Seimo narė A. Širinskienė: ką veikia Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto?

Seimo narė Agnė Širinskienė su savo sekėjais feisbuke pasidalino savo nuomonę apie savaitės įvykiu tapusį popiežiaus Pranciškau interviu italų dienraščiui, kurį komentavo ne vienas žinomas žmogus. Seimo narė labiausi stebisi LR ambasados prie Šventojo Sosto tyla.

Komentuojančius ypač patraukė Šventojo Tėvo žodžiai apie „lojantį NATO“.

Seimo narė mano, kad interviu interpretavimas Lietuvoje buvo įdomus, o vertimas – tikslus: „Kai kuriems patys-sau-gražūs katalikams viešai puolus aklai kaltinti neva blogą vertimą, Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto žiniasklaidai išaiškino, kad tos interviu mintys „Corriere della Sera“ straipsnyje atrodo išverstos tiksliai. Tam esu linkusi pritarti – kaip beskaitytum tą skandalingu patapusį straipsnį, perskaityti kitaip net prie geriausių norų neišeina“.

Seimo narei skaityti interviu buvo nemalonu, kaip ji teigia, „nors pats ir supranti, kad negali kažko daugiau tikėtis iš popiežiaus, augusio ir brendusio išsilaisvinimo teologija (jos viena iš įtakingiausių atšakų yra „krikščionys už socializmą“) persmelktame nutolusiame nuo Europos krašte, o ne kažkur Lenkijoje, judėjimo solidarnos priešaušryje“.

Tačiau Seimo narė šios temos plėtoti daugiau nenorėjo. Savo įraše ji norėjo atkreipti dėmesį apie Lietuvos ambasadorių prie Šventojo Sosto.

„Kad Rusijos pasiuntiniai ypač dabar ten siuva visais įmanomais koridoriais – dėl to tikrai nenustebčiau. Bet kur Vatikane Ukrainos klausimais siuvo Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto ir kokias žinias bei Europos bei Lietuvos žmonių nuotaikas bandė perduoti popiežiui?“, – stebisi Seimo narė.

Toliau ji tęsia: „Ar nuo karo pradžios buvo Lietuvos ambasadoriaus bei popiežiaus ar aukštų Vatikano diplomatų susitikimai, kuriuose būtų prašoma didesnės paramos Ukrainai? Jei nebuvo (turiu nuogąstavimų, kad būtent šis variantas realiausias) – tada klausimas, ką mano užsienio reikalų ministerija ir pats ministras? Kodėl nebuvo padaryti kitokie sprendimai?“

A. Širinskienė klausia, ką veikia mūsų šalies diplomatai, „šiltai užsisėdėję Vatikane“. Ji mano, kad šie praleido progą „tokią svarbią žinią apie Ukrainos karą ir būtiną paramą šiai valstybei nunešti ten, iš kur paskui skambėjo žodžiai apie lojantį NATO? Gal tuomet ir buvusiam ambasadoriui prie Šventojo Sosto dabar nereikėtų vartytis, aiškinant, kaip gi išversta viskas klaidingai?“

„Į šiuos klausimus taip pat turėtume atsakyti, kai imamės vertinti tai, ką norėjo pasakyti popiežius savo kalbomis apie tuos lojimus“, – užbaigia savo nusistebėjimus Seimo narė.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

10 KOMENTARAI

  1. Popiežius išpiškino, ką jam Šventoji Dvasia pakuždėjo. Tai buvo spontaniškas atsakymas. Tad geriau įsiklausykime į šį popiežiaus atsakymą. Krikščionybė yra taikos balandis, o ne karo kurstytojas. Šis atsakymas visiškai atitinka ir kard. Pietro Parolin kalbą dėl karo Ukrainoje. Vadinasi tai neatsitiktiniai postringavimai. Diplomatas girdi, bet ne jam reguliuoti pagal Lietuvos politiką sklindančias iš Vatikano kalbas.

  2. Tik aiškiaregis galėtų paaiškinti ką kas norėjo pasakyti. Visi bandymai aiškinti kito kalbą – menkina kalbėjusį, kaip nemokantį aiškiai susakyti minties. Menkina ir tas mintis skaitantįjį, lyg kitas būtų tiek kvailas , kad vienas nepajėgtų rasti kelio iš susakytų minčių labirinto. Aiškinantis kito kalbą turi tikslą – pakreipti mintį arba išteisinimui, arba puolimui. Bet yra ir kitas vertinimas – abejingumu, tyla. Juk niekam neatspėt , kieno balsas į Dangų neina?

