Dr. Gintautas Vaitoška. Kaip išauginti šv. Juozapą?

Pradėkime nuo to, kad Juozapui mūsų dienomis būtų buvę sunku. Štai vienas bičiulis iš Austrijos pasakojo, kad susižavėjęs simpatiška mergina, jis priėmė jos pakvietimą apsilankyti socialdemokratų renginyje gražioje Vienos dalyje – ir ten pasijuto nekaip. Mat suprato, kad priklauso pačių problematiškiausių žmonių kategorijai: jis buvo katalikas, konservatyvių politinių pažiūrų, nehomoseksualios orientacijos ir, šalia viso to, dar ir vyras. Pats geriausias žmogaus variantas populiariuose visuomenės sluoksniuose pasižymi diametraliai priešingomis savybėmis pagal visą aukščiau išvardintą „sąrašą.“ Juozapą tokioje situacijoje gelbėtų tik jo šventumas.

Ir Juozapėliai nebemėgstami. Štai kunigas iš Kenijos pasakojo, kad pastaraisiais metais šioje Afrikos šalyje tėvai nebenori, kad gimtų berniukas. Nes visi tarptautinių organizacijų pinigai skiriami mergaitėms: jų išsilavinimui, karjerai ir lyderystės įgūdžiams ugdyti, todėl jos, palikusios savo kaimus, uždirba nepalyginamai daugiau negu be vietos slankiojantys vyrai, nebežinantys, kam reikalinga jų raumenų jėga.

O JAV, kur viskas prasideda ir gal vieną dieną pasibaigs (kas žino?…), jau prieš du dešimtmečius pasirodė garsi Christianos Hoff Sommers knyga „Karas prieš berniukus“, aprašanti jų nuosmukį. Joje autorė teigė, kad Amerikos visuomenėje tapo madinga priskirti patologiją milijonams sveikų berniukų. Prieš jų vyriškumą nusistatyta pamiršus tai, kad iš jų energijos, polinkio varžytis ir bendrai – drąsos pasaulyje – atsirado labai daug gero. „Niekas nesiginčija,“ tęsė autorė, „kad berniukų polinkis į agresiją turi būti išmintingai suvaldytas; jiems reikia drausmės, pagarbos ir moralinių gairių. Jiems reikia meilės ir tolerantiško supratimo. Tačiau jiems nereikia būti patologizuotais.“

Ką daro tie berniukai berniukams nedraugiškoje aplinkoje? Vieni jai priešinasi ir tampa kaip tik tokiais, kokius juos piešia: ant storų motociklų su juodais šalmais sėdinčiais 500 arklio galių variklio valdytojais, savo viršenybę išreiškiančiais garsu, kuris iš Vilniaus senamiesčio pasiekia Naująją Vilnią.

Kiti tampa „emo berniukais“, apie kuriuos Der Spiegel kartą rašė, jog jie merginoms kelia dideles simpatijas dėl savo švelnumo ir gerų pokalbio palaikymo įgūdžių, tačiau kita vertus, jos vis dėlto šiek tiek sutrinka, kada gyvenimo naštos prislėgti jie ima verkti padėję galvas ant merginų pečių. „Kažkas čia lyg ir ne taip“, galvojo tada ne viena mergina. „Lyg viskas pagal planą – jis sutramdytas, nebegąsdina ir nebešūkauja, bet galvą padėti ant peties gal labiau visgi jam norėčiau.“

Dar didesnė vyrų dalis Vakarų visuomenėje, kaip rašo K.S. Hymowitz – beje iš Vilniaus Gaono giminės kilusi žymi amerikiečių sociologė – tampa „vyrvaikiais“ – angl. child – man. Jie dažnai turi koledžo išsilavinimą ir tam tikro lygio pragyvenimo šaltinį, ir tuo naudodamiesi daug ir gerai valgo, daug išgeria, domisi motorais ir merginomis; daugiausia telefono ekranuose, ir retkarčiais, kai lieka neišnaudotų vyriškų jėgų, pasinaudoja jomis ir „realiame laike.“ Hymowitz tokį gyvenimą vadina „paršelių dangumi“ ir šį gyvenimo etapą – ketvirčio amžiaus krize – nes jos adeptai tokioje smėlio dėžėje yra labai laimingi, bet galų gale tampa depresiški ir nebežino, kaip dar save labiau padirginti. Sunku, tikrai sunku būtų buvę Juozapui užaugti mūsų dienomis…

Tad kaip galima būtų išugdyti baikerį, kuris būtų patriotas, iškalbingas ir empatiškas, merginas ne išnaudojantis, bet globojantis, į motociklą įsidedantis duslintuvą leidžiančiam variklio garsui sklisti nuo Domininkonų gatvės tik iki Katedros – na, kuris dar ir gerai uždirba, merginos į jį žiūri su ilgesiu – žodžiu, Šventą Juozapą? (pastebėsime, kad tyrimai rodo, jog net pačios turtingiausios verslo moterys JAV vis vien geidžia ištekėti už jas daugiau uždirbančių vyrų, nors pinigų joms tikrai netrūksta…) Kaip tokį Juozapą išugdyti?

Pradėkime nuo pat mažų dienų: jis turi pabėgti nuo mamos.

Pradėkime nuo pat mažų dienų: jis turi pabėgti nuo mamos. Tyčia truputį provokuoju tokiu pasakymu, nes mama jam yra ir liks svarbiausiu žmogumi jo gyvenime – gal kaip Marija buvo Juozapui. Pirmaisiais jo gyvenimo metais jame formuojasi ką Johno Bolby sukurtas prieraišiosios tėvystės judėjimas vadina saugiu prieraišumu; tai – jo bazinio pasitikėjimo gyvenimu jausmas – kad gyvenimas yra geras, ir kad ir jis pats, ir kitas žmogus yra toks. Tai – giliausias psichikos sveikatos, emocijomis jaučiamos laimės pamatas, kurį turint nei kitų gąsdinti, nei kitų bijoti norisi. Tokiam geram asmenybės pamatui mamos šypsena – kadangi tai jos veidą kūdikis mato pirmaisiais gyvenimo mėnesiais – yra be galo svarbi. Tačiau po šių abipusės ekstazės mėnesių mama turi leisti jam bėgti ir ne sielvartauti, bet džiaugtis tuo jo lakstymu.

Kurgi jis bėga? Užkariauti pasaulio, griauti spintas ir pan. – bet labiausiai – pas tėtį ir paskui tėtį. Jei yra vyresnių brolių – ir paskui juos. Jei pirmieji metai yra bendrai jo stiprios, pozityvios asmens tapatybės pagrindas, tai antrieji – jo gimtinės, vyriškos tapatybės pagrindo formavimosi metai (raidos teorijos svarbiausiu laiku, kai berniukas įsisąmonina, kad yra berniukas, o mergaitė, kad ji mergaitė laiko antrųjų metų antrąją pusę). Mama turėtų nepavydėti atiduoti jį tėčiui – ji juk vis tiek liks svarbiausia moteris jo gyvenime, kurios jis atsisakys tik jei turės drąsos vieną dieną ją palikti ir glaustis prie žmonos (Pr 2:24).

Kartais mama, kad ir padėjusi gražius bazinio pasitikėjimo pamatus pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, berniuko „atiduoti“ tėvui nenori. Kodėl? Nes tas tėvas „blogas“, o jos sūnelis toks švelnus. Tėčiui iš jos teka gamtinė meilė, kada tam Jonui reikia antgamtinės. Ką tokiai mamai galima pasakyti? Jos Juozapėlis užaugs laimingu, ir, beje, ją brandžiai mylinčiu žmogumi tada, kada ji mylės jo tėvą Joną. Tai yra psichologinės raidos aksioma: tik kai vaikas jaučia gerą tėčio ir mamos sutarimą jis auga ramus ir pasitikintis savimi. Kad jį galima mylėti nepaisant blogo tėvo yra iliuzija, iš kurios kyla keletas fundamentalių problemų.

Jei sūnelį laikyti „sau“, jis augs nepasitikintis savimi ir greičiausiai piktas po švelniu paviršiumi. Nė vienas žmogus nejaučia ramybės, kai jo laisvė yra suvaržoma. Taip pat sūnaus buvimas per arti mamos ir per toli nuo tėvo yra klasikinė homoseksualios raidos priežastis, aprašyta jau Freudo ir kitų psichologijos klasikų. Taip užaugęs berniukas jaučiasi silpnesnis už kitus berniukus, tuos „stipriuosius“ idealizuoja, o sulaukęs paauglystės ir įsimyli.

Tokios dinamikos pamatai yra klojami labai anksti – pagrindinai iki trijų metų amžiaus (ir todėl šį potraukį turintys žmonės dažnai sako, kad neatsimena savęs kitokio). Čia, žinoma, svarbus tėčio vaidmuo: su sūnum, kai viskas gerai, jie išvysto gražią vyrišką draugystę. Toks tėtis yra ir geras, ir stiprus – o jei piktas, aštrokas arba tik šeimos periferijoje, ryšys tarp jo ir sūnaus nesivysto. Pirmaisiais trejais metais asmenybės raida, žinoma, nesibaigia, ir ypatingai tėčio vaidmuo svarbus ugdant mažojo Juozapo skaistumą. Kodėl tai taip svarbu?

Šv. Juozapas, suprantama, yra skaistaus vyro archetipas žmonijos istorijoje. Tačiau ši savybė yra platesnė ir gilesnė nei tik gebėjimas susilaikyti nuo gimtinių santykių. Tai gal Juozapui nebuvo sunku – juk jo žmona buvo Dievo Sūnaus motina! Tačiau skaistumas reiškia gebėjimą suvaldyti emocijas – svarbiausią brandžios asmenybės bruožą. Skaistus vaikinas yra drąsus, nes valdo savo baimę, „šalto proto“, nes nepasiduoda emocijoms kai nereikia, ir, žinoma, „nebėgioja paskui kiekvieną sijoną“.

Mūsų laiku tai reiškia – nespokso į telefoną ir todėl gali merginas globoti, o ne jas naudoti. Tai – plati tema, tačiau tai tėtis turėtų įvesti berniuką į meilės paslaptis, atskleisti kovų su savo gimties galiomis prasmę, parodyti Šv. Juozapo – Marijos globėjo, kilnaus riterio idealą. Šalia Dievo, kaip rašo prancūzų šventasis Jean‘as Eudes, Marijos širdis priklausė Juozapui – kaip nuotaka myli savo išrinktąjį. Šv. Juozapas buvo kilęs iš karaliaus Dovydo linijos. Jis buvo kunigas, karalius ir pranašas. A. a. vyskupas Juozas Tunaitis yra kalbėjęs, jog Šv. Juozapo galia visų pirma kyla iš to, kad Jėzus buvo jo paklusnus sūnus. Šis paklusnumas tebegalioja! Tad ypatingai šiais šventojo metais galime būti tikri, kad jo globojami mūsų berniukai augs šventaisiais juozapais.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis