Tomas Viluckas. Kaip Pranciškus tapo popiežiumi

Šiandien katalikiškas pasaulis mini dešimtmečio sukaktį, kai kardinolas Jorge Bergoglio buvo išrinktas pirmuoju popiežiumi jėzuitu. Kaip atsitiko, kad pasauliui nežinomas kardinolas iš Argentinos tapo vienu populiariausių planetos žmonių?

Nemažai atsakymų galime rasti 2019 metais JAV išleistoje Gerardo O’Connellio knygoje The Election of Pope Francis: An Inside Account of the Conclave That Changed History („Popiežiaus Pranciškaus išrinkimas: žvilgsnis į istoriją pakeitusią konklavą“). Joje pateikiamas ne tik kontekstas, bet ir informacija apie tai, kas vyko konklavoje išrinkusioje popiežiumi Pranciškų.

Knygos patikimumas nekelia abejonių, nes autorius yra vienas geriausių šiandien dirbančių vatikanistų, JAV jėzuitų žurnalo „America” Vatikano korespondentas.

Be to, O’Connellio asmeninis ryšys su popiežiumi Pranciškumi daro pasakojimą dar turtingesnį. O’Connellis yra vedęs Elisabettą Piqué, Vatikano korespondentę iš Argentinos, kuri jau daug metų pažįsta kardinolą Bergoglio. Kardinolas Bergoglio pakrikštijo jų vaikus, o likus kelioms dienoms iki išrinkimo popiežiumi, jis valgė su šia šeima.

O’Connellis knygoje dalijasi kasdieniniais žiniasklaidos pranešimais ir prognozėmis apie tai, kas galėjo anuomet būti kitas pontifikas po popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo pranešimo.

Taip pat įdomu pamatyti, kaip pasiskirstė pranešimai apie kardinolą Bergoglio. Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse buvo teigiama, kad jis yra „tamsusis arkliukas”. Kiti, kaip ir pats O’Connellis, manė, kad Bergoglio yra perspektyvus.

Keista, kad daugelis žiniasklaidos priemonių jo neįtraukė į savo akiratį, nors 2005 m. konklavoje jis užėmė antrąją vietą po kardinolo Ratzingerio.

Generalinės kongregacijos – kardinolų rinkikų ir balsavimo teisės neturinčių kardinolų susitikimai per interregnum – pasak O’Connellio, „priešrinkiminiu laikotarpiu buvo labai svarbios, nes suteikė kardinolams galimybę susipažinti vieniems su kitais. Labai daug kardinolų nepažįsta savo bendrabrolių, o jei ir žino, tai tikrai ne nuodugniai”. Be to, esant tuščiam Petro sostui, kardinolai jautėsi „laisvi drąsiai kalbėti ir sakyti tai, kas [buvo] jų mintyse dėl pastarojo pontifikato”.

Generalinės kongregacijos prasidėjo 2013 m. kovo 4 d., pirmadienį. Tą dieną t. Raniero Cantalamessa, Popiežiškųjų namų pamokslininkas kapucinas, pasakė pirmąją iš dviejų kalbų, kurių reikalauja popiežiaus rinkimų konstitucija. Per savo meditaciją t. Cantalamessa „be kita ko… iškėlė du svarbius klausimus, kuriuos, jo manymu, kardinolai turėtų aptarti šiuose susitikimuose: išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusių asmenų komunijos klausimą ir brandžių vedusių vyrų įšventinimo į kunigus klausimą”.

Galime pastebėti, kad išsiskyrėlių klausimas šiuo metu prarado aktualumą Pranciškui supaprastinus teisines procedūras skelbti santuokas negaliojančiomis.

O’Connellis rašo, kad daugelis „užsienio kardinolų, taip pat keletas italų, siekė išrinkti popiežių, kuris galėtų valdyti, išvalyti namus ir įvesti tvarką Romos kurijoje. Jie norėjo popiežiaus, kuris galėtų užtikrinti Vatikano finansų skaidrumą, taip pat, kad Vatikanas skatintų, o ne trukdytų skelbti Evangeliją”.

Anoniminis kardinolas pareiškė, kad jiems reikia išrinkti popiežių, „kuris žinotų, kaip reformuoti kuriją ir padaryti ją patikimesnę bei skaidresnę”. Panašiai manė ir kardinolas Kasperis, teigęs, kad „kurijos reforma yra prioritetas”. Beje, Pranciškus šią užduotį įvykdė.

2013 m. kovo 9 d., šeštadienį, įvyko lūžis. Priešpaskutinėje generalinių kongregacijų sesijoje kardinolas Bergoglio pasakė trumpą, bet įtaigią kalbą. Pasak O’Connellio, Bergoglio kalba „palietė širdis, ir tikrai daugiau kardinolų ėmė matyti jį kaip kandidatą pakeisti Benediktą”.

Savo kalboje kardinolas Bergoglio kalbėjo apie drąsos evangelizacijoje poreikį. Be to, jis diagnozavo „blogybes, kurios vyksta bažnytinėse institucijose”, ir pareiškė, kad „savimi patenkinta Bažnyčia stengiasi Jėzų Kristų laikyti savyje ir neišleidžia jo lauk”.

Kardinolas Murphy‘s – O’Connoras sakė, kad kai kurie kardinolai ėmė „svarstyti, ar jie neišgirdo balso žmogaus, kuris galėtų vadovauti Bažnyčiai, kad ji atgautų savo gyvybingumą ir įgytų naują kryptį”.

Naktį prieš prasidedant konklavai reikalai pajudėjo. Tą vakarą grupė kardinolų susitiko kardinolo Attilio Nicora bute Vatikane. Maždaug į 15 kardinolų grupę įėjo ir tokie kardinolai kaip Kasperis, Murphys – O’Connoras, Coccopalmerio, Maradiaga ir Turksonas.

O’Connellis rašo: „Susitikimo metu kiekvienas iš jų patvirtino arba atskleidė, kad nusprendė palaikyti Bergoglio per pirmąjį balsavimą, taip pat paminėjo kitus kardinolus, kurie, jo manymu, mąsto taip pat ir galėtų už jį balsuoti.”

Kardinolas Coccopalmerio „suskaičiavo balsus” ir galiausiai padarė išvadą, kad Bergoglio turi „mažiausiai dvidešimt penkis balsus” einant į konklavą. Mažiausiai trys susitikime dalyvavę kardinolai sakė O’Connellui, kad „tai buvo lemiamas susitikimas”.

2013 m. kovo 12 d. popietę Siksto koplyčioje buvo užantspauduoti 115 kardinolai rinkėjai, kad prasidėtų popiežiaus rinkimai. O’Connellis jaudinančiai pasakoja apie konklavos procesą. Per pirmąjį balsavimą dvidešimt trys kardinolai (tarp jų ir lietuvis Audrys Juozas Bačkis) gavo bent po vieną balsą. Daugiausia balsų surinko Scola (30), Bergoglio (26), Ouelletas (22), O’Malley‘us (10) ir Schereris (4). Priminsime, kad išrinkimui reikėjo 77 balsų.

Analizuodamas šį pirmąjį balsų skaičiavimą, O’Connellis rašo, kad nors „pašaliniam žmogui tas išsklaidytas pirmasis balsavimas galėjo sudaryti didelio netikrumo įspūdį, bet rinkėjai jį vertino visai kitaip”. „Schereris buvo iškritęs iš lenktynių; jis buvo laikomas status quo kandidatu konklavoje, kuri siekė radikalių permainų”. Tai reiškė, kad, be Scolos, buvo dar trys rimti kandidatai: Bergoglio, Ouelletas ir O’Malley’us. Kovo 12 d. vyko tik vienas, šis balsavimas.

Kovo 13 d. vykusiame antrajame konklavos balsavime daugiausia balsų surinko Bergoglio (45), Scola (38), Ouelletas (24) ir O’Malley‘us (3). Kaip rašo O’Connellis, šis antrasis balsavimas, „atskleidė dramatišką pokytį, palyginti su ankstesniu vakaru”. Per trečiąjį balsavimą Bergoglio balsų skaičius išaugo iki 56, o jo rimčiausias konkurentas Scola įgijo tris papildomus balsus. Tuo tarpu Ouelleto rėmėjų gretos sumažėjo iki 14 balsų.

Tai parodė, kad rinkimų „dinamika buvo aiškiai Bergoglio naudai”. Pasak O’Connellio, „nemažai kardinolų tai suprato kaip Šventosios Dvasios ženklą, kad būtent šį žmogų Dievas kviečia būti šventojo Petro įpėdiniu”.

Po to kardinolai pietavo Šv. Mortos namuose. Per pietus prasidėjo machinacijos, kurios, deja, bet būdingos Bažnyčios istorijai. „Kliūtį būti pontifiku, kad Bergoglio turi tik vieną plautį, per pietų pertrauką paskleidė kito kandidato šalininkai, iš paskutiniųjų stengdamiesi užkirsti kelią jo išrinkimui”.

Dar vienas gandas buvo paskleistas apie tai, kad Bergoglio „neva blogai susitvarkė su piktnaudžiavimo atveju”. Vis dėlto, kaip O’Connelliui sakė keli kardinolai, „iš tikrųjų Bergoglio išrinkimas nesulaukė ypatingo pasipriešinimo”.

Po pietų kardinolai rinkėjai grįžo į Siksto koplyčią tęsti balsavimo. Ketvirtojo balsavimo rezultatai buvo tokie: Bergoglio (67), Scola (32), Ouelletas (13), Vallini (2) ir O’Malley‘us (1). Vis dėlto reikiama 2/3 balsų dauguma nebuvo pasiekta, todėl kardinolai pradėjo kitą balsavimą.

Deja, vienas kardinolas balsavo antru tuščiu biuleteniu, priklijuotu prie pirmojo biuletenio. Kadangi buvo 116 biuletenių, balsavimas paskelbtas negaliojančiu. Kardinolai nedelsdami perėjo prie pakartotinio balsavimo.

Šis šeštasis balsavimas buvo lemiamas. Kardinolas Bergoglio gavo 85 balsus, o arčiausiai buvo Scola gavęs 20 balsų. Išrinktas naujas popiežius. Kardinolas Bergoglio priėmė savo kanoninį išrinkimą ir pranešė pirmininkaujančiam kardinolui Re, kad pasirinko Pranciškaus vardą.

O’Connellis baigia savo knygą teigdamas, kad ją parašė „norėdamas pasiūlyti skaitytojui pasakojimą iš istorinės perspektyvos apie tai, kas įvyko per [konklavą].“ Ši konklava padovanojo mums popiežių, kuris veda Bažnyčią per audrų purtomą XXI amžių. Tik Dievas gali vertinti kaip jam sekas irkluoti Petro laivą.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

4 KOMENTARAI

  1. Pasakojimai apie konkliavos eiga yra kaip išpažinties paslaptis. Arba tai iš piršto laužtos fantazijos, arba kažkas sunkiai sugriešijo ir už tai gali būti griežtai baudžiamas.

Komentuoti: AČIŪ, Tomai Atšaukti atsakymą

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte