Tomas Viluckas. Kodėl reikia referendumų

Akivaizdu, kad Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas suerzino mūsų valdančiuosius. Prezidentas nedviprasmiškai pareiškė pretenzijas į vertybinę lyderystę, kurios atrama pilietinės galios praplėtimas. „Nuo kada pradėjome bijoti mūsų žmonių? Ar bijojome jų balso Sąjūdžio laikais?“, – klausė šalies vadovas.

Vienas jo siūlymų – sudaryti „Lietuvos piliečiams realias sąlygas pareikšti savo nuomonę esminiais valstybės gyvenimo klausimais referendume.“

Referendumas – visuotinis regiono ar valstybės piliečių apklausos būdas balsuojant dėl tam tikro sprendimo patvirtinimo ar atmetimo. Tai – galimybė sužinoti aiškią piliečių valią tais klausimais, kai nepakanka politikų ir ekspertų kompetencijos, o reikalingas bendras visų sutarimas.

Referendumas yra svarbus bet kokiai politinei sistemai, kuri pretenduoja vadintis demokratine, nes tai tiesioginės demokratijos apraiška, leidžianti sužinoti piliečių nuomonę kertiniais valstybei klausimais. Vykstant demokratijos plėtrai visame pasaulyje, lygiagrečiai kyla susidomėjimas referendumu kaip populiariosios konsultacijos su piliečiais būdu.

Visgi kai kurie analitikai pastebi tendenciją, kad didėja įtampa tarp tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos šalininkų. Po to, kai piliečiai Prancūzijoje ir Nyderlanduose per referendumus atmetė ES konstitucijos projektą, Europos politinis elitas atsargiai vertina tiesioginį piliečių dalyvavimą politiniuose procesuose.

1991 metais Lietuvoje vyko plebiscitas, kurio metu piliečiai buvo klausiami – norite ar ne, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika.

Prisiminkime, kad tuomet už tokią Lietuvą pasisakė daugiau kaip 90 proc. visų dalyvavusiųjų, kurių buvo daugiau kaip du milijonai, plebiscite. Svarbu pastebėti, kad tai nebuvo referendumas, plebiscito rezultatai neturėjo jokių teisinių pasekmių, tačiau jie reiškė Tautos valią, jos ryžtą gyventi kitaip. Taip parodytas nusiteikimas greitai davė vaisių: praėjus dvejom dienom Lietuvos nepriklausomybę pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija.

Kaip vertintume anuometinius politikus, tačiau jie pasižymėjo vienu bruožu – drįso pasitikėti tauta. Konstitucijos teiginys, kad suverenitetas priklauso Tautai, jiems nebuvo tuščias teiginys. Jaunos valstybės vadovai žinojo, kad piliečiai pasirinks teisingai, kad šis sprendimas bus geriausias, kad jis bus naudingas valstybės raidai.

Visų pirma turime pripažinti, kad tuometinės Lietuvos politiniai lyderiai, nepaisant jau tada pastebimo susiskaldymo ir tarpusavio priešiškumo, buvo drąsūs žmonės. Nors krašte stovėjo okupacinė kariuomenė, valstybė buvo po sausio 13-osios šoko, patyrusi ekonominę blokadą, šalyje vos veikė valstybei būdingos institucijos, tačiau jie ryžosi sušaukti šį plebiscitą.

Referendumas yra svarbus bet kokiai politinei sistemai, kuri pretenduoja vadintis demokratine.

Nūdien regime priešingą vaizdą. Todėl tarp politinio elito ir piliečių tvyro atrodo neperžengiama nepasitikėjimo praraja. Piliečiai į politikus žiūri ironiškai, o politikai į piliečius kaip į nemokančią rinktis tamsią liaudį. „Kviečiu visus politikus atsigręžti į tautą ir išgirsti, kas jai rūpi ir skauda. Tai bus sunku padaryti, skirstant Lietuvos žmones į „savus“ ir „svetimus“, „progresyviuosius“ ir „kaimietukus“. Kalbėdamiesi, o ne keiksnodami ir grūmodami, žengtume platų žingsnį į stiprią, gebančią keistis pilietinę visuomenę,“ – apeliuoja Prezidentas į dar arogancijos neapakintus politikus.

Jei šie pasitikėtų piliečiais, valstybei svarbius klausimus pavestų spręsti ne Konstitucinio Teismo klubui, bet jų nuomonės pasiteirautų referendumuose. Juk taip valdantieji ramiai pasielgė tais sunkiais devyniasdešimtaisiais.

Tai ką matome savo šalyje yra visiška anos epochos priešingybė. Neveltui sociologijos klasikas Maxas Weberis teigė, kad politika yra legalizuotas jėgos panaudojimo monopolis. Būtent šitaip politiką supranta Lietuvos valdantis elitas, kuris, nors tokia situacija yra akivaizdžiai ydinga, visai nesiruošia  taisyti šio absurdo, nors to prašo ir Prezidentas.

Mūsų šalies politinis elitas kone vieningai sutaria, kad piliečius reikia kiek įmanoma labiau atriboti nuo sprendimų priėmimo procesų, nes iki šiol galioja norma, kad referendumai gali būti skelbiami, jei piliečių referendumo iniciatyvinė grupė per tris mėnesius surenka milžinišką kiekį – 300 tūkst. – rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų.

Prezidentas kviečia atlikti tik pirmą žingsnį – pailginti parašų, reikalingų referendumui surengti, rinkimo laikotarpį, suteikti teisę žmonėms pasirašyti ir elektroniniu būdu.

LR Prezidentas Gitanas Nausėda / Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotr.

Beje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnyje sakoma, kad: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, tačiau praktiškai ši nuostata nėra taikoma. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad homoseksualių asmenų sąjungų teisinis sureguliavimas Tautai yra svarbus klausimas (tai liudija visuomenės susidomėjimas), tad referendumas būtų logiškas sprendimas.

„Dar nesubrendome kaip demokratinė valstybė, jeigu politikai žvelgia į piliečius kaip į statistinius vienetus, kurių balsas reikalingas kartą per kelerius metus rinkimuose. Dar nesame brandi demokratija, jeigu puolame menkinti savo piliečius, turinčius kitokią nuomonę, nei patys save pasodinę į sostą ir viešojoje erdvėje įsitvirtinę Tiesos ministerijos atstovai,“ – antradienį Seime rėžė G. Nausėda.

Prisidengę politinės lyderystės būtinybe valdantieji sąmoningai pamiršta, kad rinkimai yra tik viena iš demokratijos apraiškų, o jai būdingi ir kiti, ne mažiau svarbūs, elementai. Niekas nesugalvojo geresnės valdymo formos už demokratiją, tačiau ji yra veiksminga tik tuomet, kai gali pasireikšti visomis savo galimybėmis.

Prancūzų rašytojas ir politikas Alexis de Tocqueville XIX a. savo veikale „Demokratija Amerikoje” aprašydamas anuometę JAV teigė, jog individų politinis „išlaisvinimas“ neatnešė norimų rezultatų, nes žmonės liberalioje valstybėje pamažu tampa „užsidarę savo kiaute“, „trokšta prasimanyti lėkštų malonumų“, „gyvena tik savyje ir sau, ir nors turi šeimą, bet jau, galima sakyti, nebeturi tėvynės“. Pagaliau virš šių žmonių iškyla „beribė globėjiška valdžia“, kuri yra tėviška, tačiau jos tikrasis uždavinys „amžinai įkalinti juos vaikystėje“.

Tai tikslus dabartinės Lietuvos situacijos atvaizdavimas. Suklastota politinės galios „tėvystė“, kuri gviešiasi mūsų laisvės. Ar esame pajėgūs šios „tėviškos“ rankos atsikratyti?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis