Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje susitikęs su piligrimais popiežius Leonas XIV pakvietė juos kartu pamąstyti apie vieną žinomiausių Jėzaus palyginimų – apie gerąjį samarietį. Pasak popiežiaus, palyginimai suteikia mums galimybę iš kitos perspektyvos pažvelgti į pasaulį ir mūsų pačių gyvenimą, atveria mus vilčiai.
Pradėdamas katechezę popiežius pastebėjo, kad būtent tokį žmogų, kuriam reikia pakeisti požiūrį, matome šiandien apmąstomoje Evangelijos scenoje. Su Jėzumi kalbasi daug patyręs ir daug ką išmanantis žmogus, Įstatymo mokytojas, kuriam vis dėlto reikia pakeisti perspektyvą, nes jis yra visiškai susitelkęs į save ir nepastebi kitų. Tas žmogus klausia Jėzaus, kaip „laimėti“ amžinąjį gyvenimą. Pavartojęs šį terminą jis išsiduoda, kad amžinąjį gyvenimą jis suvokia, kaip teisėtai užsitarnaujamą atlygį. Vienintelis dalykas, kuris jam kelia abejonių yra žodis „artimas“. „Kas gi yra mano artimas?“ – tarsi pasiteisindamas jis klausia Jėzaus.
Jėzus jam pasakoja palyginimą, kurio tikslas ir yra pakeisti matymo kampą, nuo klausimo „Ar esi mylimas?“ pereiti prie klausimo „Ar tu myli?“ Pirmasis klausimas yra nesubrendusio žmogaus klausimas, antrasis – suaugusio žmogaus, supratusio savo gyvenimo prasmę, klausimas. Pirmąjį klausimą užduodame tarsi stovėdami kampe ir laukdami, antrasis – mus skatina eiti pirmyn.
Jėzaus pasakojamo palyginimo veiksmas vyksta kelyje, kuris yra sunkus ir kupinas visokių sunkumų, kaip ir mūsų gyvenimas. Tai kelias, kuris veda iš Jeruzalės, miesto ant kalno, į Jerichą, miestą žemiau jūros lygio. Šiuo keliu ėjusį žmogų užpuolė plėšikai ir sumuštą paliko pusgyvį pakelėje. Panašioje padėtyje atsiduriame ir mes, kai staiga netenkame to, ką turėjome ir kuo pasitikėjome. Atsidūrę tokioje padėtyje iš tiesų jaučiamės tarsi apiplėšti ir palikti pakelėje.
Šiuo palyginimu Jėzus taip pat sako, kad mūsų gyvenimas susideda iš susitikimų, ir būtent susitikdami su kitu mes atsiskleidžiame tokie, kokie iš tikrųjų esame. Kai atsiduriame kito žmogaus akivaizdoje, jo trapumo ir silpnumo akivaizdoje, mes turime nuspręsti, ką daryti: padėti ar apsimesti, kad nieko blogo nematome.
Jėzaus palyginime kunigas ir levitas eina tuo pačiu keliu. Jie yra žmonės, tarnaujantys Jeruzalės šventykloje, gyvenantys šventoje erdvėje. Vis dėlto atliekamos Dievo šlovinimo apeigos savaime nereiškia, kad jie parodys gailestingumą. Iš tiesų, sakė popiežius, atjauta, prieš tapdama religine vertybe, visų pirma yra žmogiškoji vertybė. Prieš tapdami gerais tikinčiaisiais, turime būti gerais žmonėmis.
Pasak popiežiaus Leono, galime įsivaizduoti, kad kunigas ir levitas, ilgą laiką praleidę Jeruzalėje, skubėjo namo. Būtent skubėjimas, taip būdingas mūsų gyvenimui, dažnai trukdo mums pajusti užuojautą. Tie, kurie mano, kad jų pačių kelionė yra svarbiausia, nenori sustoti dėl kito.
Bet štai ateina žmogus, kuris sugeba sustoti: tai samarietis, taigi tas, kuris priklauso niekinamai tautai. Jo atveju tekste nesakoma, kuria kryptimi jis keliavo, negalime jo kelionės susieti su Jeruzalės šventykla. Religingumas čia neturi nieko bendra. Šis samarietis paprasčiausiai sustoja, nes jis yra žmogus, atsidūręs priešais kitą žmogų, kuriam reikia pagalbos.
Užuojauta išreiškiama konkrečiais darbais. Samarietis tampa artimas į nelaimę patekusiam žmogui, nes jis nori jam padėti; jis tvarsto jo žaizdas, nuplauna jas vynu ir patepa aliejumi; pasiima jį su savimi, nugabena į užeigą, sumoka už jo slaugymą „du denarus“, t. y. maždaug dviejų dienų uždarbį; įsipareigoja grįžti ir, jei reikės, primokėti. Jam nuskriaustasis – ne siuntinys, kurį reikia pristatyti nuodytu adresu, bet žmogus, kuriuo reikia rūpintis.
„Brangūs broliai ir seserys, kada ir mes sugebėsime nutraukti savo kelionę ir atjausti? Tada, kai suprasime, kad sužeistas žmogus, gulintis pakelėje, simbolizuoja kiekvieną iš mūsų. Kai prisiminime visus tuos kartus, kai Jėzus sustojo, kad pasirūpintų mumis, tada ir tapsime pajėgesni atjausti“, – sakė popiežius ir prašė melsti malonės, kad augtume žmogiškumu, kad mūsų santykiai būtų nuoširdesni ir kad juose būtų daugiau atjautos. Melskime, kad mūsų širdys būtų panašesnės į Kristaus Širdį.“