  3. Gan išsami šia tema laida ir į daugelio klausimų atsakanti – „Popiežiaus kalba apie Ukrainą susišaukia su Kinijos pozicija?“
    //www.youtube.com/watch?v=_vsUQlfk9lg&t=2902s

  4. Neturėtų politikai sekti feisbukuomenės „ekspertų“ pavyzdžiais ir popiežiaus pasisakymą išvartyti pagal savo mentalitetą. Jis Ukrainai pastabų nereiškė, o pasmerkė agresorę Rusiją ir NATO, kuris lojo, bet nieko nedarė, kad agresorė būtų apmaldyta

  5. Viena pati rinkimų nelaimės. Kam tad pataikauti užsakomosios žiniasklaidos įkaitintai miniai? Būtent šis sektorius už ją vis viena nebalsuos.

  6. Jeigu mes DABAR ginčijamės, ką Popiežius iš tikrųjų pasakė, ką norėjo pasakyti, tai kaip mes galime būti tikri, ką prieš 2000 metų kalbėjo ir ką norėjo pasakyti Jėzus Kristus?

    • Atsakymas yra šios dienos Evangelijoje pagal (Jn 10, 1–10), t.y. Jėzus kalba ir šiandien, bet girdėti gali tik savos avys.
      Jėzus kalbėjo:
      „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet kopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.
      Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.
      O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“.

    • Žmonės, gyvenę Jėzaus laikais ir girdėję, kaip Jis save vadina piemeniu (ganytojas yra supoetintas, mūsų laikams pritaikytas vertimas), turėjo tokią patirtį, kokios daugelis mūsų nebeturime. Jie žinojo, kad nakčiai piemenys suvaro savo avis į aptvarus drauge su kitų bandų avimis. Kaip piemenys atskiria savąsias avis, kai prireikia jas vėl vestis į ganyklas? Lengvai. Kiekvienas piemuo savo aveles šaukia savaip. Tik jo avys kvietimą atpažįsta ir seka.

      Kokia vykusi metafora Jėzaus santykiui su mumis pavadinti! Jis yra Gerasis Piemuo – Ganytojas, – ir Jo avys pažįsta Jo balsą. Jos atsiliepia Jėzaus kviečiamos ir bėga nuo svetimo balso.

      Ar taip? Tikriausiai ši sritis yra kaip tik ta, kur kai kurioms Jėzaus avims – kai kuriems iš mūsų – reikia pasistengti. Ar tiki, kad esi sukurtas taip, jog gebi būti toks artimas Jėzui, galintis tuoj pat atskirti Jo balsą nuo kitų pasaulio balsų? Ši skyrimo dovana – kiekvieno tikinčiojo paveldas Kristuje – subręsta, kai sekame pirmaisiais krikščionimis, kurie „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).

      Atidus dėmesys Raštui ir Bažnyčios mokymui padės atpažinti Dievo balsą ir suprasti, kokius dalykus Jis apskritai gali mums sakyti. Bendrystė su kitais Kristaus sekėjais mus ugdo ir per ją suprantame, ar mūsų idėjos neprasilenkia su Jo mintimis, – kaip ir muzikuodami su kitais iš garsų derėjimo suprantame, ar grojame ne pro šalį. Asmeninė malda gali tapti pokalbiu, kuriame mokysimės girdėti balsą To, kuris mus myli labiausiai. Eucharistija gali tapti širdingiausiu susitikimu su Viešpačiu, ir Jo valios pažinimas tame susitikime vis gilėja.

      Argi tai neguodžia: nepaisant mūsų nevertumo, galime klausytis Jėzaus – klausytis, kaip Jis sako: „Myliu tave…“ Tai balsas mūsų Ganytojo – iš balso Jį atpažįstame. Ar galėtume priešintis?

      Jėzau, atverk mano ausis ir mokyk mane atpažinti Tavo balsą. Tada atverk, Viešpatie, mano lūpas, kad perduočiau Tavo balsą kitiems.

      „ŽODIS tarp mūsų“ 2017 m. gegužė–birželis

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte