Slovakijos rytuose, kalnuotoje Litmanovos gyvenvietėje, tarp graikų apeigų katalikų stiprėja dvasinis judėjimas, susijęs su tariamais Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais, vykusiais 1990–1995 metais prie Zviro kalno.
Nors šie apsireiškimai oficialiai nėra pripažinti antgamtiniais, jie iškėlė Litmanovą kaip vieną svarbiausių piligriminių vietų Slovakijoje.
Tikėjimo mokymo dikasterija liepos 9 d. pripažino dvasinius vaisius, kuriuos duoda Švč. M. Marijos pamaldumas, prasidėjęs po apsireiškimų.
Paslaptinga figūra
1990 m. rugpjūčio 5 d. vienuolikos metų Iveta (Ivetka) Korčakova, dvylikos metų Katarína (Katka) Češelkova ir devynerių metų Katkos brolis Mitko išsigando, išgirdę stiprų traškesį. Išsigandę vaikai pasislėpė medinėje trobelėje, stovėjusioje miško apsuptyje esančioje pievoje.
Trobelės viduje jie ėmė girdėti bildesius, kurie, rodės, vis artėjo. Vaikai meldėsi prašydami Marijos globos ir pažadėjo vieni kitiems, kad ateityje bus labiau atsidavę katalikiškam tikėjimui. Maldos metu Ivetka ir Katka, kaip teigiama, išvydo švytinčią figūrą, kurią atpažino kaip Švč. Mergelę Mariją.
Artėjant vakarui vaikai išėjo link kaimo, o regėtoji figūra, jų teigimu, sekė paskui juos globodama. Prie pakelės kryžiaus figūra atsiklaupė ir persižegnojo. Vaikai teigė, kad ji buvo apsirengusi balta suknele, su melsvu apsiaustu ir nuometu, su karūna ant galvos. Ji taip pat rankose turėjo Rožinį.
Grįžę į kaimą, vaikai viską papasakojo tėvams, tačiau šie nepatikėjo. Jie taip pat kreipėsi į parapijos kunigą, kuris patarė apie įvykį viešai nepasakoti.
Vėliau Ivetka ir Katka sugrįžo į apsireiškimo vietą, kur, kaip tikima, Marija joms vėl pasirodė ir pradėjo perduoti žinutes. Ji prisistatė kaip „Nesuteptas Tyrumas“ (slovakiškai Nepoškvrnená Čistota) – vardas, siejamas su Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais kitose vietose. Ji kvietė žmones iš visos šalies melstis Rožinį Zviro kalne (Hora Zvir, slovakiškai).
Nuo to laiko Iveta teigė, kad regėjimus patyrė maždaug kartą per mėnesį, o paskutinis apsireiškimas įvyko 1995 m. rugpjūčio 6 d. Žinutės, kurios, kaip tikima, buvo perduodamos per šiuos apsireiškimus, pabrėžė maldos, atgailos, skaistumo, Eucharistijos ir vidinės tylos svarbą.
Piligrimai pradėjo plūsti į šią vietą. Buvo pranešta ir apie antgamtinį saulės reiškinį, primenantį Saulės stebuklą Fatimoje 1917 m. Tikintieji ėmė semtis vandens iš netoliese esančio šaltinio, manydami, kad jis turi gydomųjų savybių. Kalno viršūnė, kurioje viskas prasidėjo, netrukus tapo gyvu tikėjimo centru.
„Jūs esate pašaukti būti tyros širdies dykumoje, kur girdite tik Dievo balsą. Atsiskirkite nuo triukšmo, nuo tuštybės. Tik tylėdami išgirsite Tiesą“, – buvo sakoma vienoje iš žinučių, datuojamoje 1992 m. sausio 5 d.
Apsireiškimų laikotarpiu Marija, anot liudininkės Ivetos, kvietė į asmeninį atsivertimą, sakė, kad Rožinis yra „ginklas“, o skaistumas – ne silpnumas, bet „širdies laisvė ir dvasinė galia“.
Pasak liudijimų, Mergelė Marija per regėjimus raginusi ieškoti tikrojo kelio į laimę pripažįstant, kad esame besąlygiškai mylimi: „Noriu, kad būtumėte laimingi, bet šis pasaulis nepadarys jūsų laimingų“.
Per penkerius metus Iveta ir Katka reguliariai užrašinėjo trumpas, kaip teigiama, Marijos žinutes, kol 1995 m. rugpjūčio 6 d. apsireiškusioji paskelbė, kad daugiau nebepasirodys, nors visada liks Zviro kalne.
Viena iš paskutinių žinučių bylojo: „Brangūs vaikai, tai mano paskutinė žinia jums. Ačiū, kad leidote man būti jūsų Motina. Tęskite maldą, būkite tyros širdies liudytojai.“
Kai prasidėjo apsireiškimai, mergaitės gyveno tuometėje Čekoslovakijoje. Po taikaus šalies padalijimo 1992 m. jos atsidūrė Slovakijos pusėje – šioje, palyginti skurdesnėje ir labiau katalikiškoje valstybėje. Tuo metu daugelis Litmanovos jaunimo emigravo dirbti į užsienį dėl ekonominio nestabilumo po komunizmo žlugimo.
Pasibaigus apsireiškimams, Ivetka įstojo į vienuolinę bendruomenę Stara Haličo miestelyje centrinėje Slovakijoje ir priėmė Marijos Goreti vardą. Po devynerių metų ji paliko vienuolyną, grįžo į Litmanovą, kur apsigyveno pas tėvus ir išgyveno sunkų nusivylimo bei dvasinio ieškojimo laikotarpį.
Vėliau ji įsidarbino slaugytoja, rūpinosi pagyvenusiais ir neįgaliais žmonėmis, ištekėjo ir išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją.
Katka, kaip pranešama, taip pat ištekėjo, susilaukė dviejų dukrų ir emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.
Vatikano nuosprendis
Vietos kunigai nuo pat pradžių įvykius vertino atsargiai, tačiau neabejojo jų vaisingumu – daugybė žmonių po apsilankymo kalne grįžo prie tikėjimo, sakramentų ir maldos gyvenimo.
Prešovo graikų apeigų katalikų arkivyskupas Jonašas Jozefas Maksimas informavo Tikėjimo mokymo dikasteriją apie gausius piligrimus, lankančius tą vietą, daugybę atsivertimų, gausius dvasinius vaisius, kurių sulaukia piligrimai. Dikasterija išnagrinėjo pateiktus pranešimus, ypač žmonių, teigiančių, kad toje vietoje regėjo apsireiškusią Dievo Motiną, liudijimus.
Atsakydamas Slovakijos vyskupui Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas rašo, kad dikasterija, susipažinusi su liudijimais, suteikia vyskupui leidimą (nihil obstat) dėl viešojo kulto toje vietoje. Tačiau pabrėžiama, kad nihil obstat nereiškia tariamų apsireiškimų antgamtinio autentiškumo pripažinimo.
Liepos 9 d. paskelbtame laiške Maksimui kardinolas Fernándezas išskyrė teigiamus tariamų Marijos žinučių aspektus. Tačiau jis taip pat atkreipė dėmesį į „tam tikrus dviprasmiškumus ir neaiškias vietas“.
Ypač jis citavo vieną 1990 m. žinutę, kurioje sakoma, kad „visų ligų priežastis yra nuodėmė“, bei 1991 m. žodinį pranešimą, užrašytą po Persijos įlankos karo, kuriame užsimenama, kad „beveik visi žmonės vienoje pasaulio dalyje [Persijos įlankoje] yra pasmerkti“.
Kardinolas rašė, jog „tokios žinutės negali būti laikomos priimtinomis ir todėl nėra tinkamos skelbti“. Tačiau jis taip pat pažymėjo, kad šios „sumaišytos vidinio išgyvenimo išraiškos“ gali būti teisingai interpretuojamos kitų žinučių šviesoje – tų, kurios pabrėžia, kad „Kristaus meilės atradimas teikia laimę“, o „atsiskyrimas nuo Jo meilės griauna mūsų gyvenimą, pasmerkia jį nesėkmei ir tampa kančios šaltiniu“.
Nesutepto Tyrumo šventovė
Nors Slovakijos graikų apeigų katalikų Bažnyčia apsireiškimų nepatvirtino kaip antgamtinių, bet jų neuždraudė, o nuo 2008 m. Zviro kalne įteisino oficialią šventovę, pavadintą Litmanovos Dievo Motinos, Nesutepto Tyrumo, šventove.
Kalne iškilo koplyčia, buvo įrengtas palaiminimo šaltinis, o kiekvieną mėnesį, ypač pirmąjį sekmadienį, čia susirenka šimtai piligrimų iš visos Slovakijos, Lenkijos, Ukrainos ir Vengrijos.
Šventovė tapo išskirtiniu dvasiniu reiškiniu: čia nėra išorinio šurmulio, verslo ar sensacingų liudijimų. Pagrindinis šūkis, lydintis tikinčiuosius: „Tyraširdžiai regės Dievą“ (Mt 5,8).
Kalno šlaituose įrengtos stotys, vedančios piligrimus „vidiniu atsivertimo keliu“. Čia meldžiamasi Rožinis, skaitomos ištraukos iš tariamų žinučių, taip pat rengiamos atgailos procesijos. Eucharistija čia švenčiama pagal Bizantiškąjį apeigyną.
„Ši vieta – tai ne triukšmingas stebuklų fabrikas, bet vidinė tylos oazė, kur žmogus atsiveria Dievui. Kaip širdies dykuma, kurioje kalba pats Viešpats“, – sako vienas iš šventovės sielovadininkų kun. Janas Jančisinas.
Slovakijos katalikų spaudoje vis dažniau skelbiamos Litmanovos žinutės: „Meilė gydo. Meilė moka kentėti. Meilė veda į šventumą.“ Žmonės kalba apie vietą, kur „įmanoma pradėti iš naujo“.
Ir nors Bažnyčia visada atsargiai vertina privačius apreiškimus, Litmanova tyliai įsitvirtina kaip tyrosios širdies piligrimystės centras – šiuolaikinės atgailos, paprastumo ir kuklumo erdvė.
