Per pastarąjį dešimtmetį du trečdaliai krikščionių bendruomenės paliko Siriją. Manoma, kad šiandien krikščionys sudaro 3 proc. šalies gyventojų. Prieš prasidedant karui 2011 m. pavasarį jų buvo 10 proc.
Džaziros regione, Sirijos šiaurės rytuose, kuriame daugiausia gyvena kurdai, krikščionių skaičius sumažėjo nuo 150 tūkst. iki 55 tūkst.
Krikščionių skaičius gerokai sumažėjo ir kitose šalies dalyse, kur ekonominės problemos, pragyvenimo šaltinių trūkumas, bendras nuskurdimas ir pandemija prisidėjo prie masinio gyventojų išvykimo.
Iš Sirijos bėga visų pirma jauni žmonės.
Kaip neseniai paskelbtame „Laiške draugams“ rašė Alepo lotynų apeigų katalikų parapijos klebonas kun. Ibrahimas Alsabagas, daugumą žmonių, ypač jaunimas, nemato jokių perspektyvų. Kunigas atkreipė dėmesį į jaunąsias poras, kurios norėtų sudaryti santuoką. Šiuo metu tuoktis, rašo jis, – tai „beveik didvyriškas poelgis“.
Įvairios krikščionių grupės, suvokdamos savo padėtį ir suprasdamos, kad norint išlikti reikia didesnės pačių krikščionių vienybės ir glaudesnio bendradarbiavimo, stengiasi koordinuoti savo veiksmus, siekdamos geresnių ekonominių, socialinių ir institucinių gyvenimo sąlygų.
Tokio bendradarbiavimo reikia šiandien, tačiau dar svarbiau būti vieningiems tolimesnėje perspektyvoje, siekiant užsitikrinti teises ir išlikimo galimybes būsimoje Sirijoje, kai karas pagaliau baigsis.
