Fundatoriaus arba fundatorės charizmos, patraukiančios kitus žmones, tampančios naujų judėjimų, asociacijų, vienuolijų ištakomis, Bažnyčios akyse yra Šventosios Dvasios dovanos, atliepiančios dabartinio laikotarpio poreikius. Kita vertus, naujieji judėjimai nėra visiškai apsaugoti nuo klaidingų tendencijų, tarp kurių yra ir per didelis steigėjų sureikšminimas.
Pasak Pašvęstojo gyvenimo ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijos sekretoriaus arkivyskupo José Rodríguez Carballo, šiuo metu tiriama tuzino naujųjų judėjimų, dažniausiai dar tik siekiančių bažnytinio pripažinimo, steigėjų charizma ir veikla.
Nustačius, kad kažkas ne taip, prašoma pakoreguoti kai kuriuos dalykus, tuo pat metu saugant vieną ar kitą charizmą, paskiriant oficialų stebėtoją, pasižymintį patirtimi ir išmintimi. Tačiau yra atvejų, kai tenka nutraukti naujo judėjimo veiklą, atsiriboti nuo jo, jų steigėjus ir steigėjas grąžinti į pasauliečių luomą.
„Lengva suprasti, kad tai daro didelę žalą pašvęstajam gyvenimui ir visai Bažnyčiai. Todėl reikia atidumo tuo metu, kai tiriami būtinybė, pageidautinumas ir nauda Bažnyčiai patvirtinti pripažinimo siekiančias asociacijas. Toks pripažinimas yra vyskupų teisė ir tuo pat metu sunki atsakomybė“, – sakė arkivyskupas Rodríguez Carballo interneto svetainei Vida nueva. Interviu su juo šioje ispanakalbėje svetainėje paskelbtas liepos 30 dieną.
Pasak arkivyskupo, charizmos ir naujo judėjimo ištyrimas vadovaujasi aiškiais kriterijais: bendryste su Bažnyčia, dvasiniais vaisiais, evangelizavimo socialiniu matmeniu, kitų pašvęstojo gyvenimo Bažnyčioje formų vertinimu, katalikiško tikėjimo išpažinimu. Ne visada galima apčiuopti ir nustatyti, jog charizma iš tiesų autentiška ir originali.
Dažniausiai tyrimas pradedamas dėl vieno iš trijų motyvų, kurie gali persipinti tarpusavyje: asociacijos turto naudojimo saviems tikslams, piktnaudžiavimo galia arba dvasinio piktnaudžiavimo, su jausmais susijusių problemų. Kai kalbama apie piktnaudžiavimą, kalbama apie bet kokią psichologinę, fizinę ir seksualinę prievartą religiniame kontekste, apie bet kokią manipuliaciją, kurios žaloja asmens santykį su Dievu ir vidiniu „aš“.
Dvasinis piktnaudžiavimas, žeidžiantis sąžinę, pasitaiko dažniau, nei manoma, pridūrė Pašvęstojo gyvenimo ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius. Jis priminė, kad popiežius Pranciškus tokį piktnaudžiavimą yra prilyginęs dvasiniam priekabiavimui, smegenų plovimui, sąžinių manipuliavimui.
Tokių atvejų pasitaiko dvasiniame vadovavime ir bendruomenėse, kurios gerai neskiria sąžinės reikalų nuo išorinių reikalų. Dar platesne prasme galima kalbėti apie klerikalizmo piktnaudžiavimą, tačiau reikia atsiminti, kad kažką panašaus gali padaryti visi asmenys, vyrai ar moterys, turintys valdžią.
Nuo seksualinio piktnaudžiavimo dažniausiai nukenčia bendruomenės nariai, kartais nepilnamečiai ir pažeidžiami suaugusieji. Verta atsiminti, kad prieš seksualinį išnaudojimą dažnai būna piktnaudžiaujama galia.
Taip pat yra atvejų, kai bendruomenė fundamentalistiškai ir ideologiškai vertina savo charizmą, gina ją nuo išorės įtakos, nuo jos tyrumą esą galinčių sutepti „užkratų“, vadovaujasi nuostata „mes esame geriausi“, į kitus žiūri iš aukšto, mano, kad charizmos priklauso tik steigėjams, o ne visai Bažnyčiai, nors iš tiesų tik Bažnyčia gali jas pripažinti ir lydėti.
Dėl tos pačios priežasties ir patys steigėjai ar steigėjos gali pasijausti iškilę aukščiau kitų, virš Bažnyčios, esantys išimtiniais charizmos šeimininkais ir savininkais, atmesti visas tarpininkavimo pastangas. Tokiais atvejais kalbama apie nuokrypį į sektantizmą, šiam būdingas paviršinis dvasingumas, menkas Bažnyčios mokymo ir teologijos pažinimas.
Charizma greičiau yra tarsi tekantis vanduo, kai šis nebeteka – ima dvokti.
Kai kada sektantizmo tendenciją lydi ir fundamentalizmas – šį, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, galima prilyginti charizmos suakmenėjimui, sukalkėjimui. Charizma greičiau yra tarsi tekantis vanduo, kai šis nebeteka – ima dvokti.
Bažnyčia turi teisę ir pareigą įsikišti, kad užkirstų kelią netvarkingai charizmų raiškai, nors dažnai dėl to yra kaltinama persekiojimu. Tačiau taip elgėsi ir pirmoji Bažnyčios bendruomenė (žr. 1 Kor 14).
Galima priminti, kad birželio 11 dieną Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacija, gavusi ir popiežiaus Pranciškaus pritarimą, paskelbė dekretą, kuriuo reguliuoja tarptautinių pasauliečių asociacijų, patenkančių į jos kompetenciją, valdymą, apriboja mandatus penkerių arba dešimties metų laikotarpiais. Dekreto intencija yra užtrinti sveiką kaitą, atmesti nuostatą apie tariamą steigėjo arba lyderio nepakeičiamumą, dažnai lemiančią pažeidimus ir piktnaudžiavimus, galiausiai – pačios charizmos ir asociacijos sąstingį.
