Skaičius sugalvojo žmonės. Šiuolaikiniai žmonės įprato daugelį dalykų (nors ne visus) skaičiuoti dešimtimis, tad kokios nors sukaktys, kurių metų skaičius baigiasi nuliu, iš įpratimo laikomos ypatingomis. Taigi, ir tas nulis ne toks jau niekas, veikiau garbingas skaitmuo.
Sukanka 160 metų nuo tos dienos, kai anuometinės Rusijos užgrobtoje buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje prasidėjo sukilimas. Sukilėliai kovėsi už savo ir visų kitų laisvę, caro valdžia juos korė, trėmė, atiminėjo net raides…
Šis sukilimas parodė, kad be tų abiejų tautų buvusioje Respublikoje yra ir daugiau savo tautinę tapatybę atrandančių žmonių – minėjimuose mačiau net keturias vėliavas. Visko ten buvo tiek, kad sukilimą reikėtų gražiai prisiminti ne tik „apvaliomis“ progomis. Jis yra mūsų genetinėje atmintyje. Bet ar yra toje kasdienėje, dar klausimas.
Vilniuje ir Varšuvoje istorinis įvykis paminėtas oficialiai ir didingai. Labai gražu. Tačiau…
Va ir tačiau… Jau ne kartą sakiau, kad mylėjau ir labai myliu savo tėvynės istoriją nuo senų laikų, o ypač kai tėvynė vadinosi dar ir Didžiąja Kunigaikštyste. Minėtasis sukilimas buvo bene paskutinis šansas pasiekti, kad ta valstybė dar neišnyktų iš žemėlapių ir žmonių sąmonės. Tačiau paskui išnyko, nes žmonių sąmonėje brendo ne didingų kunigaikštysčių, o tautinių respublikų vizijos.
Minėtasis sukilimas buvo bene paskutinis šansas pasiekti, kad ta valstybė dar neišnyktų iš žemėlapių ir žmonių sąmonės.
Nežinau, kiek mūsiškių minėjo, kiek meldėsi ir didžiavosi savo protėvių-sukilėlių kovomis? Asmeniškai pakalbėjęs su tuo ar anuo lietuviu apie sukilimą ir Didžiąją Kunigaikštystę, supratau, kad daugeliui jis nesukelia beveik jokių sentimentų. Taip, buvo kažkas tokio, bet labai seniai ir nežinia dėl ko. Sovietinė ir „šapokinė“ istorijos samprata vieniems sukilimą padarė kažkokiu ten valstiečių maištu (net klausė, o tai čia tas Tadas Blinda???), kitiems kažkokia lenkų bei rusų akcija, kurioje lietuviai ir vėl buvo nekaltos aukos, prarado raštą ir kitus brangius tautai dalykus.
Taigi, tas lietuvių santykis su istorija vis dar nepasikeitęs – visa, kas nutiko po Vytauto ir iki Maironio yra ne mūsų ir mums neįdomu… Beveik niekas nežino, kas gi valdė Lietuvą po tos nelemtos Vytauto mirties. Nemažas nuošimtis, tikrai ne pradinio išsilavinimo, tautiečių mano, kad Barbora Radvilaitė yra literatūrinis personažas, o Tadas Blinda – tai tikrų tikriausias.
Nesistebiu, kad baltarusiams ir ukrainiečiams Lietuvos istorija tampa įdomesnė, nei lietuviams. Mūsų santykis su istorija yra jau ne pirmą kartą minima problema… Kažkada galvojau, kad nepriklausomybėje išaugusi karta istoriją jau skaitys kitaip. Progresas yra, bet svarbių sukakčių proga pamatai, kad jis dar labai menkas – atminties ydos įveikiamos ne taip jau lengvai.
Buvo ir kitas „tačiau“. Nuliūdino ir lenkų politinė spauda. Istorikų ir politologų publikacijose apie tą, kaip jei vadina, Sausio sukilimą, vyravo gerokai minorinės nuotaikos. Sukilimas buvo ilgai ruošiamas, bet galiausiai planas nepavyko, dalis sukilėlių ir jų vadų tyčia – netyčia pramiegojo sukilimo pradžią, kariavo veik kiekvienas už save, gi politinio elito tarpe patriotų ir išdavikų santykis buvo beveik vienas prie vieno. Vaizdelis nelabai gražus.
Mes turime garbingus to sukilimo simbolius – Sierakauską, Kalinauską, Mackevičių. Lenkai vardina kur kas daugiau pavardžių, bet ne apie kiekvieną atsiliepia su pagarba. Būtų galima diskutuoti, prisiminti, paliūdėti, dar kartą aprašyti kovas su kur kas geriau ginkluotu, bet nemotyvuotu priešu. Šia prasme karuose nedaug kas keičiasi. Bet nutariau prisiminti, kas šios šventės atmintyje šiemet.
Jei jau kalbame apie garbę, tai tikrai geru žodžiu minimas paskutinis formalus sukilimo vadas, vadinamasis diktatorius, Romualdas Trauguttas. Parašiau lietuviškai, nes tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaikas nuo vadinamos Lietuvos Brastos.
Nebuvo jis nei karštakošis avantiūristas, nei kietakaktis sąmokslininkas, o „pašauktas“, kai sukilimas jau blėso. Iki galo atliko savo misiją, nieko neišdavė ir nuoširdžiai tikėjo Dievu. Čia net šyptelėjau – sako, visais laikais nuo pat Jogailos – geriausi lenkų valdovai ir vadovai buvo gimę Lietuvoje. Romualdas vadovavo kovojusiai valstybei, bet tai dar didesnė garbė. Turėtų būti garbė, bet savo asmeninės apklausos būdu pabandęs ištirti, ką lietuviai žino apie tokį Trauguttą, gavau rezultatą artimą nuliui, kuris šiuo atveju buvo visai ne garbingas. Dar viena atminties ydų pasekmė.
Po visų šių padejavimų vis tik norisi, kad to minėto sukilimo mūsų širdyse būtų kur kas daugiau. Varšuvoje yra Traugutto gatvė. Galėtų apie tai pareflektuoti būsimieji Vilniaus merai. Ir istoriją prisimintume, ir tautinių grupių santykiams nepakenktų…
P. S. O šiaip tai dar ir istorinė replika šiandienos lietuviams, tikintiems visokiomis Rusijos demokratijomis ir jos slaptu kultūros humanizmu. 1863-64 metų sukilimas kraujyje skendo ir kabojo kartuvėse, kai Rusiją valdė imperatorius Aleksandras II, toks anų laikų reformatorius – „gorbačiovas“, sako, rusų liaudyje žinomas Išlaisvintojo pravarde. Mus bandė „kultūriškai“ išlaisvinti nuo lotyniško rašto bei Romos tikėjimo. Tokie tad ten rusiški išlaisvinimai…
Datas pakeiskite, ne 1963 – 1964 tais tai vyko. Šimtmečiu anksciau.
stebina OPtv.Ar moralu teisti jau dabar ukrainiečius ir Zelenskį, jau dabar, dėl padarytų klaidų,kai jie ginasi nuo rusų ordų.Sakoma ,kad „gulinčio nemuša“.O OPtv su pasimėgavimu smerkia ukrainiečius ir beveik nekritikuoja rusų.Juk lietuviai irgi per mažai pasiruošę gintis.Irgi daro klaidas,bet kažkoks nenormalus šios OpTV požiūris.Lietuvos įvykius jie nušviečia teisingai…Arba dėl Vokietijos,-kartoja ir kartoja,kad ji neturi tankų.Tai kodėl ta Vokietija kitoms šalims neleidžia jų tiekti?Arba jau metai ,kai vyksta karas,negi Vokietija per metus nepasigamino nei vieno tanko?
Labai netolimos istorijos atmintis ne tai kad šlubuoja – subjaurota ir vis dar bjaurojama
oi…. dėl datų, tai tikra žioplystė… kaltas labai kaltas
jei būtų jie laimėję, Lietuvos nebūtų jau seniai…nykstam ir dabar, vareikiai…kodėl apie tai tylite…“naujos tapatybės“ ar senos ieškote, savo užmiršę…
JS? Nykstam kuria prasme? Kad neturim vaikų? Čia gal ne Vareikio kaltė? Viskas šiaip jau mūsų valioje… Jei žudomės, tai patys… Turime šiandien kai ką, ko istorijoje niekada neturėjome, pvz. vienu metu Vilnių ir Klaipėdą. Ir dar daug ką turime, tik mažiau verkime ir… nebijokime
Yra vienas svarbus neatitikimas visuotiniame požiūryje į karą, kur iame Rusija ir Putinas vaizduojami kaip agresoriai, o Ukraina kaip vargšė užpultoji, kurią gina visas šviesusis aukštos moralės demokratijos pasaulis, kovojantis už tautų laisvę ir suverenitetą.
Galima sutikti su tuo, kad Rusija yra agresorė ir kad Ukraina yra užpultoji šalis.
Tačiau visiškai neišeina sutikti su tuo, kad Ukrainą gina šviesusis demokratijos pasaulis, kovojantis už tautų laisvę ir suverenitetą.
Melo pandemijos eiga parodė, kad vakaruose nėra jokios demokratijos, taigi neįmanoma, kad diktatūra kovotų už demokratiją
Ukrainą gina tie patys davosininkai, kurių sąskrydžius lydi būriai prostitučių, tie masonai, kurių vienas iš veikėjų Švabas yra surašęs juodu ant balto jų žmonių pavergimo, įstūmimo į neišgyvenamas sąlygas, tautų naikinimo planus, kurių pasaulinis melas ir teroras matomas iš jų darbų pseudopandemijos metu. Taip pat mūsiškiai lyderiai iš valdančiųjų partijų mažai atsilieka nuo savo davosinių patronų tiek moraline tiek politine prasme. Valdančiųjų gretose klęsti narkomanijos sustiprinto ir iškreipto seksualumo vertybės, neaplenkiant net pedofilijos, kurių žingsniai politikoje taip pat yra adekvatūs davosiniams Švabo planams – keliamos energijos kainos, smukdoma ekonomika, ypatingai smulkusis verslas, naikinama lietuvių kalba, tautinės vertybės, atmintis, tikėjimas, dorovė, pseudopandemijos metu buvo prieita iki tokio fašizmo laipsnio, kuomet per valstybinę televiziją žiūrimiausiu metu buvo siūloma diskriminuoti nesiskiepijančius bei jų vaikus iki tokio lygio, kad iš jų būtų atimama viskas, įskaitant net ir maistą,
Labai mažai tikėtina yra, kad šie veikėjai, diegiantys fašizmą, staiga imtų kovoti už tautų laisvę ir suverenitetą, stiprinti valstybes – už tas vertybes, kurias jie stengiasi visomis jėgomis naikinti.
Neįsivaizduojama būtų jei būris hienų ir jų pavaldinių šakalų staiga eitų ginti užpultų avelių nuo jas užpuolusio ir draskančio vilko, tam kad gražintų joms saugumą ir ramybę.
Atsižvelgiant į šias išvardintas mintis manau yra tik vienas galimas karo Ukrainoje situacijos aiškinimas:
Abiejose karo pusėse – tiek rytuose tiek vakaruose vadovaujančiuose postuose sėdi vilkai ir hienos, kurie valdo savo aveles, pjudo jas, plauna joms smegenis, nukreipia vienas prieš kitas, kad jos žūtų, naikintų vienos kitas ir mestų į karą visus savo resursus. Kad jų mintys būtų nukreiptos vien į karą, kad nematytų hienų vykdomos plėšrios klastos, kad nusilptų būtų nepajėgios nei ginti tautų, nei valstybių nei savo naikinamo ūkio. Taip pat karas yra patogi priedanga hienoms aiškinti, kad valstybes naikina ne jos, bet tai vyksta dėl karo, sukeltos krizės.
Ir be to, koks neįtikėtinas sutapimas ir atsitiktinumas. Kai tik išseko viena pasaulinė dėmesį kaustanti ir baimę kelianti krizė, momentaliai, kaip pagal planą, atsirado kita,
Nuo karo nenukenčia nei vilkai nei hienos jie tik pelnosi, žūsta ir savo namus bei viso gyvenimo turtą praranda tik avelės.
Karas yra puikiai tinkamas būdas Švabo knygoje iškeltiems žmonių ir valstybių, jų ekonomikų griovimo tikslams siekti bei su karu nesusijusiems griovimo darbams maskuoti, ir dar labai didelis klausimas yra ar vilkai ir hienos neveikia vieningai ir nusikalstamai prieš visą žmoniją, tam kad keltų chaosą ir destrukciją pasaulyje, kurių galutinis tikslas ir noras yra visų žmonių visuotinė kontrolė ir vergovė.
Matykme vilkus ir kitus plėšrius padarus avių kailyje, kad nebūtume jų vedžiojami už nosies ir vedami ten, kur jie labai norėtų.
Įvardinkime daiktus tikraisiais jų vardais.