Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) metinėje asamblėjoje priimta Pandemijos konvencija kelia naujus klausimus dėl nacionalinio suverenumo, sveikatos politikos centralizavimo ir viešųjų finansų skaidrumo. Nors šis dokumentas pristatomas kaip istorinė pergalė prieš būsimų pandemijų grėsmę, teisės ekspertai įspėja, kad tai gali būti žingsnis link nekontroliuojamos priklausomybės nuo tarptautinių institucijų. Kokias pasekmes tai turėtų Lietuvai, jos sveikatos sistemai ir demokratiniam sprendimų priėmimui?
Istorinis sprendimas be balsavimo
Gegužės 21 dieną Ženevoje vykusioje Pasaulio sveikatos asamblėjoje, vadovaujamoje Filipinų sveikatos apsaugos ministro Tedo Herbosos, bendru sutarimu buvo patvirtinta Pandemijos konvencija – tarptautinis dokumentas, kuriuo siekiama sukurti bendrą reagavimo į būsimus pandeminius protrūkius sistemą. PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas paskelbė, kad „šiandien pasaulis yra saugesnis“, o tai – „visuomenės sveikatos, mokslo ir daugiašalių veiksmų pergalė“.
Tačiau teisininkas, sveikatos teisės ekspertas Ramūnas Aušrotas primena, kad formaliai balsavimas neįvyko – konvencija priimta konsensusu. „Toks sprendimas išvengia nepatogių situacijų, kai kuri valstybė galėtų norėti susilaikyti ar pasisakyti prieš. Tai procedūrinis patogumas, bet ne demokratinės diskusijos atspindys“, – teigia ekspertas.
Kodėl buvo rengiama konvencija?
Pandemijos konvencijos rengimas prasidėjo 2021 metais kaip Europos Sąjungos iniciatyva. Ypač ją rėmė Prancūzija ir jos prezidentas Emmanuelis Macronas. Ši konvencija yra viena iš dviejų PSO inicijuotų priemonių pandemijų valdymui – antroji, tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių peržiūra, prarado aktualumą pasikeitus JAV administracijai.
Pagrindinis deklaruojamas konvencijos tikslas – užtikrinti, kad ateityje būtų išvengta tokios chaotiškos reakcijos, kokia buvo COVID-19 pandemijos metu, bei sustiprinti globalų koordinavimą ir prieigą prie būtinų sveikatos priemonių.
Per beveik ketverių metų trukusias derybas dokumentas keitėsi iš esmės. Vienas svarbiausių pokyčių – iš konvencijos pašalinta prievolė kovoti su „dezinformacija ir misinformacija“ pandemijos metu. Šią nuostatą kritikavo žmogaus teisių gynėjai, įžvelgę pavojų žodžio laisvei. Galų gale, formuluotė perkelta į preambulę – teisiškai neįpareigojančią dalį.
Taip pat į konvenciją įtrauktas principas, aiškiai pabrėžiantis valstybių narių suverenumą. Šis įrašas, pasak R. Aušroto, yra „itin svarbi konstitucinė garantija“, jog valstybės nepraranda teisės pačios spręsti, kaip valdyti sveikatos krizes.
Nebegalės savarankiškai spręsti
Svarbiausia Pandemijos konvencijos naujovė – siūloma sukurti centralizuotą sistemą, kuri pandemijos metu koordinuotų sveikatos produktų – vakcinų, testų, vaistų, apsaugos priemonių – pirkimą ir paskirstymą. Šią funkciją atliks naujai kuriama struktūra PABS (Pandemic Agreement Benefit-Sharing), kuri veiks PSO struktūroje.
„Ši sistema reikš, kad tokios valstybės kaip Lietuva nebegalės savarankiškai nuspręsti, kokių priemonių reikia, kada ir už kokią kainą. Atsiranda priklausomybė nuo tarptautinės institucijos, kuri nėra tiesiogiai atskaitinga mūsų piliečiams“, – aiškina R. Aušrotas.
Pakanka prisiminti, kad COVID-19 pandemijos metu Europos Sąjunga vykdė kolektyvinius vakcinų pirkimus. Tuomet buvo išryškėję akivaizdūs šio modelio trūkumai: vakcinos buvo nupirktos brangiai, dalis jų nepanaudotos, o kai kurios – utilizuotos. Lietuva neturėjo jokios galimybės derėtis dėl kainų ar sutarčių sąlygų.
„Kolektyviniai sprendimai yra naudingi tik tada, kai valstybės pačios pasirenka bendradarbiauti. Jei tai daro viršnacionalinė institucija, kurios sprendimams negali daryti įtakos nei piliečiai, nei parlamentai – tai nebe bendradarbiavimas, o prievarta“, – tvirtina teisės ekspertas.
Finansiniai įsipareigojimai
Laikmetis.lt kalbintas teisininkas R. Aušrotas atskleidė svarbius naujo tarpautinio dokumento elementus. Pagal konvencijos tekstą, farmacijos įmonės turės 20 % savo produkcijos skirti PSO pirkimui, o 10 % – paaukoti. Tačiau nėra aišku, ar šios „aukos“ nebus kompensuojamos didesne kaina likusiam produktui.
Be to, visos valstybės turės prisidėti prie tarptautinio pandemijų fondo. Tai reiškia, kad tokios šalys kaip Lietuva galimai finansuos vakcinas ir priemones kitoms, mažiau išsivysčiusioms valstybėms. Kai kurios šalys, kaip Jungtinė Karalystė, jau yra išreiškusios nepritarimą – jų manymu, tokia parama turėtų būti savanoriška, o ne įpareigota konvencijos.
Atsiranda priklausomybė nuo tarptautinės institucijos, kuri nėra tiesiogiai atskaitinga mūsų piliečiams.
Vis tik konvencijos priėmimas PSO lygmeniu dar nereiškia, kad ji automatiškai įsigalioja Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvos sveikatos apsaugos ministrė tik išreiškė pritarimą svarstyti dokumentą – tai nėra ratifikacija.
Pagal Konstituciją, tarptautines sutartis turi pasirašyti Prezidentas arba Užsienio reikalų ministras ir teikti Seimui ratifikuoti. Valstybės narės turi 18 mėnesių laikotarpį apsispręsti – ratifikuoti, atmesti ar derėtis dėl papildomų garantijų, – aiškino teisininkas.
Geopolitinis signalas
Pandemijos konvencija kelia fundamentalių abejonių dėl mūsų valstybės gebėjimo išsaugoti sveikatos politikos kontrolę. Jei sprendimai dėl vakcinų, testų ar apsaugos priemonių bus perkelti PSO pavaldžioms struktūroms, Lietuva rizikuoja prarasti galimybę operatyviai ir savarankiškai reaguoti į krizes.
Centralizuoti sprendimai, priimami už mūsų valstybės ribų, gali neatitikti nei mūsų gyventojų poreikių, nei ekonominių galimybių. Tarptautinė institucija, neturinti demokratinio mandato, negali atstovauti Lietuvos interesams taip, kaip tai daro mūsų pačių išrinkti politikai.
Kaip sako R. Aušrotas, Pandemijos konvencija yra „ne tik sveikatos dokumentas, bet ir geopolitinis signalas“. Ji parodo, kokiu mastu šalys pasiryžusios perleisti sprendimų teisę institucijoms, kurios, nors ir deklaruoja gerus ketinimus, gali nebeatitikti konkrečios valstybės visuomenės lūkesčių.
Be to, kolektyviniai pirkimai – jei jie neparemti skaidrumu ir aiškia atsakomybe – tampa rizikinga schema, kurioje lengva slėptis už biurokratijos šydo. Kai nėra aiškiai apibrėžtų kontrolės mechanizmų, kyla pavojus, kad finansinė našta teks šalims, kurios net neturės realios įtakos sprendimams. Lietuva privalo rimtai įvertinti, ar tikrai verta savo suverenią teisę perduoti struktūrai, kurios sprendimai bus galutiniai, bet neatskaitingi mūsų visuomenei.
Lietuvos visuomenė, nevyriausybinės organizacijos, ekspertai ir politikai turėtų įsitraukti į šią diskusiją dar iki ratifikavimo. Klausimas paprastas: ar būsime savo likimo šeimininkai, ar tik statistai pasauliniuose žaidimuose?
