Tiesa, teisingumas deda pamatus tarpžmogiškajam bendravimui, visuomenei. Jei atmetamas ar iškreipiamas teisingumas, jei nugali melas, įsivyrauja apgaulė, jei visa persmelkia žmogaus sąmoningai pasirenkamas blogis, tampa sunku matyti žmogiškosios egzistencijos prasmę.
Jei iš Dievo sklindanti tiesa, Jo Įstatymai, Jo Žodis ir Bažnyčios mokymas formuoja žmogų – įsitvirtina ir plinta Dievo Karalystė. Atmesdamas Dievą, Jo tiesą žmogus kuria šėtono karalystę. O šiais laikais randasi dar viena galimybė, tarsi kokia fronto linija, kur priešas apakina, siekdamas daugelį mūsų patraukti į savo pusę. Ypač per tam tikrą savo susikurto tikėjimo iliuziją. Per humanizmo stabą (kai pirmoje vietoje žmogus, ne Dievas), malonumų kultą, dorybių nykimą, reliatyvumo įsigalėjimą, kai lieka tam tikra tikėjimo regimybė, bet vis labiau nelieka tikėjimo turinio.
Gudri strategija, gerai apgalvota. Pažįstant žmogaus silpnumą, nuodėmingumą, stumtelti jį link pasirinkimo susikurti sau patogų stabą. Dievą, kuris atitinka mano poreikius, paklūsta mano norams, kuris toks mielas, tolerantiškas, kad viskas jam priimtina, žinoma, jei tik tai atitinka šios akimirkos vertybes ir požiūrius. Dievą, kuris netrukdo, kuris veikia vien dėl mano žemiškos gerovės. Dievą, kuris abejingas nuodėmei…
Toji strategija labiausiai siekia atskirti mus nuo Kristaus ir Jo Evangelijos. Jo amžiną šviesą iškeisti į laikinus žiburius, Jo druską, teikiančią skonį ir saugančią nuo supuvimo, iškeisti į cukrų, Jo žodžio radikalumą iškeisti į negyvus, bet malonius ir patogius mokymus.
Ir ką gi gudriau buvo galima sugalvoti nei pradinį gundymą „būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5) nejučia įskiepyti į žmogaus jauseną, mąstymą, elgseną, gyvenseną – kad jis praktiškai tuo gyventų, neretai sąmoningai to net nepastebėdamas…
„Kristus tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Jo minėtas siauras kelias į išganymą (Mt 7, 13–14) netapo plačiu keliu į išganymą. Jo nuomonė apie mūsų drungnumą irgi nepasikeitė (Apr 3, 16).
Tad jau būtų pats metas iš neaiškios fronto linijos žengti į Kristui priklausančią žemę, išsaugoti tikėjimo turinį, priimti iš Viešpaties visus tolimesnei kelionei reikalingus ginklus (Ef 6) – jie tikrai pravers – ir žengti į priekį, stoti į kovą (1 Tim 6, 12) nė kiek nenutolstant nuo Kristaus, kurio šviesa gerai apšviečia kelią (Jn 8, 12).
Galime tarti savo sielai: „Pabusk, kuri miegi, kelkis iš numirusių ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14). Juk turbūt kiekvienas turime savo „mirties sritis“, „tamsos vietas“, „apsnūdimo sezonus“… Tačiau dar nevėlu pabusti, nevėlu apleisti savo stabus, dar nevėlu sugrįžti pas Dievą, nevėlu atgailauti ir atsiversti (Apd 3, 19; 2 Kr 7, 14). Kad neprarastume paties brangiausio – galimybės pažinti Dievą, Jį mylėti, būti perkeistiems Jo Artumo, galimybės tvirtai stovėti ant Uolos ir neišklysti iš Kelio. Svarbu kovoti. O svarbiausia – nepasiduoti.
Tepadeda mums Dievas ir Jo Motina – ne vien švelni Motina, šlovingoji Karalienė, bet ir galingoji Karžygė, kaskart sutrinanti šėtono galvą ir išsklaidanti bet kokio melo tamsą – Marija, „Ta, kuri sušvinta tarsi aušra, graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė, pagarbią baimę kelianti lyg pulkas su vėliavomis“ (Gg 6, 10).
