Vyskupas Darius Trijonis. Nugalėti blogį gerumu – pal. Jurgio Matulaičio pavyzdys

Dalinamės Vilniaus vyskupo augziliaro Dariaus Trijonio homilija, sakyta sausio 27 d., palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo dangui minėjimo proga, Marijampolėje.

Kiekvienas žmogus yra tarsi knyga, kurią mes skaitome jo gyvenimo metu. Kiekvieną kartą susitikdami žmones mes matome juos, sprendžiame apie šiuos pagal jų poelgius, įvertiname juos. Vieni žmonės yra labiau panašūs į atvertą knygą, kiti – užsidarę, nekalbūs. Tačiau jei kiekvienas žmogus gali mums kažką pasakyti savo gyvenimu, tai tuo labiau gali mums kalbėti mūsų brangūs šventieji, palaimintieji.

Šiandien mes minime palaimintąjį Jurgį Matulaitį, apie kurį esame girdėję daug pasakojimų, istorijų, apie jį parašytos knygos, ir kiekvieną kartą, kai tenka prisiliesti prie jo gyvenimo, aš asmeniškai atrandu vis kažką naujo, įdomaus, kas mane kalbina šiandien. Ir ruošiantis šiam žodžiui teko perskaityti naujausią sesės Viktorijos Plečkytės knygą: „Palaimintasis Jurgis Matulaitis, štrichai portretui“. Tikrai noriu padėkoti sesei už tai, kad ji tikrai nori pristatyti palaimintojo gyvenimą mums visiems.

Ir žinote, skaitydamas tą knygą radau taip pat sau naujų dalykų, kurie man iš naujo suskambėjo ir prakalbo. Kas mane sudomino? Palaimintojo nuolankumas. Sakytumėte, kas čia naujo? Ką jis nustebins tuo nuolankumu? Tačiau kai perskaičiau skyrelį apie nuolankumą, jame atradau nuostabų palaimintojo Jurgio paveikslą.

Pasakojama istorija apie tai, kaip į Vilnių po tremties sugrįžo buvęs Vilniaus arkivyskupas Karolis Hriveneckis ir susitiko su palaimintuoju Jurgiu, tuometiniu Vilniaus arkivyskupu, kuris iš mandagumo jį pasikvietė į kunigų susirinkimą. Ir tada arkivyskupas Hriveneckis, pasinaudodamas didele kunigų auditorija, pradėjo viešai barti palaimintąjį Jurgį, kuris ramiai stovėjo ir klausėsi jo žodžių.

Toje knygoje neparašyta, ką jis ten sakė, bet manoma, kad būtent tuo metu Vilniaus krašte buvo gan įtempti santykiai tarp lenkų ir lietuvių. Vėliau palaimintasis nuncijui laiške rašė, kad nieko tokio blogo jis nebuvo padaręs, ką apie jį kalbėjo arkivyskupas Hriveneckis.

Tačiau tada karšta malda Dievui meldėsi, neatsakydamas nieko pikto. Nesiteisindamas. Kai arkivyskupas Hriveneckis baigė bartis, arkivyskupas Jurgis Matulaitis su tikru ir nuoširdžiu nuolankumu kreipėsi į visus: „O dabar klaupkimės ir prašykime ekscelencijos ganytojiško palaiminimo“.

Žinot, tokie žodžiai, manau, pritrenkė visus. Ir pats atsiklaupė su kunigais. Knygoje nerašoma, kokia buvo besibarančio arkivyskupo Hriveneckio reakcija, tačiau galime įsivaizduoti, kad tokie žodžiai ir tokia laikysena pasakė daugiau negu jis tikėjos.

Palaimintasis Jurgis pasirodė tikrai kaip Dievo žmogus, kuris nepasidavė piktumui, o tuo labiau, kreipdamasis į kolegą, kreipėsi į jį kaip į ganytoją. Tuo primindamas labai svarbią pareigą – būti tuo tikruoju ganytoju, o ne tuo, kuris suveda sąskaitas kitų akivaizdoje, greičiausia dėl tų nacionalistinių dalykų, kurie neturi nieko bendra su sielovada. 

Taigi, tokiu elgesiu palaimintasis tapo vaikščiojančiu pamokslu, kuris ne tik liudijo apie savo nuolankumą, bet kartu priminė svarbias ganytojo pareigas būti pavyzdžiu savo  ganomiesiems. 

Iš tikrųjų, pagalvojau, kaip buvo nelengva ir paprasta palaimintajam taip pasielgti. Tačiau kas jį gaivino, kas jį stiprino? Jo tamprus ryšys su mūsų Išganytoju Jėzumi Kristumi. O nuolatinė malda darė tikrai nuostabius dalykus jo gyvenime. Tiesiog stebuklus.

Ir kaip ši situacija gali kalbėti mūsų dienoms? Nežinau, ar jums teko girdėti, bet šiandien sociologai kalba apie vieną mūsų visuomenės fenomeną, kuris vadinasi pasipiktinimo kultūra. Pastaraisiais metais jos visuomenėje pastebima vis daugiau. Ypač ji matoma socialinėje erdvėje, internetinėse platybėse, kur mėgstama lengva ranka, nepagalvojant apie pasekmes, pagautiems emocijų bangos, reikšti savo nuomonę. Kartais šis piktumas žmonėse būna susikaupęs nebūtinai dėl kažkokio konkretaus įvykio, bet apskritai dėl to, kad blogas gyvenimas ir panašiai.

Tokia kultūra izoliuoja visuomenę, uždarydama žmones į mažus piktų nuotaikų kambarėlius, kuriuose jaučiama piktos masės jėga, ypatingai kai prisijungia kiti komentatoriai, kurie vieningai įpykę ir nusiteikę prieš vieną ar kitą dalyką.

Įdomu tai, kad pasipiktinimas dažnai tampa kiekvienos dienos naujienų pagrindu. Ir, deja, galime nepastebėti kai tai tampa tam tikru malonumu – išlieti savo emocijas. Tačiau taip pat turime pastebėti, kad tas pyktis, kuris mumyse  šaknijasi, nuodija, neleidžia paskui pastebėti to, kas aplink mus yra gražaus ir nuostabaus.

Pastaraisiais metais pasipiktinimo kultūros visuomenėje pastebima vis daugiau.

Kaip svarbu šiandien vėl iš naujo atsigręžti į mūsų palaimintuosius ir šventuosius. Mokytis to  nuolankumo, kuriuo jie prabyla į mus ir moko mus džiaugtis atrodo paprastais dalykais. Kartais atrodo nereikšminga ta diena, kurią Viešpats mums duoda dabar. Ir mes gyvename vis didėjančios poliarizacijos visuomenėje.

Kaip dažnai yra suskirstoma į vieną ar į kitą pusę. Žmonės neįsigilinę į situacijas vertina kitus ir net pasmerkia. Ir kaip dažnai norima lengva ranka viską sudėlioti tik į „gera” arba „bloga” lentynėles, kuriose nebėra kitos padėties.

Pasipiktinimas, ypač kai tampa vienijančiu veiksniu, gali tapti viską griaunančia jėga, nes lieka tik vienas argumentas – minios argumentas „ant kryžiaus Jį“, kuris kartais suskamba iš naujo aidu šiandieninėse mūsų gyvenimo situacijose. Kaip kartą pastebėjo egzegetas Ričardas Heisas, kad po prisikėlimo Jėzus nepasirodo Pilotui, nepasirodo Kajafui, nei Erodui, nors jie buvo pagrindiniai Jėzaus kaltintojai ir pasmerkė jį mirčiai. Toks pasirodymas būtų buvęs jiems tarsi liudijimas, kad jie buvo neteisūs.

Tačiau iš kitos pusės tai būtų reiškę norą išteisinti save kaltintojo akivaizdoje. Laimėti tik vieną ginčą, bet neišgelbėti pasaulio. Ir Jėzus pasirenka kitą variantą. Jis pasirodo tiems, kurie, nors iš pradžių nedrąsiai, bet su džiaugsmu liudys Jo Prisikėlimo stebuklą. Net rizikuodami savo gyvybe.

Taigi, broliai ir seserys, svarbu pastebėti blogį, jo neužmaskuoti. Svarbu patarti, įspėti, pabarti, tačiau visa tai turi būti daroma su meilės kitam intencija. Neįžeisti, nepaniekinti kitų akivaizdoje, bet švelniai padėti kitam suprasti. Ir čia reikia labai daug išminties, kuri turi būti subrandinta maldoje ir meilėje. kad mes galėtume parodyti ją ir Dievui, ir savo artimui.

Kažkada vienoje bažnyčioje teko matyti grindyse tokį paveikslą. Nupieštas apvalus apskritimas, jame – kompaso rodyklės ir užrašyti žodžiai: „Prie Dievo artinamės ne su navigacija, o vedami meilės”. Ir iš tikrųjų labai svarbu suprasti, kad tik meilė Viešpačiui Dievui mums leis prakalbėti ir artimui. Tos meilės Dievui ir artimui mus moko ne vien tik knygos, bet tiesiog pats gyvenimas. Susitikdami vieną ar kitą žmogų kartais būname išbandomi, kartais būname tiesiog priverčiami vienaip ar kitaip reaguoti.

labai svarbu suprasti, kad tik meilė Viešpačiui Dievui mums leis prakalbėti ir artimui. Tos meilės Dievui ir artimui mus moko ne vien tik knygos, bet tiesiog pats gyvenimas.

Tačiau kaip tada svarbu prisiminti mūsų palaimintuosius. Ypatingai palaimintąjį Jurgį. Ir melsti to nuolankumo. Būtent tik tokia meilė gali kalbėti į širdį. Ir, kitas dalykas, palaimintasis Jurgis viename savo laiške Totoraičiui rašė tokius žodžius, kurie mane tam tikra prasme ir nustebino, ir privertė pagalvoti – kaip žmogiška. Jis neplanavo, kad bus paskelbtas ir palaimintuoju, ir šventuoju. Jis to nesiekė tiesiogiai. Jis gyveno tokį gyvenimą, kaip šiandien skelbia psalmės žodžiai: „Aš ateinu vykdyti Dievo valios“.

Jis rašė: „Seniau labai neapkęsdavau žydų. Buvo laikas, kai nekęsdavau rusų ir lenkų. Bet Dievas mane apšvietė. Suteikė malonę. Supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokymu, kuris liepė mylėti kiekvieną kaip save patį. Kuris liepė net priešus mylėti. Net už juos melstis ir jiems gera daryti. Nuo to laiko dėkoju Dievui. Nusikračiau visokiais prietarais ir neapykanta.“

Štai, brangieji, koks puikus atsakymas. Kaip svarbu suprasti, kad šventumas nėra būsena, kurią mums Viešpats duoda tuoj pat. Tai yra būsena, kai mes nuolat brandiname save nuolatinėje Dievo ir artimo meilėje. Tai yra nuolatinis savęs ugdymo procesas. Ir kai visa atiduodame į gerojo Dievo rankas, mes tampame brandesni ir turintys platų žvilgsnį.

Taigi, broliai ir seserys, mes esame pašaukti kalbėti tiesą meilėje, kaip sakoma laiške Efeziečiams 4.15. Meilė, apleidusi tiesą, nustoja būti meile. O tiesa, kuri neranda bendros kalbos su meile, praranda savo tyrumą. Nes ją iškraipo kitos tiesos, mūsų intencijos ir užmojai, kurių mes galime nepastebėti. Gali atrodyti, kad norime pasakyti tiesą, bet mumyse gali būti paslėptos dar kitos intencijos.

Taigi, svarbu, brangieji, kad žodis būtų palydimas kantrios ir pagarbios meilės. Svarbu suprasti, kad toks nuolankumas nėra savęs nuvertinimas, o galvojimas mažiau apie save.

Dažnai svarbu pažvelgti į viską platesniu žvilgsniu negu mūsų įsižeidimai ir problemos, kuriose galime kovoti savo vietinius, asmeninius karus. Ši mintis atsikartojo vienoje konferencijoje, kurioje palaimintasis Jurgis kalbėjo apie šventumą: „Šventieji vis tik labiausiai išsiskiria tuo, kad jie mokėjo paskęsti Dievo valioje, mokėjo save prarasti, ir kaip tik todėl atgydavo, nešdami šimteriopą vaisių. Nėra pašaukimo be iššūkio ir sunkumo. Kai Dievas mus šaukia, privalome viską apleisti. Visų pirma – save pačius. Tuomet atgimsime naujam gyvenimui.“

Ir baigiant noriu mums visiems palinkėti nuolankios kantrybės ir meilės tiesoje. Visa tai tepadeda atrasti mums teisingą kryptį link Dievo. Tebūna tai tas kompasas, kuris veda mus arčiau Dievo, nes tik taip galėsime nugalėti tai, kas mums trukdo mylėti jį ir artimą. „Vince malum in bonum“ (liet. Nugalėk blogį gerumu). Amen.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

27 KOMENTARAI

  1. Labai išmintinga ir vertinga homilija siūlanti apmąstyti ir kiekvienam pritaikyti sau pačiam. Kaip išmintinga patylėti tuo metu, kai esi kritikuojamas. Juk taip, kaip tik sumažini liepsną, t.y. nesuaktualini, paprasčiausiai, nesureikšmini ir neduodi piktajai dvasiai vadovauti.

  2. Amerikiecio pakviestas is Zemaites, protekcionizmas, nepotizmas ir svogerizmas gajus ir Baznycioje, vietiniai supriesinti ir nustumti. Gerai tik tai kad sitie svetimi laikini.

  3. kad laikas jau palaimintąjį Jurgį Matulaitį skelbti šventuoju, nes sesutės vienuolės sakė, kad buvo ne vienas stebuklas įvykęs prašant jo užtarimo. Tik, kaži ar globalistai leis?

    • Viskas piniguose, tai brangu, pats procesas, darbuotoju apmokejimas, Matulionio postuliatoriaus darbas kainavo 15k , be kitu islaidu, tad reikia puse milijono kanonizacijai.

  4. Jau vien pavadinimas daug ką pasako, blogį nugalėti gerumu. Gerumas, kai žmogus isklausomas, kai jis nėra smerkiamas, kai jo siela turi daug žaizdų jam yra pagalba. Pasipiktinimo kultūra ir būna, kai žmogus nesulaukia pagalbos. O tam, kuriam skauda keliami aukšti reikalavimai tarsi jis būti draskomas. Ačiū už straipsnį tikrai sušildė ir labai palietė.

  5. Būna skirtingų gyvenimo aplinkybių, kurios reikalauja skirtingų sprendimų.
    Yra dalykų, kurių verta nesureikšminti ir yra dalykų už kuriuos turime stovėti principingai.
    Turėtume nubrėžti aiškias ribas, raudonas linijas kurių nevalia leisti peržengti, ir kurias turime ginti visi vieningai.
    Neturime niekam suteikti galimybės naikinti mūsų Tėvynės, jos suvereniteto, jos išgyvenimo struktūrų, vaikų moralės, teisės tėvams auklėti savo vaikus, žmonių teisių, demokratijos, teisės ir teisingumo, laisvo žodžio, tikėjimo laisvės ir kitų bazinių dalykų.
    Yra niekšų ir tautos išdavikų, kurie visa tai nori sunaikinti ir kurie labai norėtų, kad į jų destrukciją būtų žiūrima su atlaidumu, kurį jie traktuoja kaip leidimą veikti ir griauti.
    Tai yra esminiai dalykai, ir negali būti kalbos apie atlaidų požiūrį į juos naikinančius piktavalius nusikaltėlius, besinaudojančius savo galia ir įtaka savo nusikaltimams vykdyti.
    Prieš tokius yra būtinas bendras, vieningas, visų žmonių kilimas, nesitaikstymas ir savo vertybių atstovėjimas.
    Bažnyčia kaip moralinis autoritetas turi tarti savo žodį už šias bazines vertybes.
    Privalome vieningai pakilti, tiek tikintieji, tiek netikintieji ir apginti savo Tėvynę.

    • Superinis komentaras ir labai taiklus. Kur Bažnyčios pozicija? Bažnyčia kaip moralinis autoritetas turi tarti žodį. Matosi ženklų, kai bažnyčia liberalėja. Žmonės susikaldę, kaip niekad visuose srityse. Juos suskaldė galingų ir išsilavinusių žmonių skirstymas visuomenėje. Žmonės nebemato teisingumo ir nebetiki, kad gali būti teisingumas. Teisingumas tiems kas turi pinigų ir valdžią. Tai nuolat girdima iš žmonių lūpų. Socialinė atskirtis didėja, nes žmonių orumas jau prarastas ir žmones niekuo nebetiki (apkaltinami, kad nieko nedaro). Medicinos pagalbos iš viso nebėra. Sutinku žmogus silpnas, bet kaip įsišaknijusi politika įvairiose srityse yra kažkas baisaus. Gerai sakote, Gerb. Vardas, privalome vieningai pakilti tikintys ir netikintys apginti moralines vertybes, ypač katalikų tikėjimą. Bet tikiu gerumu, kurio mažai likę, bet yra, nes jį turi paprasti žmonės.

  6. Šventajame Rašte yra rašoma kaip reikia elgtis su nusidedančiu žmogumi.
    Rašoma, kad jei matai nusidedantį žmogų, pirmiausia nueik su juo pakalbėti prie keturių akių, dviese. Jei jis paklausys, tu laimėsi savo brolį, išgelbėsi jam gyvybę.
    Jei jis nepaklausys. tuomet pasiimk dar kitą žmogų ir dviese eikite kalbėtis. Jei jis paklausys, jūs jį būsite išgelbėję.
    Jei jis nepaklausys, tuomet eik su juo kalbėtis visos bendruomenės akivaizdoje, išsakyk jo nuodėmę visų akivaizdoje, kritikuok jį, atverk jo nusikaltimą. Jei jis paklausys, tu būsi jį išgelbėjęs.
    Tačiau jei jis vistiek tavęs nepaklausys – elkis su juo kaip su nusidėjėliu.
    Ką reiškia elgtis su juo kaip su nusidėjėliu Šventajame Rašte nėra paaiškinta. Mano nuomone su nusidėjėliu, kuris visiškai neturi sąžinės, neklauso jokių gražių kalbų, yra abejingas žmonių skausmui, kurį jis sukelia, reikia elgtis smogiant jam tiesos kalaviju, kertant šiuo tiesos kalaviju per visas jo nuodėmes, kiekvieną jo nusikaltimą atskleidžiant, įvardinant, viešinant ir reikalaujant teisingumo dėl kiekvieno nusikaltimo.
    Dabar pasižiūrėkime su kokiais nusidėjėliais mes šiandien turime reikalą.
    Pagrindiniai šio laiko nusidėjėliai – tai taip vadinamas aukščiausias finasinis elitas, sukoncentravęs savo rankose finansus ir galias, kurie savo planus pertvarkyti pasaulį į naujas sistemas su visiška žmonių kontrole (kitaip tariant pavergimu) yra įvardiję Švabo knygoje “Didysis perkrovimas”, kurioje rašoma, kad norint perkeisti pasaulį, norint įvesti jį į fašistinės diktatūros režimą su pilna žmonių kontrole ir pavergimu yra būtina prieš tai pasaulį nualinti, sugriauti ekonomikas, sukurti krizes, valdomą chaosą, privesti žmones iki tokios desperacijos, kad jie patys prašytųsi pavergiami už suteiktą kažkokią minimalią bazinę išmoką, kad atiduotų savo Dievo vaikų laisvę už lėkštę sriubos.
    Kad šie žodžiai nėra tušti, matome iš pasaulyje vykdomų pasikeitimų.
    Per pastaruosius kelerius metus pasaulis pasikeitė neatpažįstamai, būtent į tą pusę, į kurią ir buvo nurodyta. Smuko ekonomika, valstybių išgyvenimo ir socialinės sistemos, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos pragyvenimo lygis, pasaulyje atsirado grėsmingi įtampos židiniai, karas Ukrainoje, melo pandemija (kuriai įgyvendinti buvo būtini dideli resursai ir galia), su iki šiol neregėtu agresyvumu yra brukama gender ir homo ideologija, ta pati ideologizuota Europos sąjunga ėmė elgtis atvirai ekspansiškai turinčių kitas vertybes šalių atžvilgiu, kuriamos centrinio banko struktūros, kuriomis planuojama žmonių finansinė kontrolė ir pavergimas…
    Ekonomikos, valstybių išgyvenimo ir socialinių sistemų, sveikatos apsaugos, švietimo sistemų ir bendro pragyvenimo lygio smukimas neįvyko patys savaime. Mūsų šalyje matome, kad išgyvenimo sistemas ardo ir pragyvenimo lygį smukdo esantieji valdžioje savo tyčiniais veiksmais sukeldami elektros kainas, smukdydami smulkųjį verslą, ardydami švietimo, medicinos ir socialinės apsaugos sistemas, keldami infliaciją, nutraukdami ekonominius ryšius su Kinija, koreguodami rinkimų, referendumo įstatymus taip, kad jiems neatsirastų konkurencijos, ardydami lietuvių kalbą, tautinę savimonę, uzurpuodami media kanalus, įvesdami cenzūrą, laužydami konstituciją, nepaisydami žmonių teisių…
    Matome, kad nusidėjėlių yra vykdoma destrukcija, mūsų tautinės savimonės, moralės, tikėjimo, visų valstybės išgyvenimo sistemų ardymas neatsižvelgiant į jokias gražias kalbas nei į daromą žalą.
    Tokioje padėtyje Bažnyčiai, kaip moraliniam ir tikėjimo autoritetui metas imti kalbėti tiesiai.
    Jei šie sabotuotojai neatsižvelgia į kalbas prie keturių akių, metas ištraukti tiesos kalaviją, įvardinti, imti kalbėti tiesą tiesiai, įvardinti jų visas nuodėmes, visus nusikaltimus, atverti, kalbėti apie juos į akis. Galbūt visuotinis nepritarimas atitrauktų juos nuo piktų darbų, tokiu atveju Bažnyčia laimėtų savo brolius, išgelbėtų jiems gyvybę, laimėtų juos Dievui.

    • Visada patinka skaityti jūsų nuomonę. Pritariu minčiai, kad galingieji nori tvarkyti pasaulį pagal savo supratimą. Tačiau.. Yra ir kita dalis tiesos – vartotojiškumas. Vartojam visi, vartotojiškumas graužia visuomenes. Yra (ilgasis kirtis ant y) santykiai, yra politiškumo, visuomeniškumo supratimas. Paprasčiau sakant, patys atiduodam savo atsakomybę kitiems… Ir nieko atgal nereikalaujam – neturim laiko, reik tv žiūrėt (arba komentarus rašyt 🙂 ). Paverkiam soctinkluose.. Pasimeldžiam individualiai. ta pati pandemija – net ir dabar dar yra ja tikinčių. Taigi, nereikia dangstyti melo. Pirmiausia sau pačiam apie save patį.

    • Palaikau Vardą. Radikaliai pasikeitė pasaulis per du metus. Smuko ekonomika, pandemija lėmė dideles psichikos ligas žmonėms (kartais nesmerkime žmonių). Pandemija išardė santykius tarp žmonių. Drąsiai ir tiesiai kalbėjo Br. Paulius. Jo pamokslą suteikia Vilties. Nevyniojo į vatą. Šeima nebeturi statuso, vaikai atiminėjami iš tėvų. Kuriamos agentūros. Nebėra asmens duomenų apsaugos, nieko nebėra. Nesistebekime niekas nebepasitikes vienas kitų. Bažnyčia irgi padarė klaidų. Nieko asmeniško, bet nereikėjo skirti politikams dėmesio ir reklamoms. Ženklai aiškūs. Bet, kaip Vardas sako, reikia vieningai pakilti ir apginti pirmiausia asmens orumą ir jo teisę į katalikų tikėjimą, moralines vertybes.

  7. Dėkoju visiems Žmonėms atsiliepusiems į mano mintis, taip pat ir tiems, kurių požiūris galbūt yra kitoks, bet manau, kad vertybės yra bendros.
    Visi čia esantys sutariame pačiu esminiu, pačiu svarbiausiu klausimu, kad visi vieningai kartu turime ginti savo Tėvynę, savo tikėjimą, savo vertybes viskuo, kuo tik galime – žodžiu, veiksmu, malda.
    Viebybė ir tiesa yra stiprūs ginklai, kurių bijo tamsūs gaivalai ir deda milžiniškas pastangas melui, propagandai ir supriešinimui.
    Ačiū visiems broliams ir sesėms už vienybę, už bendrą mintį, prašykime susitarę visi kartu Dievo kad ši vienybė vardan tiesos išaugtų ir sustiprėtų visoje Lietuvoje (pradžiai).

Komentuoti: To Vardas Atšaukti atsakymą

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte