Tomas Viluckas. Pasaulio pabaiga dar neateis

Kai susitinku su savo bičiuliais krikščionimis ir per pokalbius aptariame mūsų laikmečio aktualijas, neretai iškyla laikų pabaigos tema. Kone kiekviename amžiuje susidūrus su iššūkiais, katastrofomis ar reiškiniais, kurie prislegia žmogų, neišvengiamai iškyla klausimas apie besibaigiantį pasaulį.

Žinoma, krikščioniškas tikėjimas pats savyje reikalauja neužmiršti, kad esame laikinos būtybės, keleiviai šioje Žemėje, ir laukiame savo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Sunkūs laikai priverčia mąstyti apie pabaigos dalykus. Juk žodis „eschatologija“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „mokymą apie paskutinius dalykus“.  

Suprantama, kad pokalbiuose kartojantis eschatologinėmis temomis reikia grįžti prie šaltinio. Tad atsiverčiu Evangelijoje pagal Luką Jėzaus kalbas apie paskutinius laikus. Jose galime rasti šiuos žodžius: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus (…) Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos“ (Lk 21, 9-11; 25-26).

Ko gero, ne vienas iš mūsų šioje ištraukoje atpažinsime savo laikmečio aktualijas. Įtampos tarpvalstybiniuose santykiuose, gamtos kataklizmai, ligos, baisus nerimas, persekiojantis šiuolaikinį žmogų, ir baimė, nuo kurios, kaip Jėzus sakė, džiūstama – visus šiuos požymius aptinkame Jėzaus kalboje.

Tad gal jau viskas? Tačiau išvardinęs visus ženklus, kuriems dėmesingas turėtų būti Jo sekėjas, Kristus prideda: „O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Dievo Žodis drąsina nebijoti ir nepasiduoti mesianistinėms iliuzijoms.

Todėl pasitelkiu dar du tekstus, kurie kalba apie paskutinius dalykus itin savitu, bet labai aktualiu būdu. Tai XIX amžiaus rusų mąstytojo Vladimiro Solovjovo priešmirtinis veikalas „Trumpa apysaka apie antikristą“ ir mūsų tautos vieno iškiliausio teologo Antano Maceinos šio kūrinio komentaras „Niekšybės paslaptis“.

Solovjovas savo darbą parašė 1900 metais, žvelgdamas į naują amžių. Ten jis pranašiškai numatė daugybę dalykų, kuriuos aptinkame XX amžiaus istorijoje. Savo futuristiniame veikale jis aprašo pasaulį prieš jo pabaigą, kai iškyla antikristo asmenybė.

A. Maceina taip perpasakoja antikristo asmenybės aprašymą: „Antikristas yra religijos mokslų specialistas – teologas, parašęs didelį veikalą apie biblinę kritiką, net teologijos garbės daktaras: Tuebingeno universitetui teko „laimė“ šį titulą antikristui suteikti. Jis yra taip pat labai doras žmogus, gailestingas ne tik žmonėms, bet net ir gyvuliams: jis yra vegetaras ir vivisekcijos priešas; jis paima griežton priežiūron skerdyklas ir ugdo gyvulių globos draugijas. Nebylė kūrinija, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22), gali laikyti jį savo išvaduotoju, vedančiu ją „iš pragaišties vergovės į Dievo vaikų garbės laisvę“ (8, 21). Jau ir anksčiau dirbęs didelį labdaros darbą bei rodęs didelį nesavanaudiškumą, antikristas įveda savo karalystėje „sotumo lygybę“: visi čia tampa broliais tuo, kad visi yra vienodai sotūs“.

Gerovės, taikos ir sąlyginės ramybės siekis yra itin dažnai pastebimas dabarties politinėje retorikoje.

Šioje ištraukoje nesunkiai atpažinsime šių laikų politinius lyderius ir jų darbotvarkę. Gerovės, taikos ir sąlyginės ramybės siekis yra itin dažnai pastebimas dabarties politinėje retorikoje. A. Maceina taip perteikia Solovjovo kūrinio pagrindinio personažo veikimą:

Rusų mąstytojas Vladimiras Solovjovas / Wikipedia nuotr.

„Tapęs Romos imperatorium, antikristas jau pačiais pirmaisiais savo viešpatavimo metais išleido atsišaukimą į visas pasaulio tautas. Atsišaukimas prasidėjo žodžiais: „Žemės tautos! Aš duodu jums savo ramybę“, ir baigėsi šios ramybės laidavimu: „Pasaulio taika yra užtikrinta. Kiekvienas bandymas ją sudrumsti tučtuojau susidurs su nepergalimu pasipriešinimu, nes nuo šios dienos pasaulyje yra tik viena centrinė valdžia. Ji yra stipresnė negu kitos valdžios kiekviena skyrium ir visos drauge. Ir ši nepergalima bei nepašalinama valdžia priklauso man, Europos pilnateisiam išrinktajam, visų jos jėgų imperatoriui. Tarptautinė teisė pagaliau turi sankciją, kurios ligi šiol jai stigo. Nuo dabar jokia galybė nedrįs tarti „karas“, jeigu aš sakysiu „taika“. Žemės tautos, ramybė jums!“

„Atsišaukimas, kaip pastebi Solovjovas, padarė pasauliui didelio įspūdžio. Visur pridygo pasaulio vienybės partijų, kurios vertė savo valstybių vyriausybes prisidėti prie Europos Jungtinių Valstybių ir pasiduoti aukščiausiajai Romos imperatoriaus valdžiai. (…) Taikos siekusios organizacijos susirinko paskutinio posėdžio padėkoti šios taikos kūrėjui: „jos pačios buvo nebereikalingos“. Imperatoriaus pažadas buvo įvykdytas. Žmonija lengviau atsiduso, nes amžina taikos ir vienybės svajonė tapo įkūnyta nelauktai galingu pavidalu“ (A. Maceina)

Tad laikų pabaigoje, anot pranašingų mąstytojų tekstų, pasaulyje turi būti ne chaosas, kurį mes matome dabartyje, o klestėti taika ir gerovė, savotiškas pax romana simuliakras. Žinoma, šių autorių mintys nėra šventoji doktrina, kuria turėtume besąlygiškai pasikliauti, tačiau jų įžvalgos suteikia šviesos apie nelengvai atpažįstamą tikrovę. Įžvalgumas, su kuriuo Solovjovas žvelgė į ateinantį pasaulį, skatina suklusti ir būti dėmesingu kitiems jo pamąstymams.

Kiekviena karta gyvena savo apokalipsę. Joje veikia savi pranašai, savi antikristai, gėrio ir blogio citadelės. Pasaulis, kuriame šiuo metu gyvename, žlunga. Kuriasi nauja tikrovė, kuri ne vienam kelia baimę, įtampą, nežinią. Patiriame apokalipsę, kurioje jaučiame galios dantračius, prievartą, spaudimą tapti beveide mase. Tai – išbandymas mūsų kartai. Tačiau kiekviena apokalipsė turi savo herojus ir baigiasi gėrio triumfu.

Tad jo laukime. Dėl jo kovokime. O pasaulio pabaiga – dar negreitai.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

28 KOMENTARAI

  1. Viena aišku, kad antikristas tai ne žmogus, bet dvasia, kuri įsikūnija tai viename, tai kitame žmoguje ir net per labai daug žmonių ir keliauja istorijos laikmečiu apimdama savo įsigalėjimui vis daugiau pozicijų.
    Tačiau, matyti laiko ženklus būtina. Vienas iš tokių ženklų yra tai, kad jau yra apimtas visas pasaulis, maždaug vienodos ideologijos. Jaučiama vienos rankos maišomas viralas, bet neatsekama, kieno ji yra. Šio „šeimininko“ visa ko matymas , kaip kreivų veidrodžių atspindys, tiesos apvertimas aukštyn kojomis, t.y. melas pateikiamas, kaip tiesa. Žmonių suskaldymas. Net popiežius Pranciškus nejaučia, kad pasas yra skaldymo įrankis.
    Tačiau taip pat, reikia matyti, kaip tiesa prasiskverbia net per tuos žmones, kurie yra tos ideologijos skleidėjai ir vykdytojai. Prisiminkime ministro Dulkio retorikas, tos pačios m. p . Šimonytės atviravimus. Vaizdas toks, kad piktoji dvasia yra apsėdusi, bet Dievas yra galingesnis ir Jis gali kalbėti net per apsėstuosius.
    Tačiau, reikia daugiau maldos, kad galėtume matyti ne tik daugiau Dievo ženklų, bet, kad ir patys nepasiklystume, t.y. matyti Jėzų, Jo buvimą šalia mūsų.

    • Teisingai mąstote, dar pridurčiau, kad itin svarbu stebėti savo širdį, neįsileisti apmaudo ir neapykantos, nepasinerti į dvasios tamsą. Daugiau vilties, pasitikėjimo Kūrėju, minčių ramybės.

    • Nepritariu Šiaip. Kas apsėstas, o kas – ne, gali spręsti tik egzorcistas. O per amžius ta pagunda žmogui buvo: kitokį, kitamintį laikyti apsėstu. Save, pagal nutylėjimą, teisiu, geru, Dievo vaiku. Bet ne žmogui teisti kitus, net ir save, kaip laiške rašo šv. Jonas.

      • Ar Judas Iskarijotas, kuris išdavė Jėzų, žinojo, kad į jį įėjo velnias ir jis jau yra velnio valdomas?

      • Apie tai parašyta pagal senovinį žydų mąstymą. O šiuolaikinis žmogus viską priima už gryną pinigą, kaip faktą. Žydai taip nemąstė, evangelistai nerašė reportažų apie Jėzaus gyvenimą.

      • Ar Petras jautė, kad jam apreiškė, t.y. ne jis pats kalbėjo, bet Tėvo Dvasia apie tai, kas yra Jėzus?
        Mt 16, 16–17″Tada Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“

        Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.“

      • Mes nežinome, ką iš tiesų kalbėjo ar nekalbėjo Petras. Evangelija yra geroji žinia, o ne reportažas iš įvykio vietos.

      • Kodėl „Petras, išpažinęs, kas yra Jėzus ir iš kur atėjęs, visiškai nenori pripažinti, kur link veda Jo kelias ir kokiu būdu turi baigtis Jo gyvenimas. Kodėl palieka vietą mokinio, kuris turi visuomet būti už mokytojo nugaros ir eiti paskui Jį ir pats užima Mokytojo, Vedlio, Vadovo, Kristaus vietą. Čia Petras trokšta eiti pirmas ir nori vestis paskui save Jėzų. Jėzus atsigręžęs tarė Petrui: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“?

    • Pagal 2 tes 2 akivaizdu, kas tai bus „nedorybės ŽMOGUS, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris sukyla prieš visa, kas dieviška ir šventa ir pats sėdasi Dievo šventovėje, dėdamasis Dievu.“
      Antikristas, tai įsikūnijęs šėtonas.
      Bet žvėris, turi 10 galvų ir dar viskoių ragų. Žvėries galvos – Geitsas, Švabas, Šorošas, Trumpas, Bidenas, Bergoglio ir pan. t.y visi, kurie ruošia kelią antikristo atėjimui.

      • Tu, anoniminis fariziejau, pats esi to žvėries galva, kuris teisi kitus, nors neturi tam jokios teisės

  2. Šiame kontekste labai laiku Lenkijos kvietimas krikščioniškiems kraštams vienytis ir dirbti Dievo labui.Tiesiog šansas krikščionybei keltis vėl.

    • Net neabejoju ir nėra kito kelio, tik vienytis vėl į krikščionišką Europos šeimą, t.y. atstatyti pirmapradę jos prigimtį su krikščionybės vėliava.

    • popiežius Pranciškus? Kažkaip tai man panašėja į Solovjovo pranašystės išvardintus simptomus taikant Vatikano pontifikui, o ypač po įvedimo, visame Vatikane, diktatūros režimo pasą?

      • Mielieji,duokit man ryksciu-ka man daryti,kad kyla mintys,kad tame Bergoglyje gali tunoti Setono dvasia ?

  3. už Laikmetį. Nešališką ir atveriantį pasaulį…
    Tai palaiko bei teikia vilties. Žemė – žmonių planeta…

  4. ačiū, Tomai. Už gilų straipsnį ir už Maceinos citavimą, Maceina yra tiras mūsų (Lietuvos) lobis. Toks gilus mąstytojas, kad labai retas bando jį suprasti. Nors jis tikrai gana lengvai skaitomas, labai suprantamas. Tačiau būtent jo įžvalgų gilumas ir yra ta sunkioji dalis. Maceina taip akivaizdžiai išdėsto Tiesą, kad lieka arba ja (Jėzumi ) tikėti arba užsimerkti ir toliau savo drngnu keliu keliauti

  5. Ar jus matėt,visai šviežia vaizdą,kur bergolio ,garbiną puolusijį?na visas vaizdas su giedojimu,tikrai neatrodė feikas,įvertinant visą kontekstą,galit rasti praeitos savaitės karžygys.lt ir žinot keisčiausia ,kad tai visai manęs nebenustebino šis iškamšų šou.taip Maceina,labai gilus beje nesusikalbėjes su tuometine hierarchija,bet nepamirškite ir mistiko Oskaro Milašiaus vizijų,kurios taip išsipildė,ir tęsiasi toliau.

    • Deivi, ne į kitus žvalgykis kaip koks fariziejus, “kokie jie blogi, o aš ne toks”, bet užsiimk verčiau savimi ir savo santykiu su Dievu. Žvalgymasis į kitus kelia tik apkalbas.
      Neatsimenu, kuris išmintingas žmogus patarė broliams: kalbėkis su kitu, o ne apie kitą.

      • bergoglis po vatikana pachamamas tampys ir kitaip tyčiosis iš Jėzaus ir Marijos, o tu nieko nematyk, tu užsiimk savo santykiu su Jėzumi. Tai aš ir užsiimu savo santykiu su Jėzumi, kai pastebiu, kad tie kurie turi skelbti Dievo žodį ir tarnauti kuo didenei Dievo garbei, tyčiojasi ir Viešpaties, iškraipo Jo Žodį. Bažnyčios reikalas sielų gelbėjimas – nes tai susiję su amžinybe, o ne visokios masoniškos lygybės, brolybės ir meilės kaip seilės, klimato atšilimas.
        Bet tiems, kurie tyčiojasi būtent to ir reikia, kad kiti tylėtų ir nieko nematytų, o dar geriau nieko nesidomėdami ir paskui nieko nesuprasdami, pritartų kaip besmegeniai zombiukai – tipo alia nuolankūs ir paklusnūs.

  6. Na kad antikristas jau čia pat galima suprasti iš tokio požymio –
    Pirmas ir DIDŽIAUSIAS įsakymas yra mylėti Dievą. (Mt 22.37-40) Antrasis įsakymas – mylėti savo artimą. Abu šie įsakymai yra susiję su meile. Bet pirmasis yra didžiausias.
    Viešpats Jėzus sako, kas myli mane, tai laikysis mano žodžio (Jn 14.21-26) Vadinasi meilė Dievui yra jo įsakymų laikymasis. Bet pastaruoju metu šie abu įsakymai yra tikslingai ir samoningai sukeičimi vietomis. Pirmoje vietoje, meilė artimui, bendrasis gėris ir t.t. ir tik po to eina meilė Dievui, t.y Dievo žodžio laikymasis. Akivaizdu, kad žmogus palaipsniui tampa aukštesnis už Dievą. O tai ir yra antikristo bažnyčios požymis.
    Kadangi šie abu įsakymai susiję su meile, tik sukeičiami vietomis, dauguma šios antikristinės apgaulės nepastebi ir netgi ją propaguoja ir platina.
    Visose tradicinėse katalikų knygose rašoma – mylėti Dievą ir mylėti savo artimą per Dievą, o po II Vatikano susirinkimo, tai kad mylėti artimą per Dievą, kažkur pasimetė.

  7. Dar vienas požymis, kad antikristas jau labai arti yra toks.
    Popiežius Benediktas XVI rašė, kad Dievas turi vardą ir jis mus vadina vardais.
    „Nebijok, nes aš išpirkau tave; PAŠAUKIAU TAVE VARDU, ir tu esi mano. (Iz43.1)
    O žvėris vardo neturi, jis turi skaičius – 666, Todėl žvėries sistema siekia panaikinti vardus ir duoti skaičius, barkodus ir pan. Kas dabar labai intensyviai vyksta – visuotinė skaitmenizacija.
    Žinoma tai vyko ir anksčiau, pvz konclageriuose, bet dabar viskas vyksta globaliai ir masiškai kiekvienoje šalyje. Dar ir su bažnytinių hierarchų pritarimu. Iš to taip pat galima suprasti, kam jie tarnauja – ar Viešpačiui Dievui ar žvėriui 666.

    • Ar as teisi- …Maironis viename savo eilerastyje minejo Dievo varda- J-A-H-V-E…,daznai klausiu saves…kad labai artima ir saugu jaustis,kad ,kaip ir mes,musu Tevas turi Varda…kodel mes neminime….kokie butu jusu,mielieji atsakymai.Aciu.

  8. Taip pat pagal Evangeliją Viešpats Jėzus šventė Velykų vakarienę su savo apaštalais vieną dieną, o Aukštieji kunigai, sekančią dieną. Vienas kunigas komentavo, kad Viešpats Jėzus šventė tą dieną, kaip Dievo Tėvo nustatyta, o aukštieji kunigai šventė kaip jiems patogiau ir pelningiau, kad jie perkėlė Velykas į kitą, jiems patogesnę dieną. Ir tai irgi buvo viena iš senosios sandoros pakeitimo Naujaja Sandora priežasčių.
    O paskutiniu laiku ir pasauliniu mastu, ir vietiniu mastu, aukštieji kunigai kilnoja šventes kaip patys užsimano, tuo tarsi parodydami, kad jie jau yra aukščiau už Dievą. Pvz. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, Trijų Karalių šventė, Marijos Nekaltasis Prasidėjimas, jeigu išpuola sekmadieniais perkeliamas ir pan.

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte