Tomas Viluckas. Didžiojo ketvirtadienio pamoka

Niekas nenuginčys, kad Jėzus Kristus yra vienas didžiausių religinių lyderių žmonijos istorijoje. Jo pasekėjai sukūrė tikrą civilizaciją, o krikščionybė lieka viena įtakingiausių religijų Žemės rutulyje. Tad Jėzaus asmenybė įkvepia, byloja ir traukia žmones sekti juo, atidžiai įsižiūrėti į jį, įsimąstyti į jo žodžius ir poelgius.

Atrodytų, kad jis yra tobulas lyderystės pavyzdys, tačiau jei pažvelgtumėm dėmesingiau į Jėzaus gyvenimą, paskutinę jo žemiškojo gyvenimo savaitę pamatytumėm, kad tai yra ne kažkoks „klasikinis“ lyderystės šablonas, bet visiškai kitoks suvokimas apie lyderio vaidmenį.

Mįsles mums užduoda iškalbingi Jėzaus istorijos faktai. Nors būdavo dienų, kai jo klausydavosi po kelis tūkstančius žmonių, bet pati Jėzaus bendruomenė nebuvo gausi, ją sudarė vos septyniasdešimt žmonių grupė.

Apie jį randame ir ne tiek daug istorinės medžiagos. Jei į jo istoriją žvelgtume nešališko stebėtojo akimis turėtume konstatuoti, kad Jėzus patyrė tikrą lyderystės žlugimą. Juk jo veikla pasibaigė mirties bausme, nuo jo nusigręžė visuomenė, to meto religinės ir valdžios institucijos, jį išdavė vienas iš mokinių, išsižadėjo jo pasekėjų grupės vadovas Petras, o mirties valandą šalia jo buvo tik vienas mokinys.

Tad esame sukrečiančio paradokso akivaizdoje. Viena vertus, Jėzaus lyderystė atrodytų patyrė tokį fiasko, kad jo negalime vadinti sėkmės pavyzdžiu, kita vertus, jis yra labiausiai žmonijos istorijos eigą paveikusi figūra.

Akivaizdu, kad Jėzaus mąstymo logika Morkaus evangelija pasakoja epizodą (plg. Mk 10, 32-45), kai Jėzui su mokiniais vykstant į Jeruzalę, pastarieji pradeda diskusijas dėl lyderystės bendruomenėje. Patyręs apie tai Jėzus, jiems sako: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.

Šiais žodžiais jis nubrėžia kitokias nei įprasta lyderiavimo perspektyvas („Tarp jūsų yra ne taip!“). Negana to, jis apverčia aukštyn kojomis visus įsivaizdavimus, sampratas, šablonus apie vadovo vaidmenį. Jis nesupeikia pačio noro pirmauti ir vadovauti, tačiau nurodo būdą, kuriuo šis troškimas turi realizuotis. Tai – tarnystės visiems kelias ir jis reiškia, kad tarp vadovo (lyderio) ir vergo (tarno) jis deda lygybės ženklą.

Ko gero, šios Jėzaus mintys šokiravo jo klausytojus, jos turėtų šokiruoti ir mus. Juk nėra labiau beteisio žmogaus už vergą. Jėzaus gyvenamu laikotarpiu vergas net nebuvo teisės subjektas, jis buvo res – daiktas, šeimininkas jį galėjo užmušti ir už tai nesusilaukti jokios bausmės. Romėnų mokslininkas ir rašytojas Markas Terencijus Varonas (116 pr. Kr.- 27 po Kr.) vergą vadino „kalbančiu ginklu“, gyva nuosavybe, nešuliniu gyvuliu. Pagal Jėzaus logiką tas, kuris nori būti pirmas turi tapti beteisiu kaip vergas tarp savo žmonių.

Pagal Jėzaus logiką tas, kuris nori būti pirmas, turi tapti beteisiu kaip vergas tarp savo žmonių.

Tačiau šie Kristaus žodžiai būtų tik graži metafora, jei ne Paskutinės Vakarienės scena aprašyta Jono evangelijoje. Vien šioje evangelijoje yra atpasakojamas kojų plovimo epizodas: „Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.“ (Jn 13, 4-5) Toks Mokytojo poelgis turėjo apstulbinti mokinius, nes jis buvo konkreti iliustracija diskusijai apie vadovavimą, kuri vyko pakeliui į Jeruzalę, nors priekyje jau ryškėjo Kryžiaus kontūrai.

Gali būti, kad būtent mokinių tarpusavio rietenos dėl pirmavimo ir paskatino Jėzų imtis šio veiksmo. Jei nusikeltume į anuos laikus, tos epochos žmonių buitį, galėtume labiau suvokti Kristaus poelgio gelmes. To meto keliai buvo negrįsti ir nepaprastai purvini, o laikantis karštiems orams, ant jų paviršiaus susidarydavo kelių centimetrų dulkių sluoksnis, kuris lyjant virsdavo skystu purvu ir lipdavo prie apavo. Šis, paprastų žmonių dėvimas, būdavo labai neįmantrus – lengvas, odinis padas, pririštas prie kojos su tarp pirštų įtvirtintomis juostelėmis.

Kitaip tariant, tai buvo patys primityviausi sandalai. Žinoma, kad tokia avalynė blogai apsaugodavo nuo kelių dulkių ir purvo, todėl prie kiekvienų turtingesnių namų galima buvo rasti indą su vandeniu,  pasiėmusį praustuvę ir rankšluostį bei pasiruošusi plauti kojas svečiams vergą. Šis darbas buvo kasdieninė jų pareiga.

Jėzaus bendruomenėje nebuvo vergų, tad ir patarnavimus, kuriuos įprastai turtinguose namuose teikdavo vergai, mokiniai skirstydavosi tarpusavyje. Lieka spėlioti, kad gal aną vakarą ambicijų valdomi mokiniai paprasčiausiai pamiršo sutarti, kas plaus prieš Paschos vakarienę kojas kitiems. Jėzus pasinaudojo šiuo aplaidumu ir pateikė įspūdingą lyderystės pamoką.

Jis padarė tai, ko niekas nenorėjo tą vakarą imtis ir gėdos apimtiems bei žado netekusiems mokiniams, pasakė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“

Tokia Jėzaus lyderystės pamoka, kuri turėtų priverstų mus susimąstyti. Juk taip dažnai, net bažnyčiose, kyla tam tikrų problemų dėl to, kad kažkas kažkam nedavė vietos, kurios jis pageidauja. Dažnai aukšto rango pareigūnai piktinasi, kai nesusilaukia pagyrų ir liaupsių. Taip dažnai įsivaizduojame, kad lyderystė – tai teisės ir galia, orumas ir viršenybė.  

Jėzus pateikė pamoką, kad yra tik viena didybė – tarnavimo didybė. Tuo tarpu pasaulyje, mūsų šalyje, mūsų bažnytinėse bendruomenėse pilna žmonių, kurie kaunasi dėl galios ir įtakos, nors turėtų klūpoti prie savo brolių kojų. Kaip tai darė Jėzus.

1 KOMENTARAS

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version