Ką daryti, kad įvairių skandalų fone tikinčiųjų pasitikėjimas Bažnyčia, kaip institucija, stiprėtų? Būtų galima rašyti ilgai ir daug, bet norisi pasidalinti keliomis trumpomis mintimis.
Pasauliečiui:
Savo akimis pamačius ar turint įrodymų, kad kunigas ar bet kuris svarbus parapijos narys daro nusižengimą – netylėti. Išdrįsti atvirai kalbėtis su kunigu, siūlyti pagalbą, išsakyti, kaip jautiesi. Jei tai nepadeda, ir dvasininkas sąmoningai nusiženginėja toliau – kreiptis į vyskupą. Jei ir ten atsimuši į sieną – kreiptis į nunciatūrą ar žiniasklaidą;
O jei daromas ne vien bažnytinis nusižengimas, bet ir civilinis nusikaltimas (išprievartavimas, seksualinis priekabiavimas, smurtas ir t. t.) – kreiptis į teisėsaugą.
Ieškoti tiesos ir ją priimti. Nepulti viskuo aklai tikėti, tačiau bet kurią pasirodžiusią informaciją vertinti rimtai. Nenurašyti to kaip „velnio puolimo“, „sąmokslo“, „žurnalistų išsigalvojimo“ ir pan.;
Garbinti tik vieną Dievą ir Jam vienam tetarnauti. Kai nusikalsta autoritetas, tai priimti būna natūraliai žmogiškai sunku: „Neįmanoma“, „taigi toks geras kunigas“, „jis taip maloniai bendrauja“… Deja, viskas būna įmanoma. Kuo anksčiau tai priimsime, tuo blaiviau žiūrėsime į dalykus. Ir nebūsime palaužti.
Kunigui:
Jei permiegojai su moterimi ar vyru – iškart nueiti išpažinties ir pasiryžti nebenusidėti. Nutraukti artimus santykius su tuo žmogumi, jo prieš tai atsiprašius;
Jei sužinai, kad moteris nuo tavęs laukiasi – iškart pranešti savo vyskupui, rašyti prašymą Vatikanui dėl atleidimo iš kunigystės ir eiti rūpintis moterimi bei savo vaikeliu. Nedelsiant sukviesti savo parapiją ar bendruomenę ir jai pranešti, kas nutiko, nieko neslepiant ir nemeluojant – kol neįsisuko gandai.
Faktas tas, kad, šitaip metęs kunigystę, atgal į jau nebebus leidžiama sugrįžti. Skaudu? Labai. Sugriuvo visos svajonės? Turbūt. Gyvenimas kartais toks yra. Svajonės dūžta, tačiau nuo mūsų veiksmų priklauso, ar mes garbingai atlaikysime išbandymus. O vaiko ir tavo moters gerovė dabar yra pati svarbiausia. Jau nebebūsi geru kunigu, bet turi progą tapti geru vyru ir tėvu. Ir už tai žmonės tave gerbs.
Tiesa, skirtingi šaltiniai apie tai rašo skirtingai. Štai viename tekste cituojamas Šventojo Sosto Dvasininkijos kongregacijos prefektas kard. Beniamino Stella teigia, kad atleidimo nuo kunigo pareigų procesas yra negrįžtamas.
Tuo metu bažnytinės teisės ekspertas vakar dienos Marijos radijo laidoje sakė, kad sugrįžti įmanoma, jeigu užaugintam vaikui sukanka 18 metų (taip pat, kaip suprantu, jeigu su vaiko mama negyvenai kartu) ir jeigu gauni bažnytinės vadovybės leidimą.
Matai, kad kitas kunigas gyvena dvigubą gyvenimą? Netylėk, kalbėkis su juo, o jei reikalai nesikeičia – pranešk vyskupui.
Vyskupui:
Nuoširdžiai domėtis, kuo ir kaip gyvena tavo vyskupijos kunigai. Lankyti juos, reguliariai paskambinti, visada išklausyti. Darbas sunkus ir atimantis daug laiko – bet, jei to nėra, kam tada vyskupas reikalingas?
Jeigu išaiškėja, kad kunigas turi vaiką ar nuolat praktikuoja lytinius santykius ir neklauso įspėjimų, yra atskleidęs išpažinties paslaptį, turi polinkį į pedofiliją – iškart atleisti iš pareigų. Neperkelti iš vienos parapijos į kitą, besitikint, kad niekas nesužinos. Neduoti jam užimti svarbių pareigų, besitikint, kad galėsi jį „prižiūrėti“, nes jis bus šalia tavęs.
Gaila gero kunigo? Gaila. Jei visus tokius atleisiu, mažai kam bebus aukoti Mišių, rinkti pinigų ir pan.? Turbūt. Bet bent jau nebus veidmainystės, kuri nuodija visą Bažnyčią;
Viešumoje nuskambėjus bet kuriam skandalui, reaguoti iškart ir principingai. Prisiimti visą atsakomybę. Duoti aiškiai suprasti, kad informacija priimama su visu įmanomu rimtumu. Pačiam pirmajam, kaip vyskupijos vadovui ir ganytojui, kalbėti šia tema, kelti diskusijas, raginti pasauliečius netylėti.
Nuo naujausio skandalo praėjo beveik savaitė. Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) tyli, jos interneto svetainėje naujausia informacija – popiežiaus Pranciškaus laiškai kitomis temomis. Iš LVK ir Vilniaus arkivyskupijos vadovo Gintaro Grušo – iki šiol nė žodžio. Per Sekminių Šv. Mišių homiliją, kurią transliavo LRT, iš vysk. Dariaus Trijonio – nė žodžio.
Pagarba bent jau vysk. Arūnui Poniškaičiui, kuris eina į žiniasklaidą ir atsakinėja į klausimus. Bet ne jis čia yra sprendimų priėmėjas ir pagrindinis atsakovas.
Užbėgdamas už akių noriu dar kai ką pasakyti: tikrai neteigiu, kad visi kunigai tokie. Pažįstu puikių kunigų, vienuolių, šeimų ir pavienių pasauliečių, kurie yra sektinas pavyzdys, kuriais pasitikiu – ir kurie rodo, kokios Bažnyčios norėjo Kristus ją įsteigdamas.
Vien dėl šių brangių žmonių norisi netylėti. Nes kito kelio tiesiog nėra.
Šis tekstas paskelbtas autoriaus feisbuko paskyroje ir yra asmeninė jo nuomonė.
Vatikanas – monarchija. Jūs labai nemonarchiškai mąstot, bet ačiū už nuomonę.
Ačiū, minčių Autoriui už rūpestį Bažnyčia. Įžvalgos vertos diskusijos.
permiegoti,nusidėjimas prasideda anksčiau,širdyje.Todėl pasakyta „nesvetimauk”,”negeisk…”Jei taip pasakyta,reiškia tai valdoma,o jei nevaldoma,tai pirma atsisakyti kunigystės,ar išsiskirti su žmona,o ne apgaudinėti.Apgaulė taip apnuodija šeimą,parapiją,bažnyčią,kad labai sunku atsigauti,ir tik su Dievo pagalba įmanoma…katalikybė silpsta ir nežinia ,ar čia nuodėmės ,pasaulio įtaka,ar reikalingos reformos,leidžiant kunigams kurti šeimas?
reformos reikalingos. Celibatas turi būti kunigo pasirinkimas.
Vilniaus katedros administratorius atgailavo, gavo katedra. Buves katedros administratorius dabar dirba KAMe, Kolumbo riteris.
Ką daryti, kad stiprėtų tikinčiųjų pasitikėjimas Bažnyčia? Kai Lietuvoje apie 30% žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, o kita 30% vos įstengia pragyventi iš savo minimalių atlyginimų, dvasininkų yra socialiniu požiūriu palyginti saugi grupė, ir tikintieji tai puikiai mato. Todėl negalite stebėtis tikinčiųjų pasipiktinimais ir pripažinkite, kad renkatės žmones ne pagal jų sugebėjimus ir prigimtinius gabumus, o pagal giminystę ir turimų turtų kiekį. Ir tikintieji šitai lygiai taip pat puikiai mato. Kai tokie Bernardinai.lt atvirai propaguoja sodomiją, o dalis dvasininkų yra ,,drungi” ir vengia atvirai pasakyti savo poziciją apie lgbt gaujas, apie kokį pasitikėjimą gali būti kalba? – arba yra tikras tikėjimas, arba jo nėra. O tikėjimas – tai Jėzuas Kristaus žodžių vykdymas. Turi būti ryžtingas ir tiesus Dievo Žodžio skelbimas ir vykdymas. Taip, žmonės piktinasi. Taip žmonės reikalauja ryžto, tiesos sakymo ir Dievo Žodžio vykdymo. Štai ką Jėzus kristu sako apie ryžtą: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.” (Mt 10, 35)
Nu va, dar vienas aiškina, ką kas turi daryti 🙂 Nuoširdžiai nustebau dėl tokio šleikštaus rašinėlio…. Nu ką..Panašu, kad „žydų” tema jau išsisėmė (finansiškai), imamės kitos, už kurią gerai moka
Kam įdomi žurnalisto nuomonė, kuris vadovaujasi emocijomis, „groja” ant kitų žmonių emocijų ir remiasi kitų žurnalistų teigiamais faktais, kurie nėra įrodyti, apart to kad minėtas kun. tikrai moraliai negerai, šlykščiai elgėsi žiūrėdas pornografinius dalykus?
Baikit kelti bangas, tokiu būdu nepadėsit.
keistai atrodo per tiek metų parsisiųsti tik vieną pornografinį filmuką. Klausimas, jei žmogus ima kažkuo domėtis, kodėl tik vienas? Peršasi prielaida, kad galimai ir tas filmukas taip pat padovanotas to pačio galimai prie kunigo priekabiavusio 15-mečio? Žinoma, kad mamonos užvaldytas žmogus yra judas, kuris parsiduos už 30 skatikų bet kam.
Kas tau sakė, kad tik vienas filmukas?
Kunigas K. Palikša buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad nepilnametį asmenį privertė lytiškai santykiauti, be to, per kratą jo planšetiniame kompiuteryje „Ipad“ pareigūnai surado net 13 pornografijos vaizdų su seksualiai išnaudojamais vaikais nuo 14 iki 18 metų, todėl jam buvo pareikšti įtarimai dėl pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba pateikiamas kaip vaikas, įgijimo ir laikymo.
Mielas ABC, o ką dar Jėzus sakė apie kalaviją? 🙂 Gal nesigriebkime aštrių daiktų, kad nesusižeisti, neduok Dieve. Jei labai norisi kariauti, tai kariaukite su savo aistra karauti. Pergalės draugsmas bus labai pranokstantis lūkesčius. Patikrinta!
LY3E – ką tai reiškia?
Tokios moteriškos emocijos. Kunigai, Bažnyčia…nebėra sakralumo. Vien tik grumojimas iš babytės gryčios.
jie kaip angelai – tarpininkai tarp Dievo ir liaudies…nors ka jie gali pasakyti tiems, kurie pas juos eina atgailos, jeigu patys nesugeba nugaleti ydu….
kaip ir mes visi. Jų iš Dangaus niekas nenuleido. Tik jų nuodėmės labiau matomos. Yra toks geras posakis „klysti žmogiška, bet pasilikti klaidoje – velniška”.
galima ir namuose,o bažnyčia tapo komercinių paslaugų vieta.
Mintis, kurios negali visiškai atmesti.
melstis vien namuose. Sakramentai yra būtini, o namie jų sveikam galinčiam pasiekti bažnyčią niekas nesuteikia.
Jei jūs manote ,kad sakramentai jus išgelbės ,labai klystate.Ir iš viso tie jūsų ritualai ,apeigos ,senosios sandoros dariniai .Jėzus mus atpirko didele kaina ,o jūs dar vis kalate Jį prie kryžiaus per kiekvienas mišias.Ar to nori Dievas ?Jūs kaip tik ,būdami toje katalikiškoje ,pagoniškoje sistemoje (pasidpmėkit iš ko ji kilo ,kada atsirado )nugarmėsit su taip visais masonais -kunigais,pedofilais ,gėjais.
tradiciškai politikoje tai vertinama – kaip politinės jėgos panaudojimas silpnavaliams dar labiau ‘besmegeninti’. Straipsnio autorius turbūt iš to mentaliteto srities – kuri kaip nesubrendę menkos patirties konservatoriai sumanė perkrauti politinę situaciją – kai kam tai šypseną sukėlė, o dabar jau patys konservatoriai suprato, jog gana per skubus ir vaikiškas sprendimas…Taip ir čia Bažnyčioje – pradėjus kopejko liuboviškus atsinaujimus nežinia kas gali nutikti…Kad ir kokie bebūtų pasauliečių sriūbavimai viską tobulinti – bet ydų ir nuodėmių, gal ir ne tokių Bažnyčia neišvengs…Tad kelias paprastas – Atgaila, bet tie kurie klauso nuodėmes gali paliudyti – jog ir tai nėra visagalis ginklas…Taigi, o kas tas visaglis ginklas – šaukti, giedoti, permaldauti, išmelsti… – Dievo malonių, ką normalūs katalikai ir daro savo dienomis…
Cia daugiau kaip puse kunigu turetu von eiti, nes arba gejai arba seimas turi, jau nekalbant apie šiaip suguloves. Vyskupai ka nori, ta dangsto, ka nori tą paleidžia. Jie jauciasi kaip dievai, o po jų nors ir tvanas