Šventasis Ignacas iš Lojolos – didis Katalikų Bažnyčios šventasis, po audringos jaunystės radikaliai atsivertęs į Kristų ir viską daręs „didesnei Dievo garbei“. Jo įkurta Jėzaus draugija suvaidino labai svarbų vaidmenį atnaujinant Katalikų Bažnyčią po reformacijos sukelto sąmyšio, paliko gilius pėdsakus ir visoje tolimesnėje Bažnyčios istorijoje iki pat mūsų dienų.
Šv. Ignacas gyveno XV a. pabaigoje ir XVI a. pirmoje pusėje. Jis gimė šiaurės Ispanijos baskų krašte, kilmingoje šeimoje. Tapo riteriu ir, kaip daug kitų to meto kilmingų šeimų jaunų vyrų, gyveno gana audringą gyvenimą. Netikėtai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės jauną ir ambicingą riterį paskatino atsiversti. Kovose su prancūzais prie Pamplonos miesto Ignacas buvo sunkiai sužeistas.
Gydydamasis namuose, Lojolos pilyje, vieną 1522 m. dieną jis staiga suprato, kad visas ankstesnis jo gyvenimas buvo tuščias ir kad vienintelis prasmingas pasirinkimas – visiškai priklausyti Kristui ir tik jam tarnauti. Pasveikęs Ignacas kaip piligrimas nukeliavo į Ispanijos pietryčiuose esančią Montserato Marijos šventovę ir, visą naktį budėdamas prie Dievo Motinos atvaizdo, dar labiau sutvirtino savo pasiryžimą gyventi kitaip, negu gyveno iki tol.
Nuvykęs į netoliese esančią Manresą, jis apsigyveno miesto ligoninėje, slaugė sergančiuosius, daug meldėsi. Tuo metu jis jau pradėjo užsirašinėti savo meditacijas ir mistinius išgyvenimus. Taip pradėtų užrašų pagrindu vėliau jis sukūrė garsiąsias „Dvasines pratybas“.
Trokšdamas visą gyvenimą skirti Jėzaus sekimui, 1523 m. Ignacas nukeliavo į Jeruzalę, tačiau supratęs, kad Dievas iš jo tiksi tarnystės aplinkoje, iš kurios jis buvo kilęs, sugrįžo į Ispaniją ir ėmėsi užpildyti savo išsilavinimo spragas. Pradėjo mokytis Alkalos mieste.
Nors pats buvo jau daugiau kaip trisdešimties metų, kantriai ir nuolankiai kartu su vaikais mokėsi lotynų kalbos. Tuo pat metu jis pradėjo vesti rekolekcijas pagal besiformuojančią būsimų „Dvasinių pratybų“ schemą. Dėl šios veiklos jis susidūrė su inkvizicija.
Teisėjai uždraudė vesti rekolekcijas, kol jis nebaigs filosofijos ir teologijos studijų ir nebus įšventintas į kunigus. Dėl to Ignacas išvyko studijuoti į garsųjį Salamankos universitetą, o vėliau – į Paryžiaus Sorboną. Paryžiuje suradęs bendraminčių – būsimąjį palaimintąjį Petrą Favrą, būsimąjį šventąjį Pranciškų Ksaverą ir keletą kitų – su jais 1534 m. rugpjūčio 15 d. davė skaistybės ir neturto įžadus. 1537 m. jie visi Venecijoje buvo įšventinti į kunigus.
Venecijoje vėl sugrįžta prie minties vykti į Šventąją Žemę, tačiau ištisus metus ta kryptimi iš Venecijos neišplaukė nė vienas laivas. Ignacas ir jo bendražygiai tai priėmė kaip ženklą atsisakyti minties vykti į Jeruzalę ir nusprendė keliauti į Romą, kad galėtų tarnauti ten, kur juos siųs popiežius.
Šitaip Romoje gimė Ignaco Lojolos suburta vienuolija, pavadinta Jėzaus draugijos vardu. Ordinas buvo patvirtintas 1540 m. Ignacas jam vadovavo iki mirties 1556 m. liepos 31 d. Jo mirties dieną Jėzaus draugijai priklausė jau apie tūkstantį narių. Kai kurie iš jų dalyvavo Tridento susirinkime.
Jėzuitai aktyviai veikė daugelyje šalių, vykdydami švietimo ir misionierišką misiją. Ignaco bendražygis Pranciškus Ksaveras kaip misionierius pasiekė net Indiją, Japoniją ir Ramiojo vandenyno Molukų salas. Popiežius Grigalius XV 1622 m. Ignacą paskelbė šventuoju.
Liepos 31-ąją švenčiamo liturginio minėjimo pagrindinės iškilmės šeštadienio vakarą vyks Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje, saugančioje šv. Ignaco relikvijas. Šioje visiems pasaulio jėzuitams brangiausioje bažnyčioje Mišias aukos Jėzaus draugijos vadovo patarėjas t. Antoine Kerhuel, koncelebruos Romoje gyvenantys ir tarnaujantys jėzuitai.
Minėjimas kasmet ypatingai švenčiamas ir šv. Ignaco gimtinėje Lojoloje, Ispanijos Baskų krašte. Lojolos šventovės interneto portale šiemetinės šv. Ignaco šventės proga paskelbtas įrašas: „Liepos 31-oji – tai diena žmonių, kurie mažai miega, bet daug sapnuoja. Tų, kurie į ateitį žvelgia kaip į galimybę, o ne kaip į problemą; tų, kurie nėra visko suplanavę ir nusprendę; tų, kurie nebijo suklysti, bet visada stengiasi mylėti kitus“.
Jėzaus draugijos nariai veiklą Lietuvoje pradėjo 1569 m., rūpinosi švietimu bei leidyba. Vos po dešimties metų nuo atvykimo į Lietuvą, 1579 m., jėzuitai įkūrė akademiją, būsimąjį Vilniaus universitetą.
Devynioliktajame amžiuje carinės Rusijos valdžia Jėzaus draugijos, kaip ir kitų vienuolijų, veiklą Lietuvoje uždraudė. Po Pirmojo pasaulinio Jėzaus draugija Lietuvoje atsikūrė su Vokietijos jėzuitų pagalba. Sovietmečiu vėl uždraudus vienuolijų veiklą, Lietuvoje jėzuitai veikė neoficialiai, o viešumoje tarnavo kaip paprasti parapijų kunigai. Dalis Lietuvos jėzuitų provincijos narių darbavosi išeivijoje.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jėzuitai atkūrė savo gimnazijas Vilniuje ir Kaune. Anksčiau savarankiškai veikusi Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija, turėjusi tris dešimtis narių, nuo šių metų pavasario prijungta prie naujos Centrinės Europos provincijos.
2021 m. Popiežiškojo žinyno skelbiamais duomenimis, šiuo metu visame pasaulyje yra 15 300 Jėzaus draugijos narių.
