Prieš metus daug kam netikint kruvinas psichopatas V. Putinas pradėjo agresiją prieš niekam negrasinusią Ukrainą. Jis ir jo pasiųsta orda žudė vaikučius, senutes, motinas, dukras, tėvus, sūnus ir kankino, kankino, kankino… O dar griovė, ir toliau griauna, ko pats nesukūrė.
Ką šis išprotėjęs sėbras bevapėtų pats (o tikriausiai antrininkų lūpomis, nes yra bailys), niekas jau nebetiki ir nebetikės. O jei tokių yra, tai jie patys kuoktelėję. Koks sveiko proto ir visiškai empatijos nepraradęs žmogus gali patikėti, kad kažkas siekia užkariauti Rusiją?
Bent jau ne NATO. Ir ne todėl, kad esu NATO valstybės atstovas, rašantis šias eilutes. Ne, NATO nesivels į karą dėl dviejų gana aiškių priežasčių. Pirma, ji ne tam sukurta, kad kažką užkariautų, o antra, tai nemaža dalis jos narių taip gerai gyvena, kad supranta, jog karas to gyvenimo nepagerins, o pabloginti gali.
Tai gana pragmatiški ir gana žmogiški argumentai. Kam kariauti, jeigu savo gyvenimą gali pagerinti prekiaujant? Ir neliaupsinant savęs, kokie mes geručiai, tiesiog vadovaujantis sveiko proto logika ir bendražmogiška empatija netikiu, kad NATO tarpe atsirastų tokių, kurie siektų sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, o tai reiškia, neišvengiamai, branduolinį karą. O tai jau kelias į Armagedoną, tai yra į niekur…
Nežinau pasaulyje normalaus žmogaus, ne išsigimėlio, kuris logiškai galėtų pateisinti šį Putino ir jo banditų pradėtą karą. Kam jis jiems reikalingas ir kokia jiems iš to nauda? Atsakymas – niekam ir naudos jokios. O visokios sapalionės apie imperijos ar SSRS atkūrimą tai tik sapalionės, nes, visų pirma, tai nerealu, o antra, ką tuo jie laimėtų? Juk šiandieninė Rusija pasaulyje – viena iš potencialiai turtingiausių šalių. Ji turi 1/6 mūsų planetos sausumos ploto, o savo žemėse – beveik visą Mendelejevo lentelę. Jie gyvena ant pasakiškų turtų.
Šį teiginį patvirtina ir Rusijos milijardierių skaičius ir jų pasakiški suvogti turtai. Tik prieš penkis metus viešai buvo skelbta, kad iš Rusijos išvogta ne mažiau 5 trilijonų dolerių turto. Manome, kad ženkliai daugiau.
Tačiau Rusija nesugeba žmogiškai tvarkytis savo kieme. Jie tiesiog blogi šeimininkai. Ir nors Rusijoje yra kapitalizmas, bet, deja, jis veikia pačia savo šlykščiausia forma, tai yra: kas galingesnis, tas ir turtingesnis. Joje pilnai įteisintas kriminalinio pasaulio mentalitetas. „Pachanas” (tai, vagių žargonu, vyresnysis) žino, ką daro, „šestiorkos” (tai pachano valios vykdytojai) be svarstymų vykdo jo paliepimus.
Priimant šį naratyvą už pagrindą, galima surasti vienintelį teisingą atsakymą, kam V. Putinui karas. Jis jam reikalingas, kad surastų paaiškinimą liaudžiai, t. y. sukurtų mistinį priešą, jog Rusiją kažkas nori užpulti ir sunaikinti. O tai pas juos suprantama gyvuliškai primityviai: jie mus visus išžudys. Tada geriau žudykime mes.
Ir tai V. Putinas daro iš baimės, kad beteisė ir puspadžiu gyvenanti liaudis vis tik gali pradėti mąstyti: o kodėl Rusijoje tiek daug milijardierių, o mes vos pragyvename. Taip jis elgiasi iš baimės. Jis bijo ne NATO. Jis bijo paprastų rusų. Jei nebijotų, jis nebūtų aklinai užblokavęs informacijos iš pasaulio.
Tada logiškas klausimas: o kodėl Vakarų valstybės, turinčios superines technologijas, nesugeba pralaužti V. Putino informacinės blokados.? Ir lai neaiškina, kad tam trūksta techninių galimybių. Kaip SSRS „glušino” radijo balsus iš anapus, o mes vis tiek bent dalį jų girdėjome.
Tik objektyvią informaciją Rusijai ir jos liaudžiai privalo teikti pirmiausia tie, kurie gerai supranta ruso mentalitetą ir, antra, tie teikėjai jokiu būdu neturi būti taip vadinamo praeito šimtmečio 90-jųų metų demokratai. Būtent juos Rusijos liaudis ir tapatina su šalies išvogimu. Ir, deja, tiesos dėlei privalome pripažinti, kad tai žiauri, bet tiesa. Prie Boriso Jelcino Rusija ne tik išsivadavo iš SSRS, bet ši buvo išvogta ir tapo nematytai korumpuota. Būtent tada tam buvo pramintas kelias, kuriuo eidamas V. Putinas ir sukūrė vagių valstybę.
Kalbant apie mūsų kai kurių politikų ir pareigūnų veiksmus ir reagavimą, matosi visiškas to, kas įvyko ir vyksta Rusijoje neišmanymas. Atrodytų paprastas pasakymas: Rusiją reikia sunaikinti. Iš pirmo žvilgsnio ir jausmų sukeltų vaizdų, iš to, ką jie daro Ukrainoje, paveiktas mūsų protas ir visa esybė tam pritaria.
Tačiau susimąstęs pradedi suprasti, kad toks sakymas, tai pylimas vandens ant Putino malūno, nes jis Rusijos liaudžiai tą patį vis kartoja: NATO nori Rusiją sunaikinti. Mūsiškiai, sakydami, kad Ukraina ir mes laimėsime tik tada, kai Rusija bus sunaikinta, kartojame jo mantrą. Ir praktiškai jam pritariame.
Mes privalome kalbėti tik apie Ukrainos pergalę ir apie tai, kad šis karas nereikalingas Rusijai. O kaip gyvens Rusija po Ukrainos pergalės, nuspręs Rusijos žmones. Tai atitiktų mūsų demokratinę orientaciją.
Manau mūsiškiai, labai mėgstantys sureikšminti ekonominių sankcijų Rusijai reikšmę, šiomis dienomis (truputį atšalus) gavo gero šalto dušo. Tai turėjo atsitikti, kai buvo paskelbta, kad Rusijos ekonomika praeitais metais susitraukė tik 2,2 proc., ir pagal TVF prognozes kitais metais gali net truputį ūgtelėti.
Tai įvyko ne tik dėl Rusijos energetikos išteklių ir jų kainų, bet ir dėl pačios kapitalizmo prigimties: žmonės pirmiausia vertina pinigą, ir jei atsiranda galimybė užsidirbti, jie tai ir daro. Tai amoralu. Sutinku. Tačiau žmones taip elgtis skatina įgimtas gobšumo jausmas. O sąžinės graužatį, jei tokia pas ką atsiranda, galima nuraminti, kartais iš tų uždirbtų pinigų kažkiek paaukojant Ukrainai remti.
Skamba ciniškai, bet, deja, tai realybė. Lygiai taip pat ciniškai elgiasi ir nemaža dalis Vakarų politikų, vis žadėdama ir neduodama ginkluotės, arba duodama jos tiek, kad net už juos gėda darosi.
Ta pati pasaka be galo su Rusijos oligarchų turto ir lėšų užšaldymu ir konfiskavimu. Pradžioje vyko keletas parodomųjų akcijų, daugiausia demonstruojant jachtų areštus, o kiek vėliau ir visai nurimo. Dabar jau girdime, kad tų taip garsiai „ištriūbintų” 300 milijardų išvis nerandama.
Tai tie gana gąsdinantys pavyzdžiai, kurie Vakarų vieningumą ir rimtą atsaką kruvinam agresoriui per dažnai paverčia farsu. Juk visiems turi būti aišku, kad ukrainiečiai, kad ir kokie didvyriai bebūtų, patys vieni prieš šią, lai nudriskėlių, bet gana skaitlingą ordą atsilaikys sunkiai. O jei jie neatsilaikys, mes būsime kiti.
Todėl gal laikas baigti plepalus ir rimtai užsiimti darbais? Tik klausimas, ar turime tą sugebančių?
Autorius uždavė gerą klausimą – kam naudingas yra šis karas, kuriai pusei jis atneša naudos, ko juo norima pasiekti?
Straipsnyje yra ir atsakymas į šį klausimą – naudos jis neatneša niekam, jokių tikslų juo nepasiekiama.
Kas gali pasakyti kokie yra tarkime Rusijos tikslai šiame kare?
Ko siekia Rusija šiame kare, kurias konkrečiai sritis ji norėtų okupuoti, ir ką iš to norėtų laimėti?
Atsakymas yra toks, kad nežinia ko siekia Rusija, ji puola tai vienas sritis, tai kitas, ji neturi veiksmų plano, jos elgesys yra be jokios strategijos, ji neturi konkrečių tikslų ir konkrečios strategijos.
Jei Rusija neturi jokios strategijos, neturi aiškių tikslų, tai kyla klausimas koks aplamai yra karo tikslas, tai kam jis reikalingas, kokią jis teikia naudą?
Jei nėra jokių karo tikslų ir jokios jo naudos, vadinasi tai beprasmis karas.
Vadinasi naikinama šalis, žūsta žmonės, keliama tarptautinė baimė, keliamos pasaulinės energetikos kainos, smukdomi verslai, ypač smulkūs – ir visa tai daroma negaunant jokios naudos nei vienai iš kariaujančių šalių.
Mes net nepagalvojame, kad šio beprasmio karo prasmė ir tikslas gali būti ne užkariautos teritorijos, bet būtent tarptautinė baimė, kylančios kainos ir griūvančios ekonomikos. Yra pasaulyje sluoksnių, kurie yra suinteresuoti sukelta pasauline panika ir sugriautomis valstybėmis ir ekonomikomis. Šiuos tikslus savo knygoje yra iškėlęs Švabas, oficialus Davoso klubo įkūrėjęs, šis karas puikiai įvykdo jo knygoje iškeltus tokius pasaulio valstybių, žmonių išekinimo ir pasaulinės suirutės sukėlimo planus, kurie reikalingi šiems sluoksniams norint privesti pasaulio bendruomenę iki kiek įmanoma didesnės desperacijos ir beišeitiškumo, tam, kad po to žmonija lengviau sutiktų su fašistiniu režimu be jokių žmogaus teisių, be jokių konstitucijų, be jokių demokratijų, vien pasiūlius jai kokį nors mažą garantuotą pajamų minimumą.
Atkreipkite dėmesį, kad karas kilo iškart, vos tik spėjo išsekti melo pandemija. Vos tik nepavyko vienas baimės kėlimo ir pasaulio griovimo projektas, iškart buvo imtasi atsarginio varianto.
Karinio konflikto plėtimasis yra naudingas davoso grupei (kuri yra masoniškos prigimties), nes kuo didesnis konfliktas, tuo didesnę baimę ir desperaciją jis kelią, tuo didesniu tempu nyksta ekonomikos. Manau, kad prieš pat fašistinio režimo įvedimą yra suplanuoti ir branduoliniai smūgiai, dėl ko davosošvabomasonai gali tikėtis maksimalios pasaulinės panikos ir visiškos griūties.
Jei norime išvengti suplanuoto karo, jo išsiplėtimo į kitas valstybes, branduolinių smūgių ir atominės katastrofos, turime liautis eiti ten, kur esame vedami, kur nutiestas mums kelias. Turime liautis mąstyti jų primestais propagandiniais šablonais. Turime atsimerkti, šiandien, dabar, nedelsiant permąstyti ir suvokti tikrąsias karo priežastis, įvardinti tikruosius kaltininkus ir visi vieningai, visi žmonės, visos tautos, valstybės ir jų turimos struktūros kartu imtis veiksmų ir neutralizuoti jų veikimų pasekmes, jų poveikio struktūras.
Tebūnie taika, gerovė ir teisingumas.
Karas Ukrainoje skirtas atlikti dar vieną – dėmesio nukreipimo funkciją.
Atkreipkime dėmesį kad ir į tikrai gerbiamo šio straipsnio autoriaus reakciją į karą.
Autorius yra labai stipriai susinervinęs, labai pasipiktinęs vykstančiais karo žiaurumais. Jis netveria savy iš piktumo Putinui ir jo agresijai. Autoriaus visas dėmesys yra sukoncentruotas į karą, panašu, kad karas šiuo metu yra vienintelė pasaulinė autoriaus kaip ir daugelio kitų žmonių problema. Karas ir Putino agresija daugumai žmonių daro tą patį, ką daro raudonas skuduras buliui. Vos pamatęs raudoną skudurą bulius įsiunta ir visą savo dėmesį sutelkia į jį, norėdamas žūt būt tą skudurą nugalėti. Apimtas įsiučio bulius nustoja matyti visumą, Buliui atrodo, kad šis skuduras egzistuoja pats savaime, kad jis ore kabo taip pat savo paties jėgomis. Bulius, apimtas didžio piktumo, nebemato kad tą skudurą laiko iškėlusi toreodoro ranka ir kad šiuo skuduru toreodoras mosuoja buliui prieš akis tyčia norėdamas jį įsiutinti. Taip pat bulius, apimtas įsiučio, nebemato, kad toreodoras kitoje rankoje laiko specialiai paruoštą nušveistą ir išgaląstą durklą, kuriuo planuoja smogti mirtiną smūgį tiesiai į buliaus širdį vos tik šis pakils lemiamai atakai prieš apgaulei ir dėmesio nukreipimui mosuojamą skudurą.
Bulius, norėdamas išsaugoti savo gyvybę, turi nepasiduoti manipuliacijoms, nežiūrėti vien tik ten, kur jo žudikas norėtų kad jis žiūrėtų. Norėdamas apsisaugoti bulius turėtų matyti visumą – ir raudoną skudurą ir jį laikančią ranką ir toreodorą ir kitą jo ranką su durklu ir paklausti savęs, ką visa tai reiškia. Bulius turėtų neprarasti sveikos nuovokos, nepasiduoti aklam įsiūčiui ar paniškai baimei, tiems pamatiniams destruktyviems jausmams, kuriuos stengiasi sukelti potencialus žudikas. Taip pat bulius turėtų tarti savo priešininkui – tu nori mane įtikinti, kad raudonas skuduras yra vienintelis mano priešas, bet dabar imkime ir pakalbėkime apie tave patį, parodyk, mielasis, ką slepi kitoje rankoje už nugaros.
Matykime visumą
Dievo palaimos autoriui.
nuoširdus ačiū