Šeimoje nepaliekame nieko neišsiaiškinto, sako Loreta ir Marius Masandavičiai

Šiandien mūsų pašnekovai – Loreta ir Marius Masandavičiai, kurie augina keturias atžalas. Mariui – 47 metai, o Loretai – 43. Šeimą kalbina Marius Kundrotas.

Kokie bendri požiūriai, bendros vertybės sujungė Jūsų šeimą?

Marius: Tikėjimas – pagrindinė vertybė. Tikėjimas Jėzumi Kristumi.

Loreta: Yra ir daugiau bendrų dalykų. Bendras požiūris į šeimą, į gyvenimą.

O kas vieną patraukė prie kito?

Marius: Pirmiausiai patraukė tai, kad Loreta – labai graži mergina. O po to – širdies žmogus. Vidinis žmogus patraukė. Nebūtų patikusi – vargu, ar būčiau atkreipęs dėmesį, o pabendravus – iš pirmo karto širdis patraukė širdį.

Loreta: Patiko tikrumas. Mažai tokių žmonių, į kuriuos vos pažiūrėjęs išvystum akyse šviesą. Patirtys daugelį daro itin atsargius. O čia trykšta gyvybė, trykšta gėris. Kažkas kitokio, savo, artimo. Nereikia nuo to saugotis ar slėptis.

Kas labiausiai stiprina, puoselėjant šias vertybes šeimoje dabar?

Marius: Dievo artumas. Išgyvenimas, jog Dievas veikia per mus. Patiriame Jo dovanojamą džiaugsmą ir atleidimą. Jis moko priimti ir atleisti, mes tai ir darome.

Loreta: Sakyčiau, kad stiprybės teikiame patys – vienas kitam. Drauge pragyvenę 20 metų galime pasakyti: rinkčiausi taip, o ne kitaip. Stiprina ir tai, kad matome prasmę tiek vaikuose, tiek vienas kitame, tiek tame, ką darome. Taikome tas vertybes ir tiesas, kurių mokomės iš Dievo Žodžio. Kai matai, kad jos pasitvirtina, ateina ir stiprybė.

Apie ką daugiausiai kalbatės?

Loreta: Apie viską. Nuo tikėjimo iki gamtos, iki maisto gaminimo, vaikų auklėjimo. Apie tai, ką veikiame šioje Žemėje, ko laukiame ateityje. Nežinau, kaip kitose šeimose, bet pas mus kalba – tiesiog neišsemiama. Visąlaik yra apie ką šnekėtis. Yra ir tylos minučių – maldoje arba išėjus pasivaikščioti, pabūti vienumoje. Bet namie kalba tiesiog netyla, ji neišvengiamai teka.

Marius: Tai ir yra Dievo dovana – kitas žmogus, su kuriuo gali kalbėtis apie viską, būti atviras.

Loreta: Dar prieš susituokiant Marius pateikė tokį susitarimą, įžadą, kad niekada nepaliksime nieko neišsiaiškinto.

Marius: Ne paslaptis, kad pasaulyje – daug skyrybų, mačiau tai vykstant, tad pagalvojau – jei atsirastų kokių tarpusavio nesusipratimų, neturi likti nė vienos nuoskaudos. To ir laikomės 20 metų.

O kokie didžiausi išbandymai kyla Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?

Marius: Didžiausias išbandymas gal – kasdienė rutina. Priimti vienam kitą su visais skirtumais. Gal tai net ne išbandymas, o iššūkis – ir įdomus iššūkis. Būna išbandymų tikėjimo klausimais, išbandymų, kai kas nors atstumia ar išduoda, bet tai – apie kitus žmones. Tada reikalingas bendras sutarimas, kaip elgtis. Nevisąlaik sutampa nuomonės, bet aiškinamės juos Dievo Žodžio šviesoje, įkvėpti meilės vienas kitam, taip ir pereiname tuos išbandymus.

Loreta: Man didžiausias išbandymas – aplinkybės. Ypač netikėtos. Bet stengiuosi keisti savo charakterį. Prieš kokius 10 metų būdavo labai sunku pakelti aplinkybių pokyčius, kai būdavau ką suplanavusi, o kas nors vykdavo kitaip. Dabar jau išmokau reaguoti kitaip. Šiaip mėgstu pastovumą. Bet su Dievu įmanoma tuos pokyčius išgyventi.

Kas labiausiai laimina šeimoje?

Loreta: Mane tai vaikai. Didelis palaiminimas esame ir vienas kitam. Kai tuokiesi, nesi tikras, kas bus toliau. Santuoka – tai tikėjimo žingsnis. Bet kai praeina šitiek metų ir vis dar matai, kad pasirinkai teisingai, tai yra didžiulis palaiminimas. Vaikus gi daug kas laiko vargu, bet pati patyriau, jog tai – džiaugsmas. Nesirinkčiau gyventi be jų. Tai, ką vaikai suteikia, yra kur kas daugiau, negu tai, ką jiems atiduodi.

Marius: Šeimoje kiekviena diena – palaiminimas. Laimina pati bendrystė.

Loreta: Didžiulis palaiminimas – geri žmonės aplinkui. Draugai.

Tada norėtųsi paklausti, kokį vaidmenį Jūsų gyvenime vaidina giminės, ir kokį – draugai? Nes šiais laikais daug žmonių mano, jog tenka rinktis arba šeimą, arba draugus, susituokę žmonės dažnai nutolsta nuo draugų, o ir šeimos nariai nori daugiausiai dėmesio sau?

Loreta: Šeima ir draugai – absoliučiai suderinami dalykai. Šeima – natūraliai neatsiejama žmogaus dalis. Natūralu, kad ją myli, kitaip ir sunku įsivaizduoti. O draugai – tai savotiška Dievo dovana šalia to. Yra tokių artimų draugų, kurie tave ir mato, ir jaučia, ir būna šalia, kai reikia, ir tai puikiai dera su šeima. Vos susituokę daugiausiai laiko skyrėme sau ir savo šeimai, tai, turbūt – irgi natūralu. Bet po to grįžo ir draugystės džiaugsmas, kuris mums – labai svarbus. Draugai – tai gyvenimo bendražygiai.

Marius: Jei pats žmogus bus draugiškas, tai ir turės draugų. Jie labai praturtina. Taip pat ir šeimos gyvenimą. Mūsų namai visąlaik pilni draugų.

Loreta: Draugas nebūtinai yra tas žmogus, su kuriuo visais klausimais sutinki. Turime daug draugų su kitokiomis nuomonėmis. Mes vieni kitiems paliekame savo erdvę. Ir vieni iš kitų mokomės.

O kaip suderinate darbą su šeima?

Marius: O ką darbas? Nedirbsi – neturėsi, ką valgyti. Į darbą einama tam, kad galėtum išlaikyti šeimą. Bet ir darbe visą laiką galvoju apie namus. Centras yra namai. O darbą reikia dirbti sąžiningai, kad šeima turėtų stogą virš galvos, drabužį ir maisto.

Loreta: Geriausia, jei dirbi tai, kas tau patinka. Tada ir darbe jautiesi vertingas, ir šeimoje viskas gerai. Bet šiaip tai darbas – tiesiog įrankis, kuris padeda gyvuoti šeimai.

O ar nebūna taip, kad pavargstate vienas nuo kito?

Marius: Ne. Nemanau, kad galima pavargti nuo meilės. Nors šį klausimą kelia daugelis žmonių. Tikriausiai, pavargsta tie žmonės, kuriems trūksta dėmesio vienas kito atžvilgiu.

Loreta: Nebent galėčiau pajuokauti. Visąlaik būna tokių dalykų, kaip ne vietoje padėtos kojinės, tai gali erzinti. Nieko blogo pasakyti mylimam žmogui, kad tas ar kitas dalykas erzina. Bet šiam žmogui pasitraukus jau dairaisi pro langą ar skambini: kur tu, kada grįši? Ar tai galima pavadinti nuovargiu? Smagiausias mums laikas – kai visi esame kartu.

Ką galvojate apie dabartinę Lietuvos ir Europos Sąjungos politiką šeimos atžvilgiu?

Marius: Nesame ja patenkinti. Europos Sąjunga jau seniai eina blogu keliu, o dabar ir Lietuvos valdžia su ja susilygino. Šeimai vietos šioje politikoje nėra. Ką keisčiau? Lietuvos valdžia turėtų remtis krikščioniškomis vertybėmis, o ne liberaliosiomis. Jei taip vyktų, ar būtų išvažiavę milijonas lietuvių? Tradicine šeima pagrįsta ir pati valstybė būtų stipresnė. Jei būtų remiama vyro, žmonos, jų vaikų šeima, o ne kažkokios keistos alternatyvos.

Europos Sąjunga jau seniai eina blogu keliu, o dabar ir Lietuvos valdžia su ja susilygino. Šeimai vietos šioje politikoje nėra.

Loreta: Labiausiai neramina tai, kas laukia vaikų. Mes pasigimdėme vaikus sau, auginame juos sau, Dievui ir Tėvynei. Didžiausia laisvė mano vaikui – leisti jam būti tuo, kuo jis gimė. Neprimetinėjant per žiniasklaidą ar kitais kanalais kokių nors kitų tapatybių, kuo jis – neva – galėtų būti. Tenka matyti liūdnų pavyzdžių, kai vaiko klasėje primetinėjama, kuo vaikas gali būti, kažkuo kitu, negu yra dabar. Ką gali spręsti vaikas, kuris dar tiktai bręsta, kuris dar tiktai pradeda suvokti save?

Primestinis kitokių tapatybių brukimas gali vaikui stipriai sužaloti ateitį. Kalbu ir apie lyties tapatybę.

Dabar daugelis žmonių sako, kad antspaudas pase – bereikšmis, jei tikrai myli. O kodėl Jūs nusprendėte kurti tradicinę, santuokinę šeimą, ar Jūsų atveju tas antspaudas ką pakeitė?

Marius: Jei kiekvienas žmogus pats spręstų, kas yra gerai, o kas – blogai, Žemėje įsivyrautų chaosas. Yra tiek sąžinėje įrašytas Dievo įstatymas, tiek Šventajame Rašte. Pagal jį žmogus sudaro santuoką tiek Dievo, tiek visuomenės akivaizdoje. Santuokos institutas – vienas svarbiausių valstybėje. Nusižengti tokiam geram ir tobulam įstatymui – tai nusižengti ir sau, ir savo mylimam žmogui.

Santuokos institutas – vienas svarbiausių valstybėje. Nusižengti tokiam geram ir tobulam įstatymui – tai nusižengti ir sau, ir savo mylimam žmogui.

Jei labai vertini kokį daiktą, tai jį ir įsigyji. Jei patinka automobilis – nusiperki jį, su visais dokumentais. Jeigu jį tik nuomojiesi, tai tiek jis tau ir brangus.

Loreta: Jeigu aš kažką myliu, aš jo nesigėdiju. Noriu, kad visi žinotų, jog tai – mano žmogus, kurį aš pasirinkau. Tai tas pats, kaip tikėjimo kelyje – Krikštas, kaip ženklas, kuo aš tikiu, kam aš priklausau. Kokia gali būti meilė be įsipareigojimo? Reikalingas įrodymas. Valstybėje yra tam tikra tvarka. Pas mus tai – sutuoktuvių žiedai, kitur gal yra kitos tradicijos, bet visur žmonės nori aiškaus santuokos liudijimo.

Užsikabinau už žodžio „priklausau“. Yra šeimų, kuriose žmonės vienas į kitą žiūri kaip į savo nuosavybę. Kaip Jums pavyksta to išvengti?

Marius: Tai kad ir esame vienas kitam ir nuosavybė, ir dovana. Nereikia to vengti. Loreta – dovana man, o aš – jai. Mes vienas kitam priklausome ir tuo tiktai džiaugiamės. Tai mums – garbė.

Loreta: Nežinau, ar kas norėtų, kad jo mylimas žmogus priklausytų dar kažkam kitam. Gal kur taip ir yra, bet man tai netinka.

Ar buvo kada gyvenime minčių apie skyrybas?

Marius: Ne.

Loreta: Skamba kaip klausimas: ar buvo minčių nusikirsti ranką? Net jei ta ranka nesugeba visko daryti taip, kaip aš norėčiau, vis tiek jos nusikirsti nenoriu.

Kai kurie žmonės sako, kad vaikams užauginti reikia viso kaimo. Kaip Jums šeimos gyvenime yra padėję draugai ar giminaičiai?

Marius: Taip, tikrai reikia viso kaimo. Pirminis indėlis yra tėtis ir mama, bet ilgainiui vis daugiau reiškia draugai, giminaičiai, aplinka, kurioje vaikas auga. Todėl tėvai turi pasirūpinti, kokioje mokykloje vaikas mokysis, su kuo bendraus. Bet svarbiausia – ką jis matys savo tėvų gyvenime ir santykiuose.

Loreta: Negali savo vaikui duoti tiek daug, kiek turi kiti. Todėl labai svarbu ir draugai, ir bendruomenė, ir Bažnyčia. Tad mes stengiamės, kad mūsų vaikai bendrautų su kuo įvairesniais žmonėmis, kad jie gautų kuo daugiau informacijos ir išsiugdytų kuo platesnį požiūrį.

O Jūsų šeimoje vyrauja bendri pomėgiai, ar kiekvienas turite ir kažką grynai savo?

Marius: Žinoma, turime ir bendro, ir skirtingo. Aš mėgstu žvejoti, Loreta mėgsta vaikščioti. Mes – labai skirtingi. Aš galėčiau sėdėti vienoje vietoje valandų valandas, o Loreta per tą laiką nueitų dešimtis kilometrų. Ir tarp vaikų tas pats: vienam patinka šaudyti iš lanko, kitam – žaisti šachmatais, nors visi kartu muzikuoja.

Loreta: Taip, ypač brangu tai, ką veikiame kartu. Mes net knygas skaitome kartu. Kartu žaidžiame stalo žaidimus, kartu važinėjamės po gamtą. Mes dalijamės vienas kito pomėgiais.

Ar galėtumėte prisiminti kokį patį juokingiausią įvykį savo šeimoje?

Loreta: Kai vaikai buvo dar visai maži, o mes grįžome namo, viskas buvo sujaukta. Ir sulaukėme skambučio, kad po kelių minučių atvyks svečiai. Puolėme kas ką dėlioti, ir sugebėjome susitvarkyti greičiau, negu per penkias minutes. Anksčiau tai esame matę tiktai komedijose.

Marius: Man tai juokingiausia buvo, kai mokiau vaikus, kaip nuo kalno čiuožti, ir apsiverčiau.

Ką pasakytumėte žmonėms, kurie vietoje šeimos renkasi karjerą ar pramogas?

Loreta: Pasakyčiau, jog daug praranda. O ką daugiau pasakyti? Pats Dievas kiekvienam suteikė laisvą valią.

Marius: Aš tai pasakyčiau, kad kažkas juos apgavo. Daugybė žmonių ieško laimės ir neranda. Sukasi, kaip tos voverės rate, dėl karjeros, pinigų, daiktų. O laimė yra ramybė. Dievas davė tam priemonę – šeimą. Žmonės sukurti džiaugtis vienas kitu ir turėti ateitį. Sukurti praturtinti pasaulį.

Dėkoju už pokalbį.