Vien nacionalizmas nėra nei garantuota, nei tvari konservatyvios minties stiprinimo priemonė. Tai buvo pagrindinė istoriko, bestselerių autoriaus ir politikos apžvalgininko prof. dr. Davido Engelso tezė, kurią jis išsakė sausio 20 d. Vienoje vykusioje konferencijoje „Religija ir tauta” skaitydamas pranešimą „Laisvė ir tauta”.
D. Engelsas atkreipė dėmesį, kad daugelis konservatorių, matydami, jog kairieji vienodai stipriai puola laisvės ir tautos idėjas, daro klaidingą išvadą, kad tik tautinė valstybė gali užtikrinti tikrąją laisvę. „Tačiau, – teigė D. Engelsas, – kaip rodo žvilgsnis į istoriją, tai klaidingas įsitikinimas, nors ir suprantamas, nes neteisingai suprantami du lygiagrečiai vykstančio nuosmukio reiškiniai”.
Engelsas pateikė alternatyvų svarstymą.
Mano pozicijos esmė – lėta nacionalinės valstybės mirtis civilizacijos imperijos naudai – yra toks pat tipiškas kultūros pabaigos simptomas, kaip ir pilietinės laisvės nykimas autoritarinių struktūrų naudai.
Platesniame kontekste kai kas sveikina nacionalizmo „dorybę”, o ypač Europoje kova už laisvę ir suverenitetą gali būti suvokiama kaip Dovydo, kuris yra nacionalinė valstybė, susidūrimas su viršnacionaliniu Galijotu – Europos Sąjunga. Žvilgsnis į ES politiką gali patvirtinti šią viziją, tačiau, kaip teigė F. Engelsas, atidžiau įsižiūrėjus galima įžvelgti gilesnę problemą.
Kaip XXI a. konservatoriui, Europos ar net Vakarų sąvokos iškėlimas aukščiau už nacionalinę valstybę, ypač visiškai susikompromitavusios Europos Sąjungos akivaizdoje, gali atrodyti keistas ar net panašus į pralaimėjusios mūšio pusės pasirinkimą.
Nors atskirų Europos tautų suvereniteto gynimas prieš ES yra gyvybiškai svarbus, vien tik pasipriešinimas negali būti „galutinis tikslas”.
Engelsas patikslino:
„Aš laikausi nuomonės, kad kelias į konservatyvią Europą negali būti toks, kad iš pradžių būtų išformuotos Europos institucijos ir tik po to jos būtų pradėtos atkurti nacionaliniu lygmeniu. Bet veikiau atvirkščiai – pirmiausia sukaupiant kritinę masę Europos sąmonės pokyčiams ir tampant ES panaudojimo atspirties tašku.
Nors atskirų Europos tautų suvereniteto gynimas prieš ES yra gyvybiškai svarbus, vien tik pasipriešinimas negali būti „galutinis tikslas”.
Šią tezę jis pagrindė paneigdamas dvi klaidingas prielaidas: kad ES iš esmės prieštarauja konservatyvioms vertybėms ir kad grįžimas prie tautos neišvengiamai lems labiau tradicijų saistomą visuomenę.
Nors atrodo, kad ES teikia pirmenybę politikai, kuri yra priešiška tautinėms vertybėms, ypač Rytų Europos šalių ir konservatyvių politikų atžvilgiu, ES pabaiga nebūtinai išspręstų šią problemą.
„Priešingai, – teigė F. Engelsas, – net ir be ES viskas tęstųsi kaip anksčiau, ir pakanka pažvelgti į tokias valstybes kaip Šveicarija, Norvegija ar net Islandija ir Jungtinė Karalystė po breksito, kad pamatytume, jog net tautinės valstybės autonomija neapsaugo nuo atšaukimo kultūros, lyčių aspekto integravimo, kritinės rasių teorijos ir kitų leftizmų.”
Taip pat grįžimas prie tautinės valstybės nebūtinai turi būti „konservatizmo atgimimo prielaida”, bet iš tikrųjų „turi būti priešingai”.
„Juk neįmanoma, kad net viena didelė valstybė, pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija ar Italija, viena pati pasitrauktų iš ES ir nesusidurtų su kur kas didesnėmis problemomis, kaip galima pastebėti breksito atveju.
Tuo tarpu mažesnių valstybių, pavyzdžiui, Vengrijos, pasitraukimas atneštų stiprias represijas, bet mažai konkrečių pokyčių, nes dėl ekonominės ir normatyvinės priklausomybės nuo ES taisyklių toks pasitraukimas būtų faktiškai beprasmis”, – sakė D. Engelsas.
Kas neišvengiamai nutiktų, teigė D. Engelsas, tai, kad atitinkamai valstybei tektų ieškoti naujų gynėjų, pavyzdžiui, Rusijos, Kinijos ar Saudo Arabijos.
D. Engelsas taip pat atmetė tuščią nostalgiją nacionalinei valstybei, nes ji yra esminis Europos bruožas, trunkantis jau kelis tūkstantmečius:
Tačiau reikia turėti omenyje, kad vis labiau homogeniškos nacionalinės valstybės atsirado palyginti neseniai ir buvo brangiai nupirktos aukojant įvairias regionines ir vietines tapatybes, pavyzdžiui, tarmes.
Be to, nacionalinė valstybė patiria vidinę tapatybės krizę.
Europos suamerikonėjimas ne tik kultūriniu, bet ir kalbiniu požiūriu, kad ir kaip dėl to būtų gaila, iš tiesų sukūrė visus pagrindus, kad vėl būtų galima vartoti bendrą vietinę kalbą, kuri atgaivina daugelį prielaidų, egzistavusių viduramžiais, kai vyravo lotynų kalba.
Ateities kova bus ne Vokietijos ir Prancūzijos ar Prancūzijos ir Ispanijos karas, bet visų visuomenių konservatorių ir liberalų karas. Pergalę pasieks tie, kurie sėkmingai susivienys su bendraminčiais, nepriklausomai nuo jų tautybės, ir kartu gins konservatyvias vertybes. Tik tai bus „politiškai perspektyvus ir istoriškai reikšmingas sprendimas”.
D. Engelsas kvietė klausytojus „išsilaisvinti” iš įsitikinimo, kad nacionalinė valstybė siūlo atsakymą į visas mūsų egzistencines ir tapatybės problemas”, ir siūlė sukurti visos Europos konservatyvųjį frontą.
„Mums reikia naujo konservatyvaus ir kultūriškai patriotinio Europos projekto, kurį aš vadinu hesperializmu ir aprašiau keliose knygose, pavyzdžiui, Renovatio Europa ir palyginti neseniai išleistoje Europa als Jana.“
Savo pranešimą Engelsas baigė žodžiais:
„Tačiau laisvė taip pat reiškia pripažinimą, kad būsimas europinis bendradarbiavimas prasmingas tik remiantis pozityviu atsigręžimu į krikščioniškųjų Vakarų koncepciją ir siekiu formuoti būsimą Europos federaciją ar konfederaciją pagal pavyzdį to politinio darinio, kuris nuo seno buvo tapatinamas su tikrąja politine Vakarų širdimi, t. y. Sacrum Imperium“
