Turino drobulė – viena labiausiai tyrinėtų ir ginčų sukėlusių religinių relikvijų pasaulyje. Daugeliui katalikų ir kitų krikščionių tikinčiųjų tai – šventas audinys, kuriuo buvo suvyniotas Jėzaus Kristaus kūnas po nukryžiavimo. Tuo tarpu kai kuriems mokslininkams – viduramžių meninė klastotė, meistriškai imituojanti kankinio figūrą.
Pastaruoju metu drobulė vėl atsidūrė viešų debatų epicentre. Mokslo, istorijos ir teologijos atstovai pateikia priešingas hipotezes – nuo technologinio stebuklo iki tikėjimo gylio liudijimo.
Pirmieji bandymai suvokti drobulę
Dar 1898 m. fotografas Sekondo Pija pirmą kartą užfiksavo drobulę ir, ryškindamas negatyvą, išvydo aiškų nukankinto žmogaus atvaizdą su žaizdų žymėmis. Šis atradimas pažadino viešą susidomėjimą drobule.
1978 m. NASA mokslininkai Johnas Jacksonas (Džonas Džeksonas) ir Ericas Jumperis (Erikas Džamperis) atkūrė trimatį kūno vaizdą, naudodamiesi technologijomis, ir atrado ant vokų matomus apskritus iškilimus, kuriuos siejo su pagal senovinį paprotį ant mirusiojo akių dedamomis monetomis. Profesorius Alanas Vangeris netgi teigė ant jų įžvelgęs užrašą „Imperatorius Tiberijus“, kuris valdė Kristaus mirties metu.
Kraujo ir kančios pėdsakai
2013 m. prof. Gianni Borkaccia iš Paduvos universiteto (Italija) paskelbė 20 metų trukusį DNR tyrimą, kurio metu nustatyta, kad drobulės buvo lietęsi žmonės iš įvairių regionų – nuo Šiaurės Afrikos iki Kinijos. Tarp jų galėjo būti ir asmenų iš senovinės Judėjos.
Bario kristalografijos instituto (Italija) tyrėjai, naudodami elektroninius mikroskopus, patvirtino, kad kraujo dėmės – tikros. Jų analizė parodė, kad žmogus, suvyniotas į audeklą, patyrė dideles kančias – tai liudijo lininiuose pluoštuose aptiktos nanodalelės su organine medžiaga kreatininu – stipraus fizinio skausmo biologiniu žymeniu.
Liverpulio universiteto ir Italijos tyrimų komiteto eksperimentas parodė, kad tam tikros kraujo dėmės sutampa su sužalojimais, kuriuos galėjo patirti kryžiuojamas žmogus. Tačiau buvo pastebėta, kad kai kurios kraujo tėkmės neatitinka žinomų romėnų nukryžiavimo praktikų – tai sukėlė abejonių dėl drobulės tikrumo.
Visgi buvo priminta, kad kūnas prieš suvyniojant buvo nuplautas ir suvyniotas jau praėjus tam tikram laikui po mirties, todėl kraujo tėkmė galėjo skirtis nuo įprastos.
Diskusijos dėl audinio amžiaus
1988 m. trys nepriklausomos laboratorijos atliko radiokarboninį testą ir nustatė, kad audinys datuojamas 1260–1390 m. laikotarpiu. Tačiau šis rezultatas buvo grindžiamas mėginiu, paimtu iš drobulės pakraščio – vietos, kuri buvo restauruota po gaisro. Todėl daugelis mokslininkų abejoja testo patikimumu.
Fizikas Robertas Ruckeris pasiūlė teoriją, kad drobulės datavimą galėjo pakeisti neutronų spinduliuotės pliūpsnis – galbūt prisikėlimo akimirką. Be to, italų mokslininkas Liberato De Caro 2022 m. atliko rentgeno difrakcijos tyrimą, kuris parodė, kad celiuliozės pluoštai audinyje yra daug senesni nei viduramžių laikotarpis – galbūt siekia net I amžių.
Taip pat drobulėje aptikta augalų žiedadulkių, būdingų tik Artimiesiems Rytams, o audinio struktūra atitinka Palestinoje naudotą verpimo technologiją, kuri Europoje nebuvo žinoma. Drobulės ornamentas beveik tobulai atitinka audinius, rastus Masados tvirtovėje – žydų paskutinio pasipriešinimo romėnams vietoje.
Kritika naujiems tyrimams
Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė Brazilijos 3D dizainerio Cicero Moraeso tyrimas, kuris teigė, kad drobulės atvaizdas yra „žemo reljefo“ meninė imitacija, o ne tikras žmogaus kūno atspaudas. Tačiau mokslininkai iš Tarptautinio sindonologijos centro (Turine) atmetė šį tyrimą kaip jau daugiau nei prieš šimtmetį paneigtą.
Prof. Cheryl White iš Luizianos universiteto pažymėjo, kad Moraesas ignoruoja sudėtingą informacijos perdavimo mechanizmą, kuris slypi drobulės atvaizde – pluošto mikrofibrose esantis kūno vaizdas perteikia tiesioginį erdvinį atstumą tarp kūno ir audinio, ko negalėjo padaryti viduramžių menininkai.
Vatikano pozicija ir popiežių požiūris
Nors Vatikanas niekada oficialiai nepaskelbė drobulės autentiškos, popiežiai ją laiko vertingu tikėjimo stiprinimo objektu. Pranciškus vadino ją „Viešpaties Jėzaus nukryžiuoto, mirusio ir prisikėlusio ikona“, Benediktas XVI – „laiku, kurio vertė begalinė“, o Jonas Paulius II – „Evangelijos veidrodžiu“ ir „tyra tylos kalba“.
Popiežius Pranciškus 2015 m. sakė, kad drobulė kviečia žvelgti į kiekvieno kenčiančio ir persekiojamo žmogaus veidą. Kardinolas Roberto Repole drobulę pavadino „prisikėlimo įspaudu“ ir „kvietimu gyventi naują gyvenimą“.
Tikėjimo paslaptis tęsiasi
Nors Bažnyčia nereikalauja tikėti drobulės autentiškumu, ji pripažįsta jos vertę kaip priemonę giliau apmąstyti Kristaus kančią ir meilę. Nepriklausomai nuo to, ar tai stebuklinga relikvija, ar viduramžių šedevras, Turino drobulė lieka neišspręsta mįsle, jungiančia mokslą, tikėjimą ir žmogiškąją viltį.
Kaip sakė šventasis Jonas Paulius II: „Drobulė byloja: tikėk Dievo meile – didžiausiu žmonijai duotu lobiu, ir bėk nuo nuodėmės – didžiausios nelaimės žmonijos istorijoje.“
