Anglijoje netikėtai rastas pamirštas šventasis

ŠaltinisTHE GUARDIAN

Didžiojoje Britanijoje XV a. rankraštis padėjo Bažnyčiai surasti pamirštą XII a. šventąjį – jis buvo Jorko arkivyskupas (1114-1140 m.), įkūrė vienuolynus ir rinko kariuomenę kovai su škotais.

Jorko arkivyskupas Terstanas buvo viena įtakingiausių to meto figūrų viduramžių Anglijoje. Jo vardas ilgą laiką buvo išnykęs iš bažnytinės ir liaudies atminties, ir tik neseniai Anglijos paveldo (angl. English Heritage) ekspertai beveik atsitiktinai XV a. rankraštyje aptiko įrašą, rodantį, kad arkivyskupas, tarnavęs 1114-1140 m., yra vienas iš dingusių pirmųjų Anglijos šventųjų.

Šį atradimą padarė daktaras Michaelas Carteris (Maiklas Karteris), Anglijos paveldo (English Heritage) nekilnojamojo turto tarnybos vyriausiasis darbuotojas. Jis tyrinėjo Kembridžo Karališkojo koledžo archyvus ir pamatė apeiginę knygą iš Pontefrakto vienuolyno. Vienuoliai vedė visų vienuolyne minimų šventųjų švenčių kalendorių.

Mokslininkas pastebėjo knygoje raudonu rašalu padarytą vasario 6 d. įrašą lotynų kalba – “Šventojo Terstano, Jorko arkivyskupo, mirtis, 1140 metai nuo Kristaus gimimo”. Šis įrašas įrodo, kad šventasis buvo gerbiamas praėjus trims šimtmečiams po jo palaidojimo, o Pontefrakto vienuoliai šventąjį Terstaną įrašė į šventųjų knygas, nurodo Carteris. “Anglijoje yra 173 šventieji, kuriuos Pontefrakto vienuoliai priskyrė prie “dangiškojo šventųjų būrio”, – sako mokslininkas. – Kaip kuris nors iš jų galėjo dingti?

Atsakymus galima rasti Henriko VIII ir Tomo Kromvelio asmenyse. Reformacijos metu nepaprastai siautėjo pogromai, ypač vienuolynuose. Apytikriai apskaičiuota, kad iš viso Anglijos viduramžių bažnyčių materialaus turto išliko ne daugiau kaip 5 procentai, o kalbant apie vienuolynus, galbūt išliko mažiau nei 1 procentas buvusio turto.”

Terstanas gimė Normandijoje apie 1070 m., kai Vilhelmas Užkariautojas nusiaubė Šiaurės Angliją per vadinamąjį “Šiaurės žygį”, per kurį žuvo dešimtys tūkstančių vietos gyventojų (dabar daugelis tai laiko genocidu). Terstano tėvas buvo paskirtas Šventojo Pauliaus katedros Londone kanauninku ir 1104 m. su šeima persikėlė į Angliją. Terstanas tarnavo karaliaus Vilhelmo II, o vėliau jo brolio Henriko I dvasiniu patarėju, kuris 1114 m. nusprendė savo kuklų kapelioną pakelti į Jorko arkivyskupo postą.

Galbūt karalius Henrikas tikėjosi, kad toks greitas iškilimas padės išspręsti ilgalaikį ginčą tarp Jorko ir Kenterberio dėl viršenybės. Kenterberio dvasininkai manė, kad būtent jie turėtų būti aukščiausi Anglikonų Bažnyčioje. Tačiau arkivyskupas Terstanas atsisakė pripažinti šias pretenzijas ir duoti oficialų paklusnumo Kenterberio arkivyskupui įžadą. Bijodamas užsitraukti karaliaus rūstybę dėl šio poelgio, jis pasitraukė į Europą ir ten gyveno penkerius metus.

