Darbas ar gyvenimo būdas?

ŠaltinisARTUMA

Šiuo straipsniu nenoriu ko nors kažkam įrodyti ar kelti dar vienos diskusijos apie vyrų ir moterų lygybę; anaiptol, norisi kalbėti apie tai, kaip jie vienas kitą papildo ir būdami šeimoje, ir įvairiose tarnystėse Bažnyčios gyvenime. Joje labiau nei kur kitur esame pakviesti tapti vienas kitam duona, pašaukti dovanoti savo gyvenimus vieni kitiems – tik taip tampame gyvąja bendruomene. Bet vis dėlto – moters reali vieta Bažnyčioje ar tik klauptuose?

Darbas ar gyvenimo būdas?

Sukūrė kaip vyrą ir moterį „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį;  vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27) – skaitome Pradžios knygoje. Nuo pat sukūrimo pradžios žmonijoje reiškėsi šis santykis, gal dėl to ir nereikėtų stebėtis, kad tai yra nuolat analizuojama tema. Tačiau šias diskusijas dažnai papildo ir krikščioniško pasaulio klausimai – kokia moters vieta Bažnyčioje?

Nors Jėzus pasirinko dvylika apaštalų vyrų, negalime teigti, kad jis ignoravo moterų vertę ar jų darbus. Skaitydami tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą randame daug moterų, kurios tarnavo, buvo išgydytos, darė įtaką vieno ar kito asmens gyvenimui; net prie kryžiaus matome ne dvylika apaštalų, bet moteris ir mylimą mokinį Joną, jau nežiūrint to, kad prisikėlęs Jėzus pasirodo pirmiausia Marijai Magdalietei, ir jos užduotis buvo paskelbti šią  džiugią žinią kitiems.

Apaštalas Paulius, atvykęs į pirmą miestą savo kelionėje, sutiko Lidiją – moterį, kurios širdį Viešpats atvėrė, ir ji įtikėjo. Per moterį krikščionių tikėjimas atkeliavo į Europą, kaip per Moterį į pasaulį atėjo pats Jėzus. Atrodo, užtenka to, kad moterys jaustųsi svarbios ir pakankamai įtakingos religiniame gyvenime. Dažniausiai ir daugelio mūsų tikėjimo pirmuosius žingsnius padeda žengti močiutės, mamos.

Moteris Bažnyčioje

Keistai man atrodo kovojančiosios dėl moterų kunigystės; drįsčiau jas apibūdinti kaip nesuradusias savęs arba neatskleidusias savo moteriškumo. Tikriausiai, pasiekusios savo, jos vis tiek nebūtų  laimingos. Tuomet moteris, idant būtų savimi, tampa vyro priešininke, eikvoja jėgas kovodama dėl lyčių lygybės, šitaip vienos lyties tapatybė bei vaidmuo akcentuojami kitos nenaudai, sukeliant žalingą antropologinę painiavą, kuri dažnai skausmingai veikia tiek vyrų, tiek pačių moterų ir net šeimos tapatybę (plg. Tikėjimo mokslo kongregacijos Laišką Katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje, pasirašytą tuometinio kongregacijos prefekto, vėliau popiežiaus Benedikto XVI).

Norint išties tarnauti žmonėms nereikia titulo, kartais net nereikia sutanos, pakanka atviros širdies ir troškimo dovanoti savo gyvenimą kitiems. Moterų vaidmuo Bažnyčioje ryškus tose šalyse, kur jos sudaro lankytojų daugumą ir yra aktyviai įsitraukusios į parapinę, socialinę veiklą – jos aktyviau jungiasi kurdamos maldos, savitarpio pagalbos grupes, įvairias socialines paslaugas teikiančias organizacijas.

Norint išties tarnauti žmonėms nereikia titulo, kartais net nereikia sutanos, pakanka atviros širdies ir troškimo dovanoti savo gyvenimą kitiems.

„Tarp pamatinių vertybių, susijusių su konkrečiu moters gyvenimu, aptinkama ta, kuri vadinama „gebėjimu būti dėl kito“. Nepaisant to, kad kai kurios feministinės srovės reikalauja „buvimo dėl savęs“, moteris išlaiko gilų intuicinį jausmą, kad geriausią jos gyvenimo dalį sudaro veikla, orientuota į kito budinimą, auginimą bei apsaugą“, – teigiama laiške.

Marija – moteriškumo pavyzdys

„Kalbant metaforiškai, galima sakyti, kad Marija yra tarsi Bažnyčios veidrodis, kuriame pastaroji gali pažinti savo pačios tapatybę, taip pat širdies polinkius, laikysenas bei veiksmus, kurių iš jos laukia Dievas. <…> Nuoroda į Mariją bei jos klausymo, priėmimo, nuolankumo, ištikimybės, šlovinimo ir laukimo laikysenas, užuot teikusi Bažnyčiai atsitiktiniu moteriškumo modeliu grįstą tapatybę, daro ją Izraelio dvasinės istorijos tęsėja. Jėzuje ir per Jėzų tokios laikysenos tampa kiekvieno pakrikštytojo pašaukimu“ – rašoma minėtame laiške apie vyro ir moters bendradarbiavimą.

Nesvarbu, koks būtų mūsų pašaukimas, gyvenimo būdas – šios savybės sudaro esminį krikščioniškojo gyvenimo tapatybės aspektą. Šių savybių turėtų siekti kiekvienas krikščionis, tačiau moteris jomis gyvena ypač intensyviai bei natūraliai.

Dar vienas Marijos bruožas – tarnystė; ji nevadovavo – tarnavo. Ir jei kalbame apie moteris, esančias vadovaujamose pozicijose bažnytinėse iniciatyvose, šio bruožo jos neturėtų apleisti. Galbūt reikia laiko, o gal brandumo, kad vadovaujamą postą priimtum ne kaip garbę, bet kaip atsakomybę ir tarnystę. Svarbu, kad ta tarnystė ateitų ne tik iš pareigos, bet iš meilės.

Pati daug metų dirbu bažnytinėje institucijoje ir kuomet kas nors paklausia, koks mano pagrindinis darbas, juokaudama atsakau – pirmiausia mylėti. Tame yra daug tiesos, nesakau, kad to jau išmokau, vis dar mokausi, bet tik meilė iš tiesų įkvepia tikrai tarnystei, moko nepanaudoti savo galios netinkamai; tik meilė leidžia pastebėti tą, kuriam labiausiai reikia pagalbos, tik meilė leidžia matyti ne tik akimis, bet ir širdimi.

Papildyti vienas kitą / Cathopic nuotr.

Papildyti vienas kitą

Marija niekada nerodo į save, neaukština savęs, bet rodo į Jėzų. Ji paklusniai ir nuolankiai elgiasi Kanos vestuvėse, liepdama: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5), ištikimai lydi Jėzų jo kančioje, ištikimai meldžiasi drauge su apaštalais. Tame pačiame laiške aptariama, kad moteris turi specifinių gebėjimų, ypač – intuiciją. „Toks gebėjimas, realizuojamas ar potencialus, yra tikrovė, iš pagrindų  ženklinanti moters  asmenybę. Jis leidžia moteriai labai greitai subręsti, suvokti gyvenimo rimtumą ir nuo to neatsiejamą atsakomybę. Tai išmoko ją jausti bei gerbti konkrečius dalykus, priešingus abstrakcijoms, kurios  dažnai neša mirtį  individo ir visuomenės egzistencijai.

Galiausiai  moteriai  net  beviltiškiausiose situacijose būdingas nepakartojamas gebėjimas nepalūžti ištikus nelaimei“, – teigiama laiške.

Kiekviena moteris yra apdovanota daugeliu savybių ir dovanų, kuriomis Bažnyčioje gali pasitarnauti. Jau Pradžios knygoje apie sukūrimo istoriją skaitome: „Viešpats Dievas tarė: ‘Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką’“ (Pr 2, 18). Čia nerašoma: „sukursiu konkurentą arba kitą lygiai tokį patį“ – ne! Rašoma, kad sukurs bendrininką, tai yra asmenį, su kuriuo bus galima dalytis, kuris galės padėti, ir ta pagalba bus ne vienpusė, bet abipusė. Moteris papildo vyrą, kaip vyras papildo moterį. Ir šiuose sakiniuose aš įskaitau mintis ne tik apie šeimą, bet ir apie kasdieninį gyvenimą, apie tarnavimą Bažnyčioje.

Vietoj epilogo

Baigusi mokyklą, studijavau skirtingas specialybes – pedagogiką, menotyrą, vadybą; vis kalbėdavau, kad nestosiu į teologiją, nes tikinčių žmonių reikia visur. Bet panašu, jog Dievas pajuokavo – turėdama tris skirtingus diplomus, jau daugiau nei dešimt metų dirbu bažnytinėse institucijose. Man visada patikdavo organizuoti renginius, dirbti su žmonėmis, bet kartu norėjosi tarnauti Dievui – kam tarnauti  Karaliaus tarnams, jei galima tarnauti  pačiam Karaliui. Darbas Kauno arkivyskupijos kurijoje man leido suderinti abu troškimus – organizuoti ir drauge tarnauti Dievui gana tiesiogiai.

Aišku, ir čia viskas priklauso nuo požiūrio – net renkant šiukšles ar skaičiuojant kėdes prie altoriaus, gali matyti tik patį darbą, bet gali ir tokiais mažais darbais ruošti vietą ateiti Viešpačiui pas mus regimu būdu – Eucharistijoje. Džiaugiuosi šiuo darbu, kai kada juokaudama  sakau,  kad  tai  ne  darbas, tai  jau  gyvenimo būdas, bet svarbiausia, kad jis artimas ir savas. Norint išties tarnauti žmonėms nereikia titulo, kartais net nereikia sutanos, pakanka atviros širdies ir troškimo dovanoti savo gyvenimą kitiems. Tik meilė leidžia pastebėti tą, kuriam labiausiai reikia pagalbos.

Aišku, meluočiau sakydama, kad nesusilaukiu nevienareikšmių žvilgsnių – ką čia ta moteriškė veikia tarp kunigų? – arba dviprasmiškų komentarų, o ir pačiai sukantis zakristijoje kartais iškyla klausimas: „Ką aš čia veikiu? Ar tai tikrai, Dieve, Tavo valia? Gal jau būtų laikas trauktis ir keisti darbą?“ Bet jei tikime, kad Dievas kiekvieną žmogų kalbindamas skiria uždavinį – misiją, o jai įvykdyti suteikia reikalingų dovanų bei malonių, tai Bažnyčioje, anot Pauliaus, „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Taigi klausimas – kas galėtų atlikti šią užduotį ar įvykdyti misiją – yra svarbesnis, nei šeimyninė padėtis, socialinis statusas, plaukų spalva, ūgis ar lytis.

Žurnalas „Artuma“ Nr. 5 (20) / 202

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis