Naujojo popiežiaus išrinkimas visuomet yra ne tik religinis įvykis, bet ir gilus kultūrinis signalas – katalikų pasaulio termometras. Jis atskleidžia, kas Bažnyčiai iš tiesų rūpi, ko ji bijo, ko viliasi.
Toks yra ir Leono XIV pontifikatas, prasidedantis šiame permainingame, fragmentuotame, algoritmų ir dirbtinio intelekto valdomame pasaulyje. Jo asmuo, pasirinktas vardas ir pirmieji gestai byloja apie norą sujungti praeities atmintį su ateities jautrumu, o tikėjimo integralumą – su pastoraciniu lankstumu.
Pirmasis impulsas, lydėjęs popiežiaus išrinkimą, buvo aiškus: „Nebijokite“. Tai šv. Jono Pauliaus II žodžių aidas, kuris vėl grįžo per Leono XIV lūpas. Nebijokite pasaulio, nebijokite tiesos, nebijokite kitoniškumo.
„Padėkime vieni kitiems statyti tiltus, dialogo, susitikimo, vienijančio mus visus, kad būtume viena visada taikiai gyvenanti tauta,“ – sakė jis iš Palaiminimų lodžijos.
Tokio raginimo mums labai reikia, ypač kai Vakarų pasaulyje stiprėja ideologinė poliarizacija, o net ir tikintieji dažnai pasiskirsto pagal sekuliarizuotą „liberalų“ ir „konservatorių“ logiką.
Tačiau Bažnyčia nėra nei politinė partija, nei ideologinė stovykla. Ji yra slėpinys, sakramentas, gyvas Kristaus kūnas, kuriame svarbu ne kairė ar dešinė, o tai, ar esame Kristuje. Todėl neatsitiktinai naujasis popiežius pasirinko šūkį: In illo uno unum – Viename Kristuje esame viena.
Šis šūkis – ne poetinis lozungas, o gilus teologinis pareiškimas. Jis siekia šv. Pauliaus mintį apie Bažnyčią kaip mistinį Kristaus kūną, kuriame skirtingi nariai sudaro vieną gyvą visumą (1 Kor 12). Jis taip pat atspindi paties Leono XIV šaknis – kaip buvusio augustinų ordino vadovo, jis gerai pažįsta šv. Augustino teologinį paveldą, kuriame vienybė kyla iš meilės, o ne iš suvienodinimo.
Vis dėlto vienybė – ne pigus kompromisas. Ji reikalauja ir tvirtumo, ir drąsos. Leonas XIV jau pirmaisiais gestais parodė, kad jis – tradicijos ir kontempliacijos popiežius, kuris nebijo liturginės formos, istorinio simbolizmo, intelektinio nuoseklumo. Ant jo pečių vėl atsiradusi raudonoji mozzetta, apgalvotas „Urbi et Orbi” kreipimasis, sugrįžimas į popiežiškuosius apartamentus – visa tai rodo, kad šis pontifikatas nesiruošia plaukti sekliu šiuolaikinių tendencijų paviršiumi.
Vis dėlto vienybė – ne pigus kompromisas. Ji reikalauja ir tvirtumo, ir drąsos.
Tačiąu kartu jis yra ir šiuolaikinio jautrumo žmogus. Jis kalba ne tik apie tradiciją, bet ir apie pasaulio žaizdas. Apie darbą, orumą, teisingumą. Nenuostabu, kad pirmose savo kalbose jis priminė Leoną XIII ir jo encikliką Rerum novarum – dokumentą, pradėjusį katalikišką socialinę doktriną. Popiežiaus pareiškimas, kad Bažnyčia jaučia pareigą šiandienos technologiniame pasaulyje ginti žmogų, neleidžia manyti, kad šis pontifikatas užsisklęs vien liturginiuose drabužiuose.
Ketvirtoji pramonės revoliucija – tai ne mokslo fantastika, o tikrovė, kurioje gyvename: dirbtinis intelektas, algoritmai, automatizacija ir nuolatinis asmens duomenų srautas kelia klausimą, ar žmogus dar tebėra šios sistemos centras. Bažnyčia, kaip ir XIX amžiuje, turi iš naujo kalbėti žmogui apie jo orumą. Ir tam reikia ne tik teologinės gelmės, bet ir vadybinio profesionalumo.
Todėl reikšmingas atrodo ir pats Leono XIV asmuo: kanonų teisės daktaras, vienuolijos vadovas, žmogus, įpratęs derinti dvasinį matymą su instituciniu efektyvumu. Tai ne tik biografinės detalės, bet ir atsakymas į klausimą, kaip Bažnyčia veiks pasaulyje, kuriame idėjos be struktūro tampa triukšmu, o struktūros be dvasios – priespauda.
Taip pat verta sustoti prie visuomenėje nuolat kartojamo klausimo: ar šis popiežius bus konservatorių, ar liberalų mylėtojas? Taip formuluojant klausimą, užmirštama, kad Bažnyčia yra dieviškos ir žmogiškos prigimties organizmas, kuriame yra vietos tiek naujai kalbai, tiek amžinai tiesai.
Tad kur kas tiksliau kalbėti apie dviejų tendencijų – novatorių ir tradicionalistų – sugyvenimą. Vieni siekia naujų formų, kalbos, metodų, kurie padėtų Evangeliją perduoti šiandienos žmogui. Kiti saugo doktrinos vientisumą, liturgijos integralumą, moralinio mokymo aiškumą.
Popiežiaus pareiga – ne pasirinkti vieną iš šių stovyklų, bet išlaikyti vienybę Kristuje. Jis turi būti tiltas tarp novus ir traditio, kad Bažnyčia išliktų gyvybinga, o ne susiskaldžiusi. Ir šiame kontekste Leono XIV šūkis tampa ne tik gražia fraze, bet ir pontifikato misija: In illo uno unum.
Naujasis pontifikas turi visas prielaidas tapti vienybės popiežiumi. Jo santūrumas, pastoracinis jautrumas, teologinis įžvalgumas ir vienuolinė išmintis leidžia tikėtis ne sprogstančių reformų, bet gilaus atnaujinimo iš vidaus. Tokio, kuris prasideda ne nuo struktūrų keitimo, bet nuo žmogiškojo santykio. Nuo žmogaus, kuris klausosi, priima, meldžiąsi ir žengia pirmyn.
Šiandien, kai technologijos keičia ne tik darbą, bet ir žmogaus savivoką, kai pasaulis grimzta į karų ir dvasinio nuovargio tamsą, Bažnyčia vėl kviečiama tapti žmogaus balsu. Ne politiniu ar ideologiniu, bet egzistenciniu.
Ir būtent tokia, rodos, yra Leono XIV intencija: grąžinti Bažnčiai jos misiją – būti žmogiška ir dieviška tuo pačiu metu. Būti balsu tų, kurių niekas nebeklauso. Būti šviesa ten, kur viskas tampa algoritmu. Būti Kristaus kūnu – gyvu, jautriu, vieningu.