Pasibaigus vikingų antpuoliams ir kitoms invazijoms, visoje Europoje prasidėjo klestėjimas ir XII a. renesanso pradžia, ypač pažymėta Oksfordo ir Kembridžo universitetų atsiradimu ir suklestėjimu. Grįžęs į Angliją, arkivyskupas Terstanas, padedamas popiežiaus, išsprendė ginčą su Kenterberio dvasininkais, po to ėmėsi steigti vienuolynus.

Po Henriko I mirties 1135 m. Anglijoje kilo pilietinis karas tarp imperatorienės Matildos (Henriko dukters) ir jo sūnėno Stepono iš Blua šalininkų. Pasinaudojęs neramumais, 1138 m. į šalį įsiveržė Škotijos karalius Dovydas I. Arkivyskupas Terstanas, pasinaudodamas savo didele įtaka Bažnyčioje ir žmonėms, sušaukė anglų kariuomenę, kuri Standarto mūšyje nugalėjo škotus. “Nėra abejonių, kad jis buvo puikus bažnytinis politikas ir palaikė plačius ryšius su aukščiausiais šalies pasaulietiniais ir bažnytiniais asmenimis”, – sako Carteris. – Tačiau politiniai ir kariniai rūpesčiai netrukdė jam būti nepaprastai pamaldžiu žmogumi”.

Po jo mirties Pontefrakto vienuoliai paskelbė Terstaną šventuoju. Po dvejų metų jie atidarė kapą ir rado jo kūną nesuteptą ir skleidžiantį “šventumo kvapą”. Pasak istoriko Carterio, tada jis buvo paskelbtas šventuoju be popiežiaus palaiminimo, nes tuo metu kanonizacijos procesas dabartine forma dar neegzistavo. “Šiame sensacingame rankraštyje esantis įrašas yra nedviprasmiškas arkivyskupo Terstano šventumo įrodymas”, – sako Carteris.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

2 KOMENTARAI

  1. “Kenterberio dvasininkai manė, kad būtent jie turėtų būti aukščiausi Anglikonų Bažnyčioje.” Straipsnyje kalbama apie XII amžių, tada anglikonų nebuvo.

  2. ,,Pasibaigus vikingų antpuoliams ir kitoms invazijoms, visoje Europoje prasidėjo klestėjimas ir XII a. renesanso pradžia…” – vikingų, o tiksliau – danų antpuoliai, prasidėję 865 mtais po Kristaus gimimo, tęsėsi daugiau kaip 200 metų – iki pat 1069, kuomet jau po Vilhelmo Užkariautojo invazijos į Jorko apylinkes įsiveržė Danijos karaliaus Sveino II karuiomenė, sumušė vietinę Vilhelmo Užkariautojo įgulą ir trumpam įsikūrė Jorke. Tačiau Vilhelmas Užkariautojs atsiutė didesnes ir puiki apginkluotas pajėgas, ir danai buvo sumušti galutinai – tai buvo paskutinė danų invazija į Angliją. Terstanas gimė ir gyveno jau po šių įvykių, o kalbėti apie renesansą XII a. galima tik labai sąlyginai – žiūrint koks kontekstas turimas omenyje. Ir XII amžiuje dar nebuvo jokios Anglikonų bažnyčios – tiek Anglija, tiek Škotija, tiek Velsas buvo katalikiški kraštai, nes Agnlikonų bažnyčia Anglijoje atsirado tik Henriko VIII laikas – pirmoje XVI a. pusėje. Ir Terstanui (vardas panašus į prancūziško vardo ,,Tristaine” adaptaciją) vargu ar buvo pagrindo baimintis Henriko I pykčio, nes tarp tuometinio Kenterberio arkivyskupo Anzelmo ir karaliaus buvo iškilę nemaža klausimų – greičiausiai Terstanas išvyko į Europą dėl kitų priežasčių. Kalbėti apie ,,anglikonų bažnyčią” XII a. kontekste – absurdas.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte