Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: dar nelabai suprantu, ką Šventoji Dvasia turi suplanavusi

Rugsėjo 23–26 dienomis Romoje vykusioje Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) plenarinėje asamblėjoje vyko Europos vyskupų konferencijų tarybos vadovybės rinkimai. Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininku buvo išrinktas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Arkivyskupo pasiteiravome apie CCEE „virtuvę“, jo naujas pareigas, katalikybės situaciją Europoje. CCEE pirmininką G. Grušą kalbino „Laikmetis.lt“ vyr. redaktorius Tomas Viluckas.

Esate pirmas lietuvis išrinktas į šias atsakingas pareigas. Negana to, žinia apie išrinkimą CCEE pirmininku sutapo su Jūsų 60 – mečio jubiliejumi. Kokios mintys aplankė sulaukus šio pasiūlymo?

-Šis išrinkimas Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininku iš tikrųjų mane nustebino, tai buvo netikėta, kaip žaibas iš giedro dangaus. Bet, kaip ir sakiau broliams vyskupams, dar nelabai suprantu, ką Šventoji Dvasia turi suplanavusi. Klausysiu ir bandysiu sekti, kur link ji veda, nes ši, kaip ir kitos įvairios malonės, reikalaus atsako. Pirmiausia atsakiau, kad sutinku eiti tas pareigas, o po to ‒ žiūrėsim, kur Dievas ves.

Kaip tampama CCEE pirmininku? Kaip jis renkamas, kokios vyksta procedūros?

-Rinkimai vyksta pagal Kanonų teisės kodekso nurodymus balsavimams. Visi Europos vyskupų konferencijų pirmininkai, dalyvaujantys posėdyje, yra ne tik rinkėjai, bet ir kandidatai. Nėra nustatyto kandidatų sąrašo. Balsavimas vyksta slapta. Ekrane rodomi visų dalyvių vardai. Jei per pirmą balsavimą kas nors surenka daugiau kaip 50 procentų balsų, jis yra išrenkamas. Jei ne, tada vyksta antras turas pagal tas pačias taisykles ‒ visi yra kandidatai. Jei nė vienas nesurenka daugiau nei 50 procentų balsų, vyksta trečias turas.

 Trečiajame ture kandidatais lieka tik pirmi du daugiausia balsų surinkę asmenys ir tas, kuris surenka daugiausia balsų, yra išrenkamas. Taip vyko ir šįkart. Europos vyskupų konferencijų taryboje yra tradicija pirmininką rinkti vienai kadencijai iš Vakarų, o kitą kartą – iš Centrinės ir Rytų Europos. Taip išlaikoma pusiausvyra tarp Rytų ir Vakarų. Mano pirmtakas buvo kardinolas Angelo Bagnasco iš Italijos.

Kokios yra CCEE pirmininko pareigos ir funkcijos? Kokios artimiausios užduotys laukia Jūsų?

-Pirmininkui daugiausia tenka koordinavimo funkcijos, jis neturi tiesioginės hierarchinės valdžios, tai labiau vyskupų konferencijų atstovų (pirmininkų, generalinių sekretorių, atstovų spaudai) koordinavimas, siekiant išlaikyti ir puoselėti bažnytinę bendrystę tarp vyskupų konferencijų. Mes tą Lietuvoje darom mažesniu lygmeniu su savo artimiausiais kaimynais: palaikome ryšius su Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos vyskupų konferencijomis, o čia yra bendrystė kontinentiniu mastu.

Vyskupai / Cathopic nuotr.

Žvelgiant bendrai į Europą, yra iššūkių dėl socialinio Bažnyčios mokymo, jo įgyvendinimo Europos lygmeniu. Yra iššūkių dėl ekumeninio dialogo, Bažnyčios mokymo įgyvendinimo. Galvojame apie encikliką „Fratelli Tutti“, apie mūsų santykį su gamta, turime ieškoti bendrų sprendimų ne tik vyskupų konferencijose, bet ir visos Europos lygmeniu.

Be to, yra numatyta, kad kontinentinės vyskupų konferencijų tarybos palaiko ryšius ir tarpusavyje, ir taip skatinama bažnytinė bendrystė. Taigi rūpinamės Europos reikalais, bet nepamirštame ir žvelgiame, ko reikia Bažnyčiai Afrikos kontinente ar Pietų Ramiojo vandenyno regione.

Artimiausi darbai, kurie nusimato, – tai sinodinis kelias, nes popiežius kviečia Bažnyčią eiti šiuo įsiklausymo keliu. Jis prasidės spalio 10 d. Romoje, o spalio 17 d. ‒ kiekvienoje vyskupijoje. Bus įsiklausoma, kur šiandien Dievas veda Bažnyčią. Įsiklausoma į visus Bažnyčios narius, suprantant, kad mes visi esame keliaujanti Dievo tauta, ‒ šią mintį, kylančią iš Šventojo Rašto, įvardijo ir II Vatikano susirinkimas. Sakyčiau, tai yra mūsų supratimo ir savivokos atnaujinimas ‒ padėti mums save suprasti kaip keliaujančią Bažnyčią.

Po sinodinio kelio vyskupijose seks darbas nacionaliniu lygmeniu. Ir tada, pradedant nuo 2022 metų rudens, turėsime sinodą kontinentiniu lygmeniu. Europos vyskupų konferencijų tarybos darbas bus eiti šį sinodinį kelią Europos žemyne. Ruošimės Vyskupų Sinodo asamblėjai, kuri vyks 2023 metų spalio mėnesį. Taigi pirmi dveji metai bus ėjimas su Bažnyčia šiuo sinodiniu keliu tiek mūsų vyskupijose, kur kiekvienas vyskupas tuo rūpinsis, tiek mūsų Lietuvos vyskupų konferencijoje, tiek ir Europos mastu.

Kai buvau išrinktas, po pusvalandžio pirmoje spaudos konferencijoje manęs paklausė, kokie planai (o aš net nežinojau, kad bus svarstoma mano kandidatūra). Tai galiu pasakyti, kad popiežius bent pirmiems dviem metams yra davęs gaires – tai yra klausyti, kaip Šventoji Dvasia kalba per Bažnyčios narius ir ieškoti, kur link Dievas veda savo Bažnyčią.

Sinodinis kelias yra mūsų supratimo ir savivokos atnaujinimas ‒ padėti mums save suprasti kaip keliaujančią Bažnyčią.

Ko gero, dauguma katalikų apie EECC veiklą žino mažai. Kuo ši institucija svarbi Visuotinės Bažnyčios struktūrai?

-CCEE turi 39 narius. Iš jų 33 yra vyskupų konferencijos, o kiti šeši ‒ vyskupai, kurių vyskupija apima visą šalį, ‒ kaip yra, pavyzdžiui, Estijoje ar Liuksemburge. O valstybių, priklausančių CCEE, yra 45, nes kai kurios vyskupų konferencijos apima daugiau nei vieną šalį. Pavyzdžiui, visos Skandinavijos šalys sudaro vieną vyskupų konferenciją.

Reikia pastebėti, kad vyskupų konferencijos Bažnyčios istorijoje yra vėlyvas reiškinys, joms gal tik 150 metų. Jos skatina bendrystę tarp vyskupų savo šalyje, jose ieškoma bendrų sprendimų.

Po to natūraliai atsirado ir institucija, stiprinanti bendrystę tarp vyskupų konferencijų didesnėje geografinėje plotmėje – žemynuose. Europos žemynas skiriasi nuo Afrikos, nuo Pietų Amerikos, nuo kitų kraštų pasaulyje. Mes turime labai daug panašių iššūkių, bet jie gali ir skirtis. Juk net toje pačioje šalyje, kur vyrauja panaši kultūra, yra panašios vyskupijų problemos, panašūs sielovadiniai iššūkiai – visgi skirtumų tarp vyskupijų atsiranda. Tie skirtumai yra jaučiami ir Lietuvoj.

Bet konferencijų taryba skatina bendrystę tarp vyskupų ir supratimą, kad mes esame viena Bažnyčia. Žemynų vyskupų konferencijos palaiko ryšius tarpusavyje, pavyzdžiui, šiemet Romoje vykusiame CCEE suvažiavime dalyvavo Pietų Amerikos ir Afrikos vyskupų konferencijų tarybų pirmininkai.   

Yra kita organizacija, COMECE, kuri atstovauja Europos Sąjungai priklausančioms vyskupų konferencijoms. Ji daugiau dirba Europos Sąjungos, jos direktyvų svarstymo srityje, kai iškyla visuomenei, Bažnyčiai svarbūs klausimai, – pvz. šeimos, socialinio teisingumo, gyvybės klausimai.

CCEE – Europos vyskupų konferencijų taryba siekia koordinuoti, atstovauti tais klausimais, kurie yra svarbūs Bažnyčiai visoje Europoje, kur galime pasakyti savo poziciją, bet visgi pagrindas yra sielovadinis rūpestis. Taip pat mes galime kalbėti ir ekumeninėje plotmėje, palaikyti tarpreliginį dialogą.

 Europoje yra ir ekumeninė krikščionių bažnyčių organizacija – Europos bažnyčių taryba (CEC), su ja CCEE yra partneriai, palaikomas dialogas.

Tapote bažnytinės institucijos, kuri funkcionuoja Europos kontekste, vadovu. Šiame laikmetyje Europa patiria daug iššūkių. Pvz., vadinamojoje Budapešto deklaracijoje teigiama, kad 1960 m. dabartinių ES-27 šalių gyventojai sudarė apie 12 proc. pasaulio gyventojų. Šiandien jų dalis sumažėjo iki 6 proc. ir prognozuojama, kad iki 2070 m. nukris žemiau 4 proc. Tad esame „demografinės žiemos“ akivaizdoje. Kitas su tuo susijęs iššūkis – auga islamo išpažinėjų gretos. Kokia būtų Katalikų Bažnyčios strategija sprendžiant šias problemas?

-Šis klausimas turbūt glaudžiai susijęs su sinodiniu keliu, į kurį popiežius mus šaukia. Mūsų iššūkis ‒ kaip įgyvendinti krikščionybę, katalikiškumą taip, kad jis iš tikrųjų būtų toks patrauklus, koks jis iš esmės yra.

 Kartais mes užgniaužiam tą tikėjimo grožį. Manau, jei sustiprinsime tikėjimą mūsų Bažnyčioje – visoje Dievo tautoje, kuri keliauja kartu, tai ir kitos problemos spręsis. Sinodinio kelio parengiamajame dokumente rašoma apie Petro susitikimą su Kornelijumi (Apd 10) siekiant parodyti, kaip Dievas veikia per skirtingai galvojančius, kad išprovokuotų dialogą ir keistųsi mąstymas. Tai duota kaip pavyzdys pamąstyti ir mums, kaip galim eiti sinodiniu keliu. Pirmųjų šimtmečių Bažnyčia buvo persekiojama, ji buvo mažuma, jos aplinkoje buvo priešiškai nusistačiusių, bet vedama Šventosios Dvasios ji pasklido po visą pasaulį.

Jei stipri katalikiška šeima – ji duoda vaisių.

Popiežiaus kvietimas į sinodinį kelią iš tikrųjų yra kvietimas vėl įsiklausyti į Šventąją Dvasią ir leisti jai vesti Bažnyčią. Taigi, dėl tos vadinamosios „demografinės žiemos“ – nežinau, ar mūsų darbas yra su ja kovoti, gal verčiau kurti, stiprinti katalikiškas šeimas? Jei stipri katalikiška šeima – ji duoda vaisių. Tarp tų vaisių yra ir vaikai. Stipri šeima, auginanti stipraus tikėjimo vaikus, iš tikrųjų bus ta jėga, kuri sustiprins mūsų visuomenę. Mes sakom, kad šeima yra visuomenės pagrindas, namų Bažnyčia. Jeigu mes sugebėsim atkurti, atnaujinti katalikiškas šeimas, katalikiškas parapijas, tai ir kiti dalykai keisis.

Susidūręs su kitų kultūrų žmonėmis negali liudyti savo tikėjimo, jei jo nepraktikuoji. Teorinis tikėjimas yra silpnas tikėjimas. O jei gyvename savo tikėjimu, tai istorija parodė: per šimtmečius ne pirmą kartą susiduriame su priešiškais, prieš Bažnyčią nusiteikusiais asmenimis, filosofijomis ar judėjimais, bet tvirtas tikėjimas, pagrįstas Šventąja Dvasia ir jos vedamas, atlaiko viską. Net Šventajame Rašte yra Bažnyčiai pažadėta, kad pragaro vartai jos nenugalės.    

Pašaukimų stygius yra dar viena europietiškos katalikybės problema. Prieš šimtmečius Europos kunigai vyko į kitus žemynus misijoms. Dabar į Europą vyksta kunigai iš Azijos ir Afrikos. Akivaizdu, kad melstis nepakanka. Ko dar reikia, kad Europa vieną dieną visai nepristigtų kunigų?

-Man atrodo, kad tai yra to bendro atsinaujinimo dalis. Jei atsinaujins ir taps stiprios katalikiškos šeimos, iš jų ateis ir pašaukimai. Kai kurie žmonės prisistato, kad yra tradiciniai katalikai, t.y. laikosi tradicijų, jiems Dievas, Bažnyčia ir tikėjimas – yra tik tradicijos klausimas. Dažnai tai formalus, nepraktikuojamas katalikiškumas. Katalikas, kuris kas sekmadienį nedalyvauja šv. Mišiose, sunkiai save gali vadinti aktyviu, praktikuojančiu kataliku. Neužtenka ateiti tik per šventes, neužtenka tik pasimelsti pora kartų per metus. Turi būti gyvas tikėjimas. Iš gyvo tikėjimo ir ateina pašaukimai.

Kiekvienas žmogus turi pašaukimą. Dievas yra pašaukęs jį į gyvenimą. O atėjęs į gyvenimą, dar jei yra pakrikštytas, jis turi savo krikščionišką pašaukimą, katalikišką pašaukimą, kuris jį kviečia būti Bažnyčios nariu ir auginti Bažnyčią.

Reikalingas mūsų pačių atsinaujinimas – reikia ne tik melstis už pašaukimus (nors tikrai reikia melstis už pašaukimus), bet reikia ir tinkamai parengtos žemės, kuri galėtų duoti vaisių. Būtent toks parengimas vyksta šeimose. Dabar kalbėdamiesi su norinčiais stoti į seminariją girdime, kad didelė dalis neturėjo tikėjimo praktikos šeimoje. Tad tam skiriami parengiamieji metai – propedeutinis kursas, kad žmogus būtų katalikiškoje aplinkoje, pasiruoštų toliau gilintis į tikėjimą per studijas. Taigi, mums iš tiesų reikia atnaujinti save, savo šeimas, savo bendruomenes, kad jos galėtų duoti vaisių – pašaukimų, kurie taip reikalingi.  

Ar atsiradus papildomoms tarptautinėms pareigoms neteks Jums mažinti veiklos nacionaliniu lygmeniu?

-Be abejo, laiko nepadaugės ir bus daugiau susitikimų, daugiau posėdžių, daugiau kelionių einant šias pareigas, bet, pagal seną lietuvišką posakį: „Dievas duoda dantis, duos ir duonos.“ Tad reikia pasitikėti ir pasikliauti Dievo vedimu. Dievas yra Bažnyčios autorius ir vedlys, ir, kai duoda naujų iššūkių ir pašaukimų, mūsų vienų nepalieka.

Ačiū už pokalbį.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

10 KOMENTARAI

  1. Dar 15 a ilgu metu ir i pensija, nebent laimes bilieta loterijoje tapes kardinolu. Ka gi moteriski seniukai galejo rinkti daugiau?

  2. Pasigendu aiškios Bažnyčios pozicijos nūdienos klausimais. Žmonių diskriminacija, segregacija, konstirucijos pamynimas, smulkaus verslo žlugdymas, vyriausybės šantažas, siūlymai dar labiau diskriminuoti vyksta kasdien, o bažnyčia tyli, kalba tik bendromis temomis – apie meilę, gerumą, atjautą. Bažnyčia, kurios paskirtis vykdyti Dievo valią pirmiausia ten, kur to labiausiai reikia, nusišalina, neužstoja nei vaikų, nei našlių, nei dirbančių nei pagyvenusių žmonių, palieka juos likimo valiai. Kaip pasakoje apie prakeiktuosius vienuolius. Jei bažnyčia tylės – akmenys ims šaukti.

  3. Uztat jie uzstoja musulmonus pabegelius, kuriuos del pinigo(anusauskas) ileido i sali, tai hibridinio karo dalyviai, prisidenge vaikais..kitus dabar pateigunau veja nuo sienos atgal i belorusija, o vyskupu ipareigoti klebonai renka pinigus ir skudurus parapijose siems pabegeliams remti, kviecia savanorystei.

  4. Yra ne tik Šventoji Dvasia, bet ir Šėtono Dvasia. Pagarbink šėtoną ir gausi šiltą vietą. Dabar turėjo būti renkamas CCEE pirmininka iš Rytų Europos. Lietuvos Katalikų Bažnyčia pandemijos metu lokdawn’ais, internetinėmis komunijomis, vakcinavimu prie bažnyčių, pritarimu galimybių paso įvedimui ir pan. gerokai aplenkė visas savo rytų kaimynes, Šėtonui tai labai patiko ir todėl nieko keista, kad CCEE vadovu, Kristaus bažnyčiai palaipsniui tampant antikristo bažnyčia, buvo išrinktas labiausiai šėtoną pagarbinusios bažnyčios vadovas.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis