybės vaizdiniai, kurių gausu Šventajame Rašte. Jie pašalinami. Viskas tampa šviesu ir linksma. Religija maloni ir lengva, geranoriškumas yra pagrindinė dorybė, o netolerancija, fanatizmas, uolumo perteklius tampa svarbiausiomis nuodėmėmis. Griežtumas yra absurdas, net į tvirtumą žiūrima nedraugiškai ir įtariai.
Be to, kultūringam protui, kuris gaivinasi literatūros ir žinių įvairove, domisi nuolat kaupiamais mokslo atradimais ir vis nauja politine ar kitokia informacija iš užsienio šalių, religija paprastai atrodo nuobodi dėl naujovių stygiaus. Todėl noriai ieškoma įspūdžių ir už juos atlyginama. Nauji religijos objektai, naujos sistemos ir planai, naujos doktrinos, nauji pamokslininkai yra būtini tam, kad būtų patenkintas tas troškimas, kurį sukėlė vadinamoji žinių sklaida. Protas tampa liguistai jautrus ir išrankus; nepatenkintas tuo, kas yra, trokštantis pokyčių, tarsi pokyčiai savaime turėtų atnešti palengvėjimą.“
Nors, pasak Njumeno, prasidėjo kaip mandagumo, geranoriškumo, išorinio padorumo kultas, dabar matome, kad ši tendencija galiausiai privedė ir prie visiško išorinių papročių sunykimo, degradacijos visose srityse. Išorinis mandagumas, gracija, estetika negali ilgai išsilaikyti, kai neturi pagrindo sąžinėje ir Dievo baimėje.
„Vis dėlto, galiausiai toks mokymas evangelinis yra tik iš dalies – jis paremtas pasaulietiškais principais, tačiau apsimetantis Evangelija, pamirštantis visą vieną Evangelijos pusę – jos griežtą pobūdį, ir manantis, kad pakanka būti geranoriškam, mandagiam, nuoširdžiam, korektiškam, subtiliam, – nors jame nėra tikros Dievo baimės ir karšto uolumo dėl Jo garbės, gilios neapykantos nuodėmei, siaubo matant nusidėjėlius, pasipiktinimo ir užuojautos dėl eretikų piktžodžiavimų, noro pavydžiai laikytis doktrininės tiesos, ypatingo jautrumo konkrečioms priemonėms tikslams pasiekti, jei tik tie tikslai yra geri, ištikimybės Šventajai Apaštalų Bažnyčiai, apie kurią kalbama Tikėjimo išpažinime, religijos autoriteto, kaip išorinio protui, suvokimo: žodžiu, jokio rimtumo, – todėl jis nėra nei karštas, nei šaltas, bet (kalbant Šventojo Rašto kalba) drungnas.“
Kieti Jūsų žodžiai, bet teisingi. AČIŪ!
Kiekviena šalis , kiekvienas žmogus turi savo praeities ir dabarties nuodėmių. Jeigu Jėzus būtų neturėjęs jokių reikalų su nusidėjėliais – ar šiandien galėtų kas nors teigti esąs katalikas? Galima būti puikiu šventų raštų žinovu ir kartu visai nenutuokti kas yra Dievo meilė.Tai , kad karaliaus vainikavime dalyvaus ir katalikų vyskupai – galima tik jais didžiuotis, tais, kurie nekurti išgirsti Evangelijose sakomiems žodžiams:”Štai žmogus!”, kurie supranta kiek kiekvienam gali būti persunkus erškėčių vainiko svoris.