Stanislovas Stankevičius mišias aukoja tuščioje bažnyčioje ir visus gyvenimo iššūkius priima pozityviai

ŠaltinisDANIELIUS.NET

Alovės parapijos klebonas – monsinjoras Stanislovas Stankevičius sako, kad pragyventi metai prabėgo kaip pasaka. Praeitį kunigas priima kaip dovaną, kuri lėmė jo apsisprendimą eiti kunigystės keliu.

Nuo mažens nebuvo lepinamas, o tarnyba sovietinėje kariuomenėje užgrūdino. Tad pandemijos akivaizdoje S. Stankevičius mišias aukoja ir tuščioje bažnyčioje, o pro jos praviras duris laimina pravažiuojančius automobilyje. Pašnekovas įsitikinęs, kad kunigas yra kareivis, bet kokiomis sąlygomis tarnaujantis Dievui ir žmonėms.

Kunigų seminarija ir kariuomenė

Interviu dieną, lapkričio 8 d., kunigėlis prisiminė, kad 1954 m. jį kaip tik pašaukė tarnauti į sovietinę kariuomenę, Kursko srityje, kurioje kaip pats sako „atpyliau 3 metus“. Kadangi šeima vertėsi sunkiai, tad jo paėmimas į kariuomenę buvo sutiktas palankiai. Stanislovas prisimena mamos žodžius: „Mums liks duona ir tave aprengs, nevaikščiosi apdriskęs“.

Grįžęs po armijos, S. Stankevičius įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1963 m. Stoti galėjo ribotas skaičius klierikų. Tuomet jų visoje seminarijoje mokėsi 75. Krosnį patys klierikai kūreno. „58 metai, kaip kunigauju ir vis dar krosnį kūrenu iki šių dienų“, – šypsosi monsinjoras.

Iš 18 kurso kunigų, šiuo metu gyvi tik 3 kunigai. S. Stankevičiaus žiniomis, jis pagal amžių yra antras vyriausias klebonas Lietuvoje, turintis parapiją ir einantis klebono pareigas. „Stoti į kunigų seminariją man niekas netrukdė, nes buvau atlikęs karinę tarnybą. Tik būta viliojimų, raginimų, kad rinkčiausi milicininko kelią, neva ir alga bus didesnė, geriau gyvensiu“, – pasakojo S. Stankevičius. Jis sulaukdavo iš tuometinės valdžios pamokymų ir replikų, kad „senos bobos“ išmirs ir darbo nebus. Bet S. Stankevičius nepasimesdavo, atkirsdavo: „Jauni pasens ir bus kam bažnyčioje lankytis“.

Pašaukimas viduje

S. Stankevičiaus gimtinė Aukštaitijoje – Rokiškyje. Augo katalikiškoje darbininkų šeimoje, nuo mažens kartu su tėvais lankė bažnyčią, mišioms patarnaudavo. Jeigu reikėdavo, pavaduodavo zakristijoną.

Paklaustas iš kur kilo pašaukimas kunigystei, S. Stankevičius sako: „Sunku pasakyti. Gal toks mano charakteris. Buvau truputį čiudnas, nenorėdavau eiti į šokius, linksmintis, skubėdavau namo ruošti pamokų. Pavasarį, rudenį vaikščiodavau kapuose, po šventorių. Norėdavosi daugiau vienatvės, nei draugijos“.

Kunigėlis atvirauja, kad jeigu jo gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, t. y. šeimos keliu, kažin ar jam būtų pavykę išgyventi santuokoje.

Tarnystė parapijose

S. Stankevičiaus pirmoji parapija buvo Pivašiūnų. Čia pusmetį padirbęs vikaru, jis buvo perkeltas į Krikštėnus Ukmergės rajoną. Klebonija buvo apleista, bet parapijos žmonės labai padėjo, pasirūpino baldais, daiktais.

„3 metus nebuvo elektros nei klebonijoje, nei bažnyčioje“, – pasakojo S. Stankevičius. Po 6 metų darbo Krikštėnų parapijoje, jis buvo perkeltas į Punios parapiją, kurioje tarnystė tęsėsi 7 metus. „Punioje buvo labai įdomu. Daug turistų atvykdavo, ateidavo į bažnyčią, vesdavau ekskursijas“, – pasakojo kunigėlis. Jis gerai sutarė su gyventojais ir turistais, net atvirukų iš rusų turistų sulaukdavo per šventes, tad S. Stankevičiaus žodžiais tariant, „reikėjo mane išgarbinti“ – perkelti į kitą nuošalią parapiją.

„Taip 1976 m. atsidūriau Alovėje“, – prisiminė kunigėlis. „Atvykus į Alovės parapiją, iš pradžių žmonės pyko ant manęs, kad jų kunigą išvariau. Ir piktų laiškų sulaukdavau. Ir iškelti mane ruošėsi, bet tuomet gavau pasiūlymą aptarnauti naujai kuriamą Ryliškių parapiją. Sutikau. Kol buvo statoma bažnyčia, mišias laikiau ir pas žmogų kambaryje, ir kieme“ – tęsė S. Stankevičius.

Kunigėlis prisimena, kaip statant Ryliškių bažnyčią su žiguliuku suvežė visą reikalingą cementą, stogo skardą, plyteles. Pastatytą bažnyčią buvo sunku įteisinti, tai neva tvora per aukšta, tai dokumentai nesutvarkyti, paskui problemų su žeme, ant kurios pastatyta bažnyčia buvo. Bet monsinjoras tuometinei valdžiai nenusileido, buvo atkaklus, visada su šypsena žiūrėjo į problemas.

Alovės parapijos žmonės laikui bėgant kleboną – monsinjorą Stanislovą labai pamilo. Pasak jo, dėl to, kad jis nieko neragindavo, neteisdavo, net ir nemokančius poterių leisdavo priimti pirmąją Komuniją. „Vėliau tie žmonės ateidavo į bažnyčią, išmoko ir poterius, tapo gerais katalikais. Žmogui reikia laisvės, pasitikėjimo. Mus seminarijoje mokė – eikite ir skelbkite Dievo žodį, mokykite visus ir krikštykite visus. Taip ir darau“, – sakė S. Stankevičius.

Danielius Jakubavičius su monsinjoru Stanislovu Stankevičiumi / Danielius.net nuotr.

Neseniai kunigėlį pasiekė Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko raštas, kuriame rašoma, kad nuo šių metų rugsėjo 21 d. jis nuo tarnystės Ryliškių parapijoje po 36 metų darbo, atleidžiamas. „Taip reikėjo“, – su liūdesio gaida balse, bet neišsenkančius optimizmu kalba S. Stankevičius. Jis dėkingas Ekscelencijai vyskupui J. Ivanauskui, kad jį toliau palieka Alovės parapijoje.

Tikinčiųjų mažėja

Pasak S. Stankevičiaus, paskutiniu metu paprastomis dienomis į bažnyčią ateina vis mažiau žmonių, gal dėl pandeminės situacijos. Kunigėlis pasakoja, kad ne kartą teko mišias laikyti tuščioje bažnyčioje, tik žvakėms degant. „Bet tie tikintieji, kurie sekmadienį ateina į bažnyčią, būna jos išsiilgę. Ir sekmadienis jiems tampa tikra švente“, – pasakoja kunigėlis. Pasak jo, pandemija užgrūdina žmogų.

tie tikintieji, kurie sekmadienį ateina į bažnyčią, būna jos išsiilgę. Ir sekmadienis jiems tampa tikra švente.

Kunigėliui liūdna, kad mažėja parapijoje žmonių. „Praėjusiais metais du vaikus, o šiais nei vieno vaiko iš Alovės parapijos nekrikštijau, iš kitų parapijų keletas buvo. Pernai Alovės parapijoje palaidojau 60, šiais metais 36 parapijiečius. Nei vienas vaikas negimė“, – apgailestavo kunigas. Bet pragyvenimu S. Stankevičius nesiskundžia: „Vaistus man kompensuoja, apsirengti turiu, pensijos truputį gaunu“.

Hobis: motociklai ir filmavimas

Nors klebonui nuo jaunystės draugijos nepatiko ir nelipo, bet pomėgių jis turėjo nemažai. Vienas iš jų – motociklai. „Man reikėjo susisiekimo priemonės. Kaimyninės Širvintų parapijos kunigas turėjo motociklą. Ir aš pasitaupiau, sesuo pridėjo. Taip 1966 m. nusipirkau motociklą Voschod. Pas ligonius ir į atlaidus važiuodavau su motociklu. Per vieną vasarą nuvažiavau 30 tūkst. kilometrų“, – prisiminė pašnekovas.

Kunigėlis pasakoja, kad su motociklu ir į Kaliningradą, Minską, Daugpilį nuvažiuodavo. Anksčiau klebonas – monsinjoras ir fotografuodavo, filmuodavo bažnytinio ir pasaulietinio gyvenimo įvykius ir šventes, bet apsilpus regėjimui ir pasikeitus technologijoms (išnykus filmavimo kasetėms) šis pomėgis liko praeityje.

S. Stankevičius priklauso Šaulių sąjungai, tad dažnai jį galima sutikti apsirengus ir kariškais drabužiais.

Kunigo palinkėjimas

Optimizmo ir nuoširdumo kupinas S. Stankevičius linki mažiau dejuoti, gražiai sugyventi, skaityti Šv. Raštą, pasimelsti. Nors ir telefonu, bet bendrauti vieniems su kitais. Pasak klebonėlio, šiais laikais gyvename gerai, visko turime, bet esame įpratę verkšlenti.

Man gyvenimas – labai gražus ir, kol gyvas esu, vis kažko trokštu ir trokštu.

„Tokio gyvenimo, kaip dabar per visą savo amželį neturėjau. Bažnyčia laisva, parduotuvėse visko yra. Dejuoja tie, kurie tingi ar nenori dirbti“, – įsitikinęs kunigėlis.

Pozityvus požiūris – geriausias vaistas

87-erių metų kunigėlis paklaustas apie sveikatą, moja ranka, rodo į spintelę ir sako: „Žiūrėkite, kiek vaistų. Operacijų turėjau, aukštas kraujo spaudimas“. Bet žvengiant į S. Stankevičių galima teigti, kad visų geriausias vaistas yra pozityvus požiūris į problemas, humoras, nuoširdumas, atvirumas, besąlygiškas artimo priėmimas, pavydo, pykčio nejautimas, materialių dalykų nesureikšminimas.

„Man gyvenimas – labai gražus ir, kol gyvas esu, vis kažko trokštu ir trokštu“, – sako Alovės parapijos klebonas – monsinjoras, pirmasis Alytaus rajono garbės pilietis S. Stankevičius.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

16 KOMENTARAI

  1. Reiktu pasakyti, kad si tipelis tarnavo okupacinei kariuomenei, dave priesaika ginti bolsevikine ideoligija, o i seminarija tada istojo KGB 5 o skyriaus palaimintas!

    • Esate piktas ir neteisingas žmogus, šitaip kalbėdamas. Juk nežmoniška pilti ant niekuo dėto žmogaus pamazgas, kuriomis pats smirdite.

      • Tiesa dabar puolama, trypiama, kun.Grigas ir tas nedave okupantams priesaikos, O kunigas Grafas- partizanas zuvo kovodamas uz Lietuva, vyskupa Matulioni nuzude. Jau butu nesigyres su ta sovietine okupacine kariuomene, bet lietuvis muzikas geras chalujus naujam ponui ivanui nusilenke, mano Senelis kariavo petys i peti su Vanagu, Kazimieraicio rinktine, Dainavos apygarda.

  2. S.Misios aukojamos, bet ne laikomis. “Kunigelis”, tai vaikinas is seminarijos, arba patarnautojas besiruosiantis stoti i seminarija, siuo atveju seniuka vadinti “kunigeliu”, vadinasi jau suvaikejes diedukas, Tada buvo 75, kiek dabar seminarijoje?? Berods, su propedeutiniu, per 30, nereikia nei KGB, ka tai pasako? Malkomis kurena.. tai dar nera blogai, blogai wc lauke ir naktipuodis su dangciu po lova. OpusDei kunigai gyvena kaip ponai, istaikingai, siltai, sociai ir svariai, cia palyginimui.

    • Kodėl taip teigiate, šv. Mišios ir aukojamos, ir laikomos. Abu kalbiniai variantai visada buvo lygiavertiškai naudojami. Kokia prasmė žūt būt ieškoti, prie ko prisikabinti?…

      • Verteja, ne tavo tiesa , sv.Misios tik aukojamos, prasta tu verteja ir kalbininke, nezinai. Laikyti tai panieka. Kaip ir sv. Misios tik uzprasomos, bet ne uzperkamos, nusipirkti gali duonos, toletinio muilo. Jei nezinai klausk, o ne rodyk savo neismanyma!!!

  3. Panašu, kad klebonas – tikras Dievo tarnas.
    Klausimas autoriui Danieliui Jakubavičiui – kodėl taip nepagarbiai buvo pristatytas klebonas? Kodėl jis buvo nuolat vadinamas „kunigėliu“. „klebonėliu“ ? Ar pats autorius jautėsi didesniu, jei savo str. personažą taip menkinančiai įvardino?

    Klausimas ir mūsų vyskupams, bei JE J.Ivanauskui – kodėl tiek metų šis žmogus buvo NIEKAS bažnyčioje ? Ir NIEKU liko… Nesidangstykite, kad mažiausieji bus didžiausi Dievo karalystėje. Dievo karalystė yra jau dabar, šioje žemėje! (Jei skaitėte Šv.Raštą) Sekant šia logika jūs, vyskupai būsite mažesni už jį…

    Paprotinkite mane, klystantį.

    • Taigi monsinjora jam nupirko , matyt dar prie emerito? Gal dar nauja naktipuodi.. juk dzipas ar nauji dantys per brangus, kun.Vida vyskupas ir ta protino, nera pinigu. Ir viskas, visa kita Danguje…

    • Asd visi iki 1988 metu imtinai praejo 5 KGB skyriu pokalbi.. ir sarasa tvirtino
      seminarijos rektoriui Butkui KGB , visi pasirase, o kiek bendradarbiavo? Pogrindzio seminarija pas Garucka , Laurinaviciu, etc. isejo be KGB zinios, tame tarpe ir vysk. Boruta.

  4. kad „kunigėlis“ tai nepagarbu? Visai nesuprantama. Mes savo tėvus vadindavome tėveliu ir mamyte. Tai ir yra pagarba.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis