Ar tikrai visada kova už „žaliąją politika“ yra tik noras mažiau teršti gamtą?
Dabar žalioji politika tapo madinga. ES ta tema sukūrė begalę programų ir teisinių dokumentų. Daugelis priemonių gali duoti nemenkos naudos, ypač kai vadovaujamasi mokslu, išmintimi ir tikromis vertybėmis.
Kas nenori gyventi neužterštoje aplinkoje? Saugoti gamtą yra puiki idėja, kaip ir noras gyventi laisvoje demokratinėje valstybėje. Deja, demokratija, paveikta LGBT ideologijos, kaip ir dera, vis labiau tampa ideologijos tarnaite, kur demokratijos „idealu“ laikomas tik aklas jos palaikymas. Laisvos žiniasklaidos lieka vis mažiau, vis labiau dominuoja interesus aptarnaujanti „užsakomoji“. Deja, kažkas panašaus jau vyksta ir su „žaliąja“ politika, ji vis labiau tampa lozungine nauja biznio darymo priemone, galinčia sukompromituoti pačią idėją.
Kodėl taip gali būti? Ogi atsakykime į esminį klausimą – kas Žemei atneša daugiausia žalos? Akivaizdu, kad, visų pirma, besaikis žmonių vartojimas, sparčiai pildantis kai kurių godžių biznierių kišenes, ir daugelis kitų dalykų, taip pat ir ir iškastinio kuro deginimas.
Bet juk vartojimas, karjeros ir turto siekimas dabar yra beveik nekvestionuojamas gėris. Visa Vakarų visuomenės propagandinė mašina dirba tam, kad mes, reikia ar nereikia, pirktume, vartotume. Tai tampa daugelio mūsų gyvenimo tikslu. Kuo greičiau atsisakome dar tinkamų vartoti daiktų ir perkame naujus, tuo didesnį pelną gauna „muziką užsakantys“ gamintojai.
Kiekvienas iš savo gyvenimiškos patirties žinome, kad dažnai dar tinkamų vartoti daiktų nenaudojame ne todėl, kad jie netinkami, bet todėl, kad jie paskelbiami „nemadingais“, „nemoderniais“. Todėl perkame naujus, kuriuos pagamindami vėl teršiame aplinką. Taip teršiame daugiau, negu Žemė gali neutralizuoti taršą, aliname mūsų Žemę.
Gamintojų interesas yra natūralus, jis nėra būtinai blogas. Bet kai iš demokratinių vertybių išimami bendro gėrio siekimo visiems, pareigos ir pagarbos viskam, ką Dievas sukūrė, principai, nebelieka saugiklių imančiam dominuoti savanaudiškumui.
Kad taip nebūtų, būtina ne „šoumenų“ su „influenceriais“, o interesų pusiausvyros siekiančios visuomenės išmintis. Bet tos išminties maža – didelių pelnų bet kuria kaina siekiantys ja nesuinteresuoti. Matyt todėl neteko girdėti labai garsaus priemonių vajaus, skirto itin mažinti vartojimą. Tik keli pavyzdžiai pamąstymui.
Šaunu, kai žmonės mėgsta gaminti valgį, bet ar kas pasisako prieš perdėtai propaguojamą prabangių restoranų virtuvę, naudojančią išskirtinę mėsą ir daržoves, visa kita lyg ir padarant nebetinkama valgyti. Vyksta varžybos, kas iš elitinių prabangių produktų pagamins kažką skaniau. Tačiau juk tik visiškas virėjas – nevykėlis galėtų sugadinti išskirtinės kokybės produktą. O virėjo tikrasis meistriškumas turėtų atsiskleisti iš vidutiniško produkto pagaminus elitinį patiekalą. Net ne tokie civilizuoti mūsų protėviai stengėsi taupiai panaudoti visą jiems Dievo duotą maistą.
Svarbi reklamuojamo vartojimo pasekmė – Vakarų pasaulis išmeta beveik pusę tinkamo valgyti maisto! Taip dar labiau sekiname savo Žemę. Kertame miškus naujiems pasėliams. Ką jau kalbėti apie tai, kiek maisto stokojančių žmonių nepamaitiname.
Žmonijos patirtis ir mokslas sako, kad, vertinant gyvoje gamtoje vykstančius procesus, reikia atsižvelgti į visą procesų visumą, o ne į atskirą fragmentą.
Dievas sukūrė Žemę, kurioje vyrauja pusiausvyra tarp visų augančių ir gyvenančių. Ši pusiausvyra nealina Žemės. Tokios norime ir dabar. Žmonijos patirtis ir mokslas sako, kad, vertinant gyvoje gamtoje vykstančius procesus, reikia atsižvelgti į visą procesų visumą, o ne į atskirą fragmentą.
Tai ignoruojant atsitiko taip, kad mūsų karvės ar jaučiai dabar vertinami kaip dideli CO2 teršėjai ir su jais reikia kovoti… „Žaliojo biznio“ propaguotojai labai nenoriai atsižvelgia į žemdirbių argumentus, kad, vertinant gyvulio auginimą, reikia atsižvelgti į visą nenutrūkstamą procesą ir pradėti nuo CO2 kiekį mažinančio faktoriaus – žolės gyvuliams auginimo. Na, bet kai už žalią gamtą ir gyvūnų teises kovoja mieste gyvenantys, medžių rūšių neskiriantys, dažnai gyvos karvės iš arti nematantys, yra kitaip.
Dabar matome senų automobilių keitimo naujais, elektra varomais, vajų, atseit dėl CO2 taršos. Taip, važiuodami elektriniai automobiliai mažiau teršia. Tačiau kukliai nutylima, kiek tam naujam automobiliui pagaminti reikės „išmesti“ anglies dvideginio, kiek „išmetama“ dujų gaminant automobiliui reikalingą elektrą (nes didesnė dalis jos gaminama deginant iškastinį kurą). Ar neatsitiks taip, kad, viską sudėjus, priversdami žmones anksčiau laiko keisti automobilį į labiau ekologišką, pasieksime priešingą rezultatą?
Atrodo, kad „lozunginiai“ politikai, dažnai pataikaudami gamintojams, skatina ir verčia visko, kas dabar siejama su „nežaliąja“ ekonomika, pagreitintai atsisakyti ir pakeisti tuo, kas nauja, žalia. Ir neatsižvelgiama į tai, kas, nuosekliau įvertinant visumą, gali duoti priešingą rezultatą. Bet, jeigu tai geras biznis, kodėl ne… Paleisdami tokį procesą galime dar labiau suniokoti gamtą, nes kai tik pakeisime viską „žaliu“, atsiras dar „žalesnis“, ir vėl viską keisime ir t. t. Tai skatina vartojimą, didina taršą ir alina mūsų Žemę.
Atrodo, kad „lozunginiai“ politikai, dažnai pataikaudami gamintojams, skatina ir verčia visko, kas dabar siejama su „nežaliąja“ ekonomika, pagreitintai atsisakyti ir pakeisti tuo, kas nauja, žalia.
Ar ne išmintingiau būtų taikyti „žalumo“ kriterijus naujiems produktams, o senus naudoti, jeigu jų pakeitimas, vertinant ir jų gamybos procesą, neatneša didesnės žalos. Tokios analizės trūksta diskusijoje apie tai, ar reikia keisti dyzelinu varomus automobilius į benzininius. Dabar, vietoje to, kad keltume reikalavimus tinkamai sutvarkyti automobilių degimo sistemas, o tai yra pigiau, mes prievarta reikalaujame pakeisti automobilius į benzininius, hibridinius, o po to reikalausime juos pakeisti į elektra varomus, o juos, matyt, vėliau – į ką nors kitą, „dar žalesnį“. Verta nepamiršti, kad tokia politika yra gausiai „palaistoma“ mokesčių mokėtojų pinigais…
Beje, labai Įdomūs dalykai prasidėjo su iškastinio kuro deginimo žalos vertinimu. Pradžioje, lyg ir logiškai buvo pripažinta, kad tik saulės, vėjo ir kitokios Dievo sutvertos natūralios energijos panaudojimas buvo priskirtas žaliajai. Bet vėliau su nuostaba stebėjome, kaip anksčiau atominę ir dujas naudojančią energetiką ES buvo priskyrusi prie taršių ir „nežalių”, o po kiek laiko, Vokietijos ir Prancūzijos lobizmo dėka, ji pradėjo „žaliuoti“… Technologiškai niekas nepasikeitė, pasikeitė politikų ir juos aptarnaujančių ekspertų nuostatos. Tokie ekspertai ir toliau, kaip niekur nieko, patarinėja…
Nesunku suprasti, kad bet kokiam daiktui pagaminti reikia energijos, o ji didžiąja dalimi nėra „žalia“, todėl reikia stengtis vartoti mažiau. Tai nereiškia, kad turime nustoti valgyti ir gaminti, pakaks tai daryti tik tiek, kiek tikrai reikia, ir jau iš kart turėsime žymiai didesnį efektą mažinant taršą, negu kad duoda daugelis dabar propaguojamų priemonių. Na, bet tam reikia atsisakyti vartojimo politikos.
Temą galima tęsti, bet akivaizdu, kad viešajame gyvenime vis mažiau vietos lieka išminčiai, krikščioniškam, tausojančiam aplinką, požiūriui. Vis daugiau dominuoja agresyvi interesų propaganda, kuri, beje, dažnai sklinda iš tų, kurie verčia mus abejoti net savo lytimi. Išmintis šiai propagandai nereikalinga. Todėl, matyt, ne veltui jos simboliniu „vedliu“ pasirinkta mokyklos nebaigusi ir, greičiausiai, pamokas lankyti nelabai norinti mergaitė, o daugelis didžiausių propagandistų yra liberalūs kairuoliai, kurie dažnai abejoja dėl savo lytinės tapatybės. Aišku, kad nesunku tokius „išminčius“ pakreipti, kad jie aptarnautų lozungais pridengtą gryną pelno siekimą. Gaila, bet jeigu eisime tuo keliu, ateitis laukia liūdna.
Vargu, ar galime greitai pakeisti įtakingiausių valstybių palaikomą politiką, tačiau galime be rožinių akinių ir komjaunuoliško uolumo žvelgti į jų pateiktus siūlymus ir įgyvendinti tik tai ir tokiu būdu, kad iš tiesų būtų naudinga Lietuvos gamtai ir jos žmonėms.
