Dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Išmokome nešioti kaukes, kad saugotume save…

Aną lapkritį, mus vėl atskyrus nuo Eucharistijos, kaimo parapijos kunigo paklausiau: „Kai jau niekas nebeateina, gal Mišių nebeaukoji?“ Jis kiek patylėjo ir atsakė: „Ar aš nebe kunigas? Žinoma, kad aukoju, bet paprastai tik dviese su zakristijonu. Kartais ateina vienas kitas parapijietis – dažniau moteriškės – pasiprašo išpažinties, Komunijos ar pokalbio, ir susitarus, kad ateitų prieš Mišias, dažnai jose ir pasilieka. Tad aukojame trise.

Aną dieną susitinku vieną parapijietį ir klausiu:

– Kaip gyvenate?

– Gerai gyvenu. O jūs, klebone?

– Ir aš gerai.

– Pailsėti galite, nes Mišios uždarytos?

– Ne, kasdien aukoju.

– O kam, jei niekas nebeateina?

– Kaip tai ‚kam‘? Kad jūs gerai gyventumėte..“

Kai Eucharistija yra Bažnyčios centras, uždarius jos šventimą, pasimatė kas iš dvasininkų yra kunigai, o kas valdininkai, kurie uoliai naudojosi nurodymais – jei Mišių negalima švęsti su žmonėmis, galima jų ir neaukoti. Ar ne dėl tokių kunigų – funkcionierių mus įspėjo popiežius Pranciškus, dar neseniai kalbėjęs Kauno arkikatedroje? Tačiau per visą šį, jau antrus metus tebesitęsiančios pandemijos laikotarpį, kai kurie mano draugai nė karto nepraleido sekmadienio Mišių, nes Eucharistijai ištikimi kunigai įprastu laiku Mišias aukojo. Jie nekvietė žmonių, nes toks buvo nurodymas, o, be to, daugelis, saugodamiesi nuo koronaviruso, ir nebūtų atėję. Bet tie ištikimieji kunigai Mišių metu durų neužrakindavo. O kodėl jie turėtų rakinti? Tad tie mažutėliai, kuriems gyvybiškai svarbi ne vien materiali duona, po vieną tykiai įeidavo ir atokiai stovėdavo su kaukėmis. Jie tikrai laikėsi kur kas didesnių saugumo reikalavimų, nei to paiso prekybos centrai, ir tai buvo prasminga.    

Kas pasimatė? Jei žmonių nuo Eucharistijos neatskyrė net sovietmečio represijos, kaip nuo jos mus gali uždaryti patys vyskupai? Argi Eucharistija gali būti taip ilgai stebima vien ekrane? Įvyko skaudus dalykas – susvetimėjimas tarp kunigų ir vyskupų padidėjo, nes daugelis jų su kunigais nesitarė, drauge neieškojo galimai saugių sprendimų, nors tokių pavyzdžių jau buvo. Gal mūsų vyskupai net uoliau nei kiti laikėsi valdžios nurodymų, nors Bažnyčios teisė, ypač pasirašius konkordatą, ką dar sausio pradžioje patikino politologas Kęstutis Girnius, jiems leidžia tokius dalykus spręsti patiems ir ieškoti protingų sprendimų, tuo neatskiriant mūsų nuo Gyvenimo duonos. Jei popiežius Pranciškus būtų taip baiminęsis dėl didesnės ir visokios rizikos, o ne  prašęs Dievo apsaugos irakiečiams, kad dėl jo vizito epidemija neišplistų, ši reikšminga ir tikėjimo drąsą liudijanti kelionė į Iraką nebūtų  įvykusi.

Vėl rašau apie skaudžius dalykus be užuolankų, nes ne man vienai dėl to skauda ir rūpi, nors žinau, jog bus manančių, kad aš, kaip pasaulietė, neturiu teisės Bažnyčios „kritikuoti“, kai graikiškai kritikós reiškia nagrinėti, gebėti skirti dalykus, juos svarstant. Pasaulio katalikiškuose tinklapiuose aktualūs ir net skaudūs Bažnyčios klausimai jau seniai ir rimtai yra svarstomi. Gal todėl, visą tai patirdama, per didžiąsias šventes žiūrėjau Mišių transliacijas iš Vatikano, nes bent nedideliam skaičiui tikinčiųjų jose dalyvaujant, kitoks buvo ir mano „dalyvavimas“ internetu  matant Bažnyčią kaip ecclesia – surinkimą. Kai popiežius Pranciškus atšaukė šventojo Petro bazilikoje kunigų Mišias, prie daugybės altorių daugelį metų aukotas pavieniui, pabrėždamas, kad Eucharistija negali būti jų privatus dalykas, dabartinė jos tvarka Lietuvoje man pasirodė labiau abejotina. 

Ir jau visiškai neadekvati ji pasimatė per pastarąjį laikotarpį Vilniaus arkivyskupijoje. Formali priežastis uždarymui buvo tarytum aiški, nes Vilnius ir jo apskritis dėl didesnio sergamumo pateko į „juodąją zoną“. Tačiau, skaudžiai paradoksalu, kad sprendimas uždaryti Mišias buvo priimtas ne diena vėliau, bet nuo pat Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai iškilmės – kai Bažnyčia švenčia Marijos nuolankią drąsą ištarus Dievui fiat, suprantant, jog tuo ji rizikavo net būti užmušta akmenimis.

Tačiau didesnis paradoksas yra tai, kad kai kurios Vilniaus bažnyčios savo internetiniuose puslapiuose skelbia, o kitur parapijiečiai ir taip sužino, jog tam tikromis valandomis žmonėms yra galimybė priimti Šventąją Komuniją. Neretai tas daroma pusvalandį prieš Mišias ir įprastu būdu: ateina kunigas su kauke, apipurškęs dezinfekantu rankas, ir dalina Komuniją vorele prieinantiems pasauliečiams. Po to jie išvaromi, durys užrakinamos, ir kunigas drauge su zakristijonu ar patarnaujančia vienuole aukoja Eucharistiją vieni.

Taigi, kas vyksta? Mes negalime joje dalyvauti net sėdėdami vienas nuo kito dideliu atstumu, bet Komunija, kaip pati „nesaugiausia“ Mišių dalis, atskirai yra duodama. Suprantu, kai man ją atneša tuomet, kai negaliu į Mišias vykti dėl savo ligos. Bet kodėl labai ribojant dalyvių skaičių, kai bažnyčioje mūsų būtų tikrai nedaug, kai yra galimybė ateiti anksčiau arba net internetu užsiregistruoti, kad patektum  tarp „įleistųjų“, mes vis vien negalime dalyvauti  Eucharistijoje? Juk yra kunigų, kurie praktiškai paliudijo itin saugias jos galimybes, kas pvz. rudenį buvo Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, pas brolius dominikonus ir gal kur kitur, kai Mišių dalyviai likdavo savo atokiose vietose, o prieš Komuniją prie kiekvieno jų prieidavo zakristijonas dezinfekuoti rankas, ir tik tuomet ją nešdavo kunigas. Kokie yra vyskupų motyvai dėl saugumo tartis ne su kunigais, bet su valdininkais, kuriems Eucharistija kaip Gyvenimo duona nieko nereiškia, tačiau jie nekelia tų pačių saugumo reikalavimų kitokio maisto bei alkoholio pardavėjams? 

Vilniuje jau antros Velykos buvo švenčiamos už uždarų durų, atėjo ir Dievo Gailestingumo sekmadienis… Jau šilta, ir būtų galima Mišias rengti saugiai šventoriuje ar panašiu būdu, o žmonės dėl to apsidžiaugtų. Visą savaitę girdėjome Jėzaus žodžius apaštalams „Nebijokite“, tad kodėl jų įpėdiniai Lietuvoje taip bijo, kad labiau klausosi žmonių, nei Dievo? „Išmokome nešioti kaukes, kad saugotume save…“

Visą savaitę girdėjome Jėzaus žodžius apaštalams „Nebijokite“, tad kodėl jų įpėdiniai Lietuvoje taip bijo, kad labiau klausosi žmonių, nei Dievo?

Valdžia mus saugojo griežtais ribojimais, bet kažkodėl sergamumo lygis šį pavasarį vis didėjo. Daug nežinios ir klausimų, o ypač mirties akivaizdoje, bet vieną jų žmonės išgyveno itin skaudžiai dėl tų, kurie ligoninėje negalėjo atsisveikinti nei su artimaisiais, nei priimti Susitaikinimo sakramento.

Tad savęs klausiau kodėl Bažnyčiai tas neparūpo, nors taip gražiai ji kalba apie gailestingumo darbus? Pažįstu kunigą, kuris apsivilkęs „skafandru“ ne kartą ėjo į Reanimacijos skyrių, kur žmonėms to labai reikėjo. Tačiau jo vieno didžiulei klinikai tikrai  buvo maža, todėl gydytojai ir slaugytojai paklausdavo, ar kunigai bijo rizikuoti labiau nei jie, dirbantys su daugeliu mirštančiųjų ir ne vieną kitą valandą? Juk žinome iš Bažnyčios istorijos, kad marų ir didžiųjų epidemijų metu bažnyčios nebuvo uždaromos, ir ne vienas dvasininkas ėjo pas ligonius ir netgi raupsuotuosius, pats tam apsispręsdamas. Gal tuomet jie geriau suprato dvasinės pagalbos svarbą ir taip labai nesibaimino dėl savo kailio, nors šiuolaikinės medicinos galimybių tuomet nebuvo?

Tačiau Geroji žinia, jog Dievas mūsų nepalieka, toliau skleidžiama, bet šį kartą liudijama ir nešama labiau per pasauliečius. Gal karantino apribojimai, neleidžiantys blaškytis po restoranus ir pramogas, gal ligõs ir net mirties akivaizda, apnuoginusi mums egzistencinius klausimus, o gal dar kas nors atskleidė, jog žmogaus širdies poreikis gilesniems dalykams vis tik  yra, ir todėl jis gerokai išaugo. Į ALFA kursus nuotoliniu būdu, įvairius paskaitų ciklus apie tikėjimą, Bažnyčią, žmogų ir Dievo veikimą kasdienybėje užsirašo daugiau žmonių, nei rinkdavosi tuomet, kai pandemijos nebuvo. Jų troškimas bei skaičius stebina, nes registruojasi ir dalyvauja net tie, kurie gyvena svetur, kažkaip susirasdami šias galimybes. Tai liudija Bažnyčios gyvybę bei potenciją, kuri pasireiškia didesne pasauliečių bei vienuolių iniciatyva – pastangomis tų pakrikštytųjų, kurie palengva atpažįsta ir savo atsakomybę Bažnyčioje bei imasi jos. 

Tad vėl iškyla klausimas, ar ne Šventoji Dvasia veda ir byloja Bažnyčiai, jog laikai keičiasi? Gal karščiau ir džiugiau melskimės bei dar drąsiau angažuokimės, kad atsibustų ir tie, kurie gyvena „po senovei“.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

52 KOMENTARAI

  1. „Tad tie mažutėliai, kuriems gyvybiškai svarbi ne vien materiali duona, po vieną tykiai įeidavo ir atokiai stovėdavo su kaukėmis.“ Tikrai? Pas mus kaipmat atėjo policija ir sutvarkė tokią saviveiklą. Pakako budrių piliečių, mikliai paskambinusių, kur reikia.

    • Tą buvau girdėjusi ir baisėjusis tiek dėl jūsų kaimynų, tiek dėl vietos valdžios. Jus išgasdino ir papiktino, bet problema gilesnė Bažnyčios ir valdžios santykiuose. Deja, ji ne mažesnė ir jūsų pačių bendruomenėje, kad yra skundikų, kurių visais laikais buvo. Tuo pačiu tai ir klausimas kaip pats klebonas organizavo jūsų dalyvavimą Mišiose, o ir jūs patys ar laikėtės bent minimalaus saugumo, nes tai ir jūsų atsakomybė. Ir visa tai yra Bažnyčios problema, nes ir mes esame Bažnyčia.

    • Ir visi svetimi.. GG Amerikos pilietis, pagalbiniai vienas is Suvalkijos, kitas is Zemaitijos, vietiniu kunigu tarpe tinkamu nerasta, valdzioje visi savi..

  2. Matyt ne visur taip buvo su policija. Yra ir dorų policininkų. O, šiaip, labai nuostabios gerb. Eglės Laumenskaitės mintys. Verkiau nes parašyta labai nuoširdžiai. Nuo pat pradžių pasijuto arkivysk. G.Grušo „priklausomybė“ nuo valdiško piršto pagrumojimo. Visi žinome, kad Šv. Rašte yra parašyta, jog visi bus prakeikti, kurie labiau tiki žmonėmis, nei Dievu. Nušluos Viešpats nuo žemės ir šią prakeiktą padermę. Ne visus, bet tuos, kurie to nusipelnė.

  3. Gal nesiguoskime tuo, kad Dievas kada nors kažkuriuos nušluos, nes nematome nei jų širdies, nei aplinkybių. Gyvename dabar, tad labiau sekime Jėzaus paraginimu melstis už priešus ir laiminti savo persekiotojus, liudijant Kristų, nes būtent tai stiprina mus kaip Bažnyčią.

  4. Nušluos visus ir atsirinks jau tenai, bent taip rašoma Senajame Testamente. „Aš esu pavydus Dievas.“ Pačamamos, ant vyskupų pečių gabenamos į Šv. Petro baziliką, užantspauduoja Fatimos trečiąją pranašystę, pusiau dingusią Vatikano archyvuose: Bažnyčia pradės pūti nuo galvos.

  5. Manau, kad net „Vyskupų Konferencijoje“ nėra visi tokie, kaip eminencija G.Grušas. Juk nepasekė Vilniaus pėdomis pratęsti draudimą kituose vyskupijose. Yra gerų ganytojų, bet deguto yra. Šiaip, istorijos puslapiuose visko būta ir Vatikane, bet Jėzaus pažadas šv. apašt. Petrui yra duotas, tad ta viltimi remkimės ir dar uoliau melskimės.

  6. Bailys autoriteto neturi ne tik Dievo, bet ir žmonių akyse. Manėme, kad turime ganytojus, o pasirodė, kad tik valdžios klounų liokajus, virpančius iš baimės, kad tik viršininkai nepagrūmotų piršteliu….. Prisikeltų koks Zdebskis, tai vėl numirtų supratęs, kas vadovauja bažnyčiai ir kokių tikslų siekia. Kažin, iš kur toks atkaklus arkivyskupo siekis žmones suvaryti į ,,namų“ bažnyčias??? Gal masonams reikia iškrypėlius gražiausiose Vilniaus bažnyčiose įkurdinti??
    Ačiū gerbiamai autorei uz labai teisingus pastebėjimus – Baznyčią tikrai nebe pati hierarchija valdo…..

    • Zdebskis greitai atgailautu Balbieriskyje ir butu tyla, stai kardenolias Tomkevicius jo aminensija pavyzdys, sazines kankinys, kalinys, tremtinys, pakeite iskilusia plokstele ir viskas.

  7. Kur šio portalo redaktorių atsakomybė?? Kaip galima šiuo sunkiu laiku, kai plinta užsikrėtimai, kai nebelieka laisvų lovų ligoninėse, KELTI Į PORTALĄ ŠITOKIUS FARIZIEJIŠKUS STRAIPSNELIŪKŠČIUS.

    • Milda, turbūt nesilankote ligoninėse. Tikrai būdavo didesnio trūkumo. O dar ir gydytojų pastebėjimai, kad būtų žymiai sėkmingiau gydoma, „jei galėtume gydyti savo galva, o ne pagal kiniečių atsiųstą protokolą“…

  8. švelnus ir teisingas priekaištas Vilniaus hierarchams. Teneįsižeidžia, bet skubiai įsiklauso ir daro išvadas. Bendruomeninė malda gali daug, ir nesinaudoti jos galia – Jėzaus gailestingumo paniekinimas.

  9. Kaip matau, nukreipėte ietis į ganytojus su vizija, jog jie turi būti Zdebskis – kovotojai prieš valdžią? Gyvename su valdžia, kurią patys išsirinkome, o susipriešinimo Lietuvoje ir taip per daug – maža išmanymo ir kryptingo veikimo bendrojam gėriui. Vyskupams nėra paprasta suderinti ganytojo santykį, kurio pasigendame, su visu svoriu jų atsakomybės bei mums nematomų iššūkių ir problemų – jie gyvena tarp kūjo ir priekalo. Tad tai, apie ką rašau, yra ir apie mus visus: kiek turime tikėjimo drąsos ir išminties stiprinti tikėjimą bei pasitikėti Dievu ir mylėti savo artimą? Akcijų nesuorganizuosi, bet melstis už mūsų vyskupus reikėtų nuolat ir karštai, kad jie atlaikytų spaudimus, neįkristų vien į daugybės reikalų tvarkymą, bet skirtu jėgų ir širdies mūsų siuelovadai. Būtent jos mums labai stinga, ir tas stygius reiškiasi persvara kitiems reikalams.

    • Kokie kovotojai, koks Zdebskis, palik nabasnyka ramybeje. Jie turi instrukciju knyga nuo sv.Sosto kaip privalo elgtis , pagal ka ir reakcijos, pretenzijas siuskite Vyskupu kongregacijai…

    • Sakote „..nukreipėte ietis į ganytojus su vizija..“. O vizija tai tokia, kuri primena ST izraelitų išėjimą iš Egipto vergovės. Kieta širdis, kuri neleidžia išeiti, bet Dievas randa būdų įtikinti faraoną paleisti izraelitus. Gal G. G. „…nėra paprasta suderinti ganytojo santykį… … tarp kūjo ir priekalo“, bet kyla klausimas kas jam/jiems yra Dievas? Gal per didelis įsipatoginimas ir kt. nuodėmės laiko baimėje? Tik baimė, tai yra piktojo artumas. Na, o dėl valdžios, tai visi gerai žinome kas ir, kaip išsirinko ją, kuri balansuoja ant teisėtumo ribos. G, G. mes taip pat nerinkome, tad tegu Dievas jį ir „tvarko“, bet jo dėka Vilniaus kraštas atsidūrė vergo-baudžiauninko vietoje. Tad, kartais, Vilniaus vyskupų kartu su Lietuvos valdžia, neištiks jegiptiečių dalia?

      • GG ‘atsivežė’ Bačkis iš Amerikos 1993 metais ruošė įpėdinystei.. dabar turime amerikietį, nes jis ir Amerikos pilietis, tamstos pastebėjimai taiklūs, tik ką tai keičia?

    • Manau, kad sudėtingu metu lengvų, visiems tinkamų, sprendimų neįmanoma pasiekti. Todėl būtų geriausia palaikyti ganytojus, darbuoti visiems kartu, vienytis bendram tikslui, melstis vieni už kitus, o ne kritikuoti sudėtingus sprendimus.

      • Ir leisti jiems manipuliuoti, meluoti, nesiskaityti, o likusiems už ‘feodalo dvaro’ ir toliau būti vergo-baudžiauninko vietoje..

  10. Visada žinojau, kad tarp Dievo šlovintojų yra tiek daug pykčio. Dabar yra tikrai prasta pandemijos situacija Vilniaus mieste ir rajone, tad man patinka ta kritika, nes žmonės atskleidžia koks yra jų tikėjimas, jei gerai – gerai, bet jei yra bažnyčios ganytojų kitoks sprendimas – apipila baisiausiu purvu. Gėda, labai gėda. Manau, kad tiek straipsnio autorė, tiek komentatoriai turėtų atlikti išpažintį ir padaryti dižiulę atgailą. GĖDA.

  11. Jėzus numazgojo kojas visiems savo mokiniams ir liepė tai daryti ir jiems. Be to Jėzus bučiavo Judą, kuris atėjo Jį išduoti. Gal kas nors abejoja tuo ką Jis darė? Gal kai kurie iš mūsų yra šventesni už Kristų? GĖDA jums pasipūtėliams.

    • Judas Jėzų pabučiavo (“Jėzus jam tarė; „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“), ištiesų PP Pranciškus I įnešė daug sumaišties ir chaoso į Bažnyčią. Čia ne pasipūtėlių klausimas, bet kompetencijos, Tiesos, padorumo, garbingumo, pagarbos, ir visa tai trypiama kojomis dėl asmeninių interesų arba piktavališkumo, bei neišmanymo, ignoravimo, dar ir vergiškos baimės prislėgtiems.

  12. Egoistinės ambicijos irgi graužia Bažnyčia iš vidaus, pragaro vartai jos nenugalės, Bet ar atėjęs Sūnus beras žemėje TIKĖJIMĄ?!

  13. Mieli straipsnio skaitytojai. Labai laukiau ne emocinės reakcijos, o argumentuotų pastabų, mūsų Bažnyčios tikrovės refleksijos, nes kalbu apie jos skaudžius dalykus. O kas čia vyksta? Jokios diskusijos, jokios bažnytinės bendrystės, bendro rūpesčio, tarsi nebūtų dėl ko. Tik apsisvaidymas žodžiais (kas jūsų bus „krūtenis“), tarp kurių kažkodėl minite Jėzų, Dievo malonę, gailestingumą, ir dar pagal savo skonį komentuojate popiežius, apeliuodami į Šėtoną. Su juo atsargiai… Laimei, kad užgaulūs ar smurtingi konemtarai yra šalinami. Bet skatau, skaitau ir nesuprantu prie ko čia pats straipsnis. O gal čia kalbos tiesiog kaip prie alaus bokalo? Jei būčiau portalo redaktorius, iškelčiau komentatoriams kriterijus: jei rašoma po konkrečiu tektu, tai jo tema, be to dalykiškai; tam, kad būtų aiškinamasi, išsakomos pozicijos, kurios argumentuojamos, kad kitas galėtų tęsti pateikdamas kitus argumentus. Gal kas man paaiškintų koks jūsų komentarų tikslas?

    • Pastebejimai geri, taciau cenzuros nereikia, isskyrus necenzurinius ir psichinius, o cenzura ivede šorošo bernardinai ir viskas pasibaige, kaip ir patys bernardinai. Del refleksijos, ne visi supranta kas vyksta, nezino feodalo dvaro, prie Backio buvo seima, dabar amerikiecio uzdaras dvaras, uzkulisu ir specifikos. Zmones negauna informacijos, kuri stropiai slepiama, tik nuotrupas, nesuveda galu, o autore parase tai ka kunigas negaletu parasyti is baimes buti persekiojamu, mobingas gajus ir baznycioje, o ir patys kunigai suzaloti, sugniuzdyti, suskaldyti, taip paprasciau tvarkyti vyskupija, Roma toli, Luigi Bonazzi nebera. Nepasiskusi ir nepasiguosi. Kunigas gali tik iseiti, ir ne vienas viduje jau ‚isejes..‘, kazkas teisingai pastebejo vietine baznycia baudziavine! Todel gerai kad Dievas nebekviecia, matyt taip nori apsaugoti savo tauta ir isgryninti hierarchine baznycia, bravo.

    • kad su dvasininkija kažkas tai ne taip, jau ir plika akimi matosi. Ypač po raginimo v a k c i n uotis. Gaila, kad dvasininkas tampa „šundaktariu“, nes nemato, kad medicina tapo komercija, kurios tikslas nėra žmogų išgydyti, bet iš ligonio pasipelnyti. Todėl tikiu visais pasakojimais apie kenksmingumą šių siūlomų preparatų. Kai tik savanoriškai atsisakėme savo nepriklausomybės, imta naikinti Lietuvoje, viskas, kas trukdė užsienio invazijai su savo pakaitalais. Taip nutiko su „Saniteksu“, kur buvo gaminamas pats paprasčiausias į raumenis leidžiamas vit. C. Kai tik žmogus pajusdavo peršalimo simptomus, tai susileisdavai šią ampulę ir… po trečio karto peršalimo nelikdavo. Kaip, dabartiniu metu, būtų puiku pasijutus neaiškų peršalimą, imti ir pasistiprinti vit. C. Manau, komercijai su v a k c i n a c ija būtų „šakės“. Kaip neįtarti mūsų, kai kurių, dvasininkų dalyvavimą šioje komercijoje, nes agituoja ne sveikai gyventi, kaip tai daro D. Kepenis, bet atvirkščiai, siūlo rinktis velnio platųjį kelią, t.y. pavartojai ir sveikas. Tačiau, taip nebūna, kas velnio, tai kaži ar bus naudinga, nes tai gal būti jo spąstai, įviliojant į priklausomybę iki pat mirties.

    • labai taikliai pastebejote apie nusikomentavimus. Tikrai, uztenka vieno – dvieju pusprociu, nepasirasanciu net nicku ir prasideda chaosas komentaruose. Atleiskime jiems, nes jie kalba ko pilna ju sirdis ir patys to nesupranta. Cenzuros tikrai nereikia, Reikia didesnes pagarbos vieni kitiems.

  14. Iš tikrųjų, koks gi tas mūsų tikslas? O gi tas pats. Jūsų ir mūsų. Provokacija. Jūsų tikslas – asmeninis, todėl šiek tiek švelnesnis. Mūsų – nuasmenintas, todėl kiek atviresnis, ko pasekoje galbūt ir šiurkštenis. Bet jis yra tas pats – provokacija, kuri visada būna susijusi su emocija… Ir jūs, ir mes savo tikslą pasiekėme – pabuvome vieni kitiems veidrodžiais, atspindinčiais nepasitenkinimo esama padėtimi faktą, kartu suprantant, kur gali nuvesti neapgalvotas emocinis protrūkis, nesvarbu, straipsnio ar komentarų pavidalu, bet neišvengiamai pagal mūsų asmeninį skonį, kuris visada atrodo geriausias, nes jis yra mūsų… Taigi, ačiū Jums, abipusiai pasiterapinom, o kas Bažnyčiai šiuo metu geriausia – vienas Dievas težino. Paguoda ta, kad ir jūs, ir mes paliudijome, jog esame Dievo Bažnyčiai neabejingi. Iš meilės Jam…. net jei netikusiu šv. Petro pavyzdžiu ir taikėmės kažkam nusukti ausį…

  15. Nesu tikra ar mūsų tikslai tie patys. Mano provokacija gal skriasi nuo čia daugelio pasisakančių, nes ji tam, kad kalbėtumės apie mūsų buvimą Bažnyčioje, galimas paieškas kaip atlaikyti ir keisti šią situaciją. emociški pasisvaidymai vis cituojant Bibiliją ir be reialop minint Dievo vardą, t.y. laužant Jo įsakymą tuo nemojuoti (neminėk Dievo vardo b reikalo) į konstruktyvų kalbėjimą neveda. Ką galite pasiūlyti? Fortumą kviečiant pokalbiui kunikgus ir vuskupus? Kokia tema, kas ruošis, ką kviesime, ko klausime, ką siūlysime? Gal apie tai nemąstome? Suprantu, kad visiems prisikaupė daug apmaudo ir pykčio, bet tai nieko nekuria, o griaiuna: pirmiausia mus pačius ir mūsų viltį, kad Dievas neapleidžia, o be to ir mūsų mąstymui nepadeda. Ką padeda vyksupus išvadinti visokiais epitetais? Ar tas mus paskatina už juos melstis, jei vis minime Jėzų, kuris ir kvietė melstis net už priešus ir laiminti persekiotojus. Beje, ar siūliau ne cenzūrą (teisingai Vilickas daro jog išmeta agresyvius užsipuldinėjimus, kurie atmušą norą net sekti komentarų mintį), bet kalbėjimosi principus, kuriuos jokia cenzūra neįvesi, jei mes tuo remdamiesi nesimokysime kalbėti. Gal pradėkime tam, kad nuo nepasitenkinimo ieškotume sprendimų savo, o ne vyskupų vietoje. Tikiuosi, kad esamebažnytiniai žmonės: dalyvaujame kurios nors parapijos gyvenime, padedaame vieni kitiems. Bažnyčia nėra vien dvasininkai, tad kaip mes pakrykštytieji pasauliečiai galime konkrečiai prisidėti, kad ji keistųsi, jei mes ją mylime? Negi aš rašdau txam, kad provokuočiau tokiam purslavomui? Gal pradedame kitaip?

  16. Vasara lankiausi Bažnytinio paveldo muziejuje. Ten parodė vyskupo arnotą, kurią vyskupas užsidėjęs negalėjo priklaupti, bei jo judėjimas buvo taip pat, labai sunkus. Kodėl? Mat jis buvo nuaustas ir pasiūtas iš gryno aukso siūlų. Manau, kad Dievas leido niokoti tokią bažnyčią, kad palengvėtų jų rūbas. Sakau, gal ir dabar Viešpats mums nori kažką tai pasakyti? Gal dabar į valdžią atėjusios taip vadinamos „mažumos“ yra taip pat siųsta iš aukščiau, kad „palengvėtų mūsų dvasininkijos elitas? Ar galima jiems ką nors pasakyti, t.y. padiskutuoti? Manau, kad jie yra visiškai apkurtę ir apakę. Kaip su jais kalbėti? Juos Viešpats iš šluos, visiškai iš šluos iš Bažnyčios. Atsimenat, kaip Jėzus varė prekeivius iš savo Tėvo Namų?

  17. Gerbiama Irena Egle, kurkite bendraminčių būrelį, tada visi bus tokie, kokių jums reikia, nebus visokių, ir problemos neliks.. Matau vienintelį kelią, kuriuo pasiektumėte savo įsivaizduojamą tikslą… Sėkmės Jums! Vis svarstau, kodėl Jėzus Sosto raktus atidavė ne Jonui, o Petrui….. Matyt, ir ausies nukirtimas suvaidino savo vaidmenį. Ir netgi išsigynimas! Viskas turi savo prasmę… Tik ar ją pavyksta atpažinti??

  18. Ačiū autorei. Puikiai, taikliai, laiku.

    Tikrai, dabar Bažnyčia yra išbandoma. Kunigai pasimato visu savo grožiu, vyskupai. Manau, kad politiniai dalykai irgi gelbsti. Nebemadinga tapo eiti į bažnyčias, lieka vieta tiems, kurie jai ištikimi, Labai sunku būdavo per didesnes šventes savo parapijoje – kai vietoj bažnytinės šventės įvykdavo popšou. Taigi, prasivalymo laikas. Tikiu, kad vyskupai ne tokie bestuburiai, kaip bandyta juos parodyti(ne šiai autorei, o bendrai žiniasklaidoje). Ir policija ne visur bukiai. Ko gero, dabar kaip tik svarbiausia pasauliečiai – kad prabustume, burtumės apie kunigiją, dvasiškai turtėtume, naudodamiesi medijomis. Viskas išeina į gera mylinytiems Dievą.Beje, esu mažos parapijos tyliai aktyvi narė

    Na, ir pabaigai – komentaruose gal koks nors trolis įsisukęs – kai kurių neįmanoma suvokti

  19. Manau, kad atsiskyrimas tarp kaimenės ir ganytojų radosi tada, kai ganytojai ėmė save „stiprinti“ materialiu turtu, bei atsiskyrė Vatikane, kai radosi šios valstybės bankai per kuriuos buvo perskirstomas surinktas turtas. Taip radosi ir… uždaros valstybėlės-vyskupijos kiekvienoje šalyje, kur tik yra katalikai. O ką reiškia „užsidaryti“? Tai lyg kūdra, kuri galiausiai prasmirsta su visokiomis varlėmis ir rupūžiukais, kurie save laiko iškylesniais prieš kitus. Visa tai vadinama nepasitikėjimas Dievu. Tik atvira bendruomenė yra atvira Šventajai Dvasiai, o be Jos mes tik rupūžiukai ir buožgalviukai.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis