Ar kada nors jauteisi taip, lyg būtum įstrigęs rūsyje be lemputės? Tamsa visur, o problemos spaudžia kaip per ankšti batai. Atrodo, nei kelio pirmyn, nei atgal. Bet užtenka mažytės kibirkšties ir staiga pamatai, kad tunelis turi pabaigą. Štai kur pasirodo viltis.
Bet viltis nėra tik gražus žodis ar saldi paguoda. Ji yra jėga, kuri pakelia, pastumia ir sako: „pirmyn, tu dar ne viską išbandei.“
Krikščioniškajame tikėjime viltis užima ypatingą vietą. Ji nėra naivus gal viskas kažkaip susitvarkys mąstymas. Tikroji viltis tai pasitikėjimas, kad gyvenimas turi gilesnę prasmę, kad po tamsiausios nakties visada išaušta šviesus rytas. Ir čia ne vien apie mūsų pastangas, bet apie Dievo pažadą, kad niekada neliksime vieni.
Šv. Teresė viena iš ryškiausių Bažnyčios mokytojų, kuri savo gyvenimu įrodė, kad viltis nėra pasyvus laukimas, kai tikiesi, jog problemos pačios išsispręs. Ji rašė, kad viltis tai judantis kelias, jungtis tarp mūsų šiandienos ir amžinybės, tarp mažų žemiškų norų ir tikrosios pilnatvės Jėzuje Kristuje. Net kai aplink tamsu, žmogus gali rasti jėgų žengti dar vieną žingsnį pirmyn, nes Dievas stovi šalia.
Ir ši patirtis artima mums visiems. Kasdien susiduriame su mažomis ar didelėmis tamsomis, nerimu dėl ateities, ligomis, netektimis ar tiesiog tokiu nuovargiu, kad norisi viską mesti. Tokiais momentais viltis tampa kaip deguonis, be jos neįmanoma kvėpuoti.
Viltis keičia žmogų. Ji atveria akis ne tik kliūtims, bet ir galimybėms. Ji primena, kad kiekviena diena yra dar viena galimybė pradėti iš naujo. O kiekvienas išbandymas gali tapti tramplinu į brandesnį gyvenimą.
Todėl viltis ne tik šventųjų raštų puslapiai ar senoviniai pamokymai. Ji reikalinga visiems tikintiems, abejojantiems ir net tiems, kurie šypteli skeptiškai. Nes kiekvienas esame keliautojas, ieškantis šviesos. Ir gera žinia ta, kad viltis yra ta šviesa, kuri nepražūva net pačioje juodžiausioje naktyje.
Bažnyčios mokymas apie viltį
Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai sako, kad viltis yra ne šiaip gražus priedas prie tikėjimo, o viena iš trijų didžiųjų dorybių kartu su tikėjimu ir meile. Tai ne nuotaikos klausimas, šiandien jaučiuosi optimistiškai, rytoj gal nebe. Bažnyčia primena, kad „Viltis yra teologinė dorybė, kuria siekiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir pasikliaudami ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba“ (KBK 1817).
Ir štai kur esmė, tikroji viltis remiasi ne vien mūsų pačių pastangomis. Mes pavargstame, nusiviliame, kartais norisi viską mesti į šoną, bet viltis pakelia todėl, kad kyla iš Kristaus pažadų. Ji kaip dvasinis inkaras, net kai gyvenimo laivas siūbuoja per audrą, šis inkaras neleidžia nuskęsti.
Katekizmas dar priduria, kad viltis „išgrynina mūsų kasdienius siekius, pakelia juos aukštyn, saugo nuo nusivylimo ir plečia širdį amžinybės laukimu“ (KBK 1818). Kitaip sakant, ji priverčia žvilgsnį pakelti aukščiau kasdienių problemų. Nesvarbu, ar stovi kamštyje, ar kovoji su rimtais išbandymais, viltis primena, kad visa tai laikina, o gyvenimas turi daug didesnę perspektyvą.
Puikus pavyzdys yra Šv. Teresė. Ji patyrė ir ligų, ir kančių, ir vidinių abejonių, bet viltis jai buvo ne teorija, o reali varomoji jėga. Ji ne tik pati laikėsi, bet ir spinduliavo aplinkiniams, sugebėjo mylėti, melstis, dovanoti save kitiems. Jos gyvenimas rodo, kad viltis nėra abstrakti idėja, o gyvas kelrodis, vedantis į Dievo artumą.
Todėl Bažnyčios mokymas apie viltį nėra skirtas vien teologams, vienuoliams ar tiems, kurie mėgsta storus teologinius tomus. Jis skirtas visiems. Visiems, kurie kartais pavargsta, pasimeta, ieško prasmės ar tiesiog trokšta ramybės širdyje. Viltis moko ne tik tikėti, kad rytojus bus šviesesnis, bet ir pasitikėti Dievu, kuris šviesą dovanoja čia ir dabar.
Vilties šaknys žmogaus širdyje
Kiekvienas žmogus gimsta su vidiniu troškimu būti laimingas. Tai tarsi nematomas variklis, kuris nuolat burzgia viduje ir skatina judėti pirmyn, siekti, atrasti ir kurti. Pasieki vieną tikslą ir, žiūrėk, jau horizonte šmėžuoja kitas. Širdis niekaip nesitenkina vien tuo, ką turi, ji vis ieško to, kas galėtų ją pripildyti iki galo. Ne veltui Šv. Augustinas pasakė: „Mūsų širdis nerami, kol nesiilsės Tavyje.“
Ir štai čia slypi paslaptis, tik Dievas gali pripildyti širdį tikru džiaugsmu ir ramybe. Viltis padeda eiti pirmyn, bet ji pati dar nėra galutinė stotelė. Tik Dievo meilė gali visiškai numalšinti tą gilų vidinį troškulį.
Šv. Teresė tai jautė ypač stipriai. Ji pati save vadino didžiųjų troškimų moterimi. Jos širdyje virė ne tik noras gyventi, bet ir troškimas mylėti Dievą, pažinti Jį, Jam tarnauti. Tie troškimai, pasak jos, yra kaip sparnai, jie pakelia žmogų aukščiau kasdienybės dulkių. Bet vien sparnų neužtenka, skristi galima tik su Dievo pagalba.
Šv. Teresė net juokais perspėdavo „silpnaprotes sielas“, kad dideli troškimai nėra tuštybė ar puikybė. Jie yra tikėjimo ir meilės Dievui vaisius. Ji pati kartojo apaštalo Pauliaus žodžius: „Dieve viskas įmanoma.“
Kai troškimai kyla ne iš egoizmo ar savanaudiškų svajonių, o iš meilės ir pasitikėjimo Dievu, jie tampa tikru kelrodžiu. Jie veda žmogų į gilesnę patirtį, į savęs dovanojimą, į gyvenimą, kuris turi daug daugiau prasmės nei vien kasdieniai rūpesčiai.
Šv. Teresės gyvenimas parodo, kad tikri troškimai pakelia. Jie ne tik sustiprina viltį, bet ir parodo kelią į Dievą, kuris vienintelis gali pripildyti širdį.
Viltis remiasi Dievo ištikimybe ir žodžiu
Šv. Teresės viltis niekada nebuvo nei tuščia teorija, nei paviršutiniškas optimizmas. Jos pagrindas buvo ištikimybė Dievui. Ji kasdien patirdavo, kad Viešpats ją globoja, slėpė jos klaidas, stiprino dorybes, vedė pirmyn. Net prisimindama savo nuodėmes ir silpnybes, ji verkdama dėkojo: „Tebūnie Jis palaimintas už viską.“
Kai gyvenimas atrodė pilnas išbandymų, o aplinka buvo pilna sumaišties, Šv. Teresė kabinosi į Šv. Pauliaus žodžius: „Ištikimas yra Dievas, kuris neleis jūsų gundyti virš jūsų jėgų“ (1 Kor 10, 13). Bet dar daugiau jėgos jai teikė Kristaus balsas: „Aš esu, nebijokite.“ Tai buvo ne tik graži citata, o tikras vaistas širdžiai, ramybės injekcija, leidusi žvelgti į ateitį be baimės ir drąsiai eiti pirmyn, net kai viskas aplink rodėsi apniukę.
Savo gyvenimo kelyje Šv. Teresė atrado, kad iš tiesų užtenka vien Dievo. Ji išmoko atsisakyti to, kas nereikalinga, ir brangino vidinę tylą, tą ypatingą erdvę, kurioje gali susitikti su Viešpačiu. Jos viltis nuvedė ją į vadinamąją vidinę pilį, giliausią žmogaus širdies kambarį, kur gyvena Dievas. Ir tai nebuvo tik gražus simbolis. Tai buvo reali patirtis, vieta, kurioje net didžiausios audros nepajėgia sudrumsti ramybės, kur žmogus atranda tikrą prasmę ir naują kvėpavimą gyvenimui.
Šv. Teresės gyvenimas primena, kad tikroji viltis gimsta iš Dievo artumo ir Jo ištikimybės. Tik tada ji tampa nepalaužiama, tik tada ji neša gilesnį džiaugsmą, tik tada ji veda žmogų į tikėjimo pilnatvę, kurios jokia tamsa neužgesins.
Amžinybės ilgesys ir kankinystės troškimas
Nuo pat vaikystės Šv. Teresė jautėsi tarsi piligrimė, keliaujanti ne šiaip sau, o į patį didžiausią tikslą, į džiaugsmo pilnatvę, kurios niekas negali atimti. Jos širdis degė troškimu atiduoti Dievui viską, be atsarginių planų. Net kankinystę ji priimdavo kaip kelią į tikrąją meilę ir gyvenimą be pabaigos. Jos lūpose vis skambėjo paprastas, bet galingas šauksmas: „Amžinai, amžinai, amžinai!“
Mistinės malonės tik dar labiau uždegė jos širdį meile Dievui. Šv. Teresė nesibaimino kalbėti drąsiai: „vaistas nuo Dievo nematymo yra mirtis“. Jai tai nebuvo niūri mintis, o viltingas troškimas, nes mirdama ji galėjo visiškai susivienyti su Juo. Kiekviena jos diena buvo žingsnis į vidinę pilį, kur siela susitinka su Dievu, o visi žemiški triukšmai, baimės ir rūpesčiai tampa nereikšmingi. Šią patirtį atspindi ir Šv. Pauliaus žodžiai: „Ne aš gyvenu, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).
Šv. Teresės gyvenimas tapo tikru pranašišku ženklu. Jis rodo, kad tikroji viltis nėra vien graži mintis, ji pakelia žmogų aukščiau kasdienybės dulkių, atidaro duris į amžinybę ir suteikia ramybę, kuri nesibaigia. Jos pavyzdys liudija, kad viltis, troškimai ir pasitikėjimas Dievu gali tapti ne tik įkvėpimu, bet ir tvirčiausiu gyvenimo pagrindu kiekvienam, kuris ieško prasmės, meilės ir tikro džiaugsmo.
Viltis tarp dabarties ir ateities
Viltis visuomet gyvena tarsi ant lyno, tarp dabarties ir ateities. Dievo Karalystė jau duodama tarsi mažais gurkšneliais, ji paragaujama kaip pažadas, kuris dar laukia pilno išsipildymo. Šv. Teresė puikiai suprato, kad šis kelias nėra pasivaikščiojimas gėlių taku. Jis reikalauja ištvermės, kantrybės ir nuolatinio pasitikėjimo. Šį paradoksą ji išreiškė savo poezijoje žodžiais: „Gyvenu be gyvenimo manyje.“
Šie žodžiai atskleidžia dvigubą būseną. Nors Šv. Teresė dar gyveno žemišką gyvenimą, jos širdis jau priklausė Kristui. Mistinės malonės buvo tarsi sparnai, kurie pakėlė ją aukščiau kasdienybės rūpesčių, neleido bijoti kančių ar ribotumo.
Paskutiniai jos gyvenimo žodžiai buvo tarsi ilgo laukimo kulminacija: „Atėjo laikas mums pasimatyti. Mano sielai džiaugtis vienumoje su Tavimi!“ Tai nebuvo liūdnas atsisveikinimas, o triumfo džiaugsmas, lyg pagaliau pasibaigus ilgam laukimui atsidurtum tikruose namuose.
Šv. Teresės patirtis rodo, kad viltis nėra pasyvus palauksiu ir pažiūrėsiu, kas bus nusiteikimas. Ji yra gyva jėga, kuri neša, kelia, atveria horizontus. Būtent ši viltis lydėjo Šv. Teresę visą gyvenimą, pakėlė ją aukščiau žemiškų dalykų ir galiausiai atvėrė duris į tikrąją pilnatvę su Dievu.
Jos pavyzdys kviečia ir mus, viltis gyvena kiekviename žingsnyje, kai pasitikime Dievu, leidžiame Jam formuoti širdį ir žiūrime toliau nei šiandienos rūpesčiai. Nes gilesnė tikrovė visada laukia už horizonto.
Viltis kaip tarnystė
Šv. Teresės viltis visada pulsavo tarp dviejų kraštutinumų: troškimo kuo greičiau būti su Kristumi ir noro pasilikti, kad galėtų Jam tarnauti. Ji jautė kūno trapumą, kartais net maldavo Dievo išlaisvinimo nuo fizinių ribotumų, bet galiausiai širdis pasirinko tarnystę. „Siela jau taip įsitikinusi, kad džiaugsis Dievu. Bet nori tarnauti, net jei tai reiškia daug kentėti“, – prisipažino ji.
Tokia viltis buvo ne tik jos asmeninė atrama ar svajonė apie dangų. Ji virto misija. Šv. Teresė suprato, kad viltis nėra vien žvilgsnis į amžinybę, ji skleidžia jėgą jau čia, žemėje. Jos malda „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ išsiplėtė į gyvą darbą: „Teateinie Tavo karalystė.“
Šv. Teresės pavyzdys primena, kad tikroji viltis nepalieka mūsų sėdėti sudėjus rankas. Ji įkvepia ne tik laukti, bet ir veikti, mylėti, padėti, kurti aplink save Dievo karalystę. Kai širdis iš tiesų pasitiki Dievu, viltis tampa tarsi vidinis variklis, ji ne tik žvelgia į amžinybę, bet ir šiandieną pripildo prasmės, drąsos ir tarnystės.
Viltis, kuri gyva šiandien
Šv. Teresės kelias rodo, kad viltis nėra vien tik ramus laukimas, ji yra gyva jėga, galinti perkeisti žmogaus gyvenimą. Ji įsišaknija širdies troškimuose, stiprėja remdamasi Dievo ištikimybe, bręsta per išbandymus ir galiausiai subręsta į konkrečius meilės darbus, kurie kasdienėje tarnystėje tampa matomi kitiems.
Šv. Teresė moko drąsiai pasitikėti Dievu, nebijoti didžių troškimų, siekti kilnių tikslų ir vis plačiau atverti savo širdį artimui. Tokia viltis ne tik praskleidžia tamsą ir įkvepia ištverti sunkumus, bet ir suteikia vidinės drąsos. Ji atveria kelią į tikrąją laimę, kuri prasideda čia, žemėje, o savo pilnatvę pasiekia amžinybėje.
