Birželio mėnuo skiriamas Švč. Jėzaus Širdies garbinimui. Šį mėnesį, trečiąjį penktadienį po Sekminių (šiemet – birželio 24 d.), minima Švč. Jėzaus Širdies šventė, taip pat kasdien laikomos šiam tikslui skirtos vadinamosios birželinės pamaldos.
Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai – ypatinga pamaldumo Jėzui forma. Švenčiausiosios Širdies pamaldumas – tai pamaldumas garbingajai Jėzaus Kristaus Širdžiai, kuri atspindi ir primena Jėzaus meilę mums, Jo jautrumą ir gerumą. Galime sakyti ir taip – tai pamaldumas Jėzaus Kristaus Meilei, apie kurią primena ir kurią atspindi Jo Širdis. Širdis vaizduojama sužeista, o matoma žaizda primena mums apie nematomą Jo meilės žaizdą.
Pirmieji aiškūs pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai ženklai aptinkami XI ir XII a. Manoma, kad pamaldumas gimė benediktinų ar cistersų vienuolynų atmosferoje, šv. Anzelmo ir šv. Bernardino idėjų pasaulyje. Toks pamaldumas buvo gerai žinomas šv. Gertrūdai ir šv. Matildai.
XIII-XVI a. pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai buvo praktikuojamas, bet neplėtojamas. Šio pamaldumo praktikavimo pavyzdžių aptinkama įvairių kongregacijų: pranciškonų, dominikonų, kartūzų bei kitų šventųjų gyvenimų aprašymuose. Bet tai buvo tik individualus mistinio pobūdžio pamaldumas.
XVI a. įvyko esminis pokytis – pamaldumas perėjo iš mistinės sferos į krikščionišką asketizmą.
XVII-XVIII a. pamaldumas išpopuliarėjo Prancūzijoje. 1856 m., Prancūzijos vyskupams atkakliai prašant, Popiežius Pijus IX paskelbė Švč. Jėzaus Širdies dieną visuotine Bažnyčios švente.
1899 m. birželio 11 d. popiežiaus Leono XIII įsaku pagal jo pateiktą formulę visa žmonija buvo iškilmingai paaukota Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.
